Gyvenimas

2019.11.02 16:47

Su žiaurius nusikaltimus įvykdžiusiais psichikos ligoniais dirbanti emigrantė stengiasi dėl tų, kuriuos kiti niekina

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2019.11.02 16:47

Kai kurie psichikos ligoniai visiškai nepasikeičia, o tam, kad tai suprastum, gali prireikti ir kelerių metų. Tačiau svarbu atskirti, kur žmogus, o kur – psichikos sutrikimas, todėl net didžiausi nusikaltėliai turi sulaukti atgailos, tuo įsitikinusi LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ pašnekovė Aistė Trimakaitė, Londone dirbanti su tais, kurių nusikaltimus vardyti būtų tiesiog per žiauru.

Ten, kur Londone dirba lietuvė A. Trimakaitė, nepageidaujami jokie pašaliniai asmenys, griežtai draudžiama filmuoti ar fotografuoti. Netgi pasakoti apie tai, kas vyksta viduje, reikia gerai apgalvojus kiekvieną žodį ir nutylint kai kurias detales.

„Tai globos įstaiga, teikianti paslaugas žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų ir kriminalinę istoriją. Tai tam tikrus nusikaltimus padarę žmonės, kurių negalėjo nuteisti dėl jų psichinės sveikatos būklės“, – pasakoja moteris.

Sugriežtinto saugumo zonoje mažais žingsneliais į visuomenę grįžti ruošiasi kraupiausius nusikaltimus Anglijoje įvykdę psichikos ligoniai. Persekiotojai, maniakai, žudikai, prievartautojai – vardyti šių pacientų padarytus nusikaltimus būtų tiesiog per žiauru, sako A. Trimakaitė.

„Kai žmogaus psichinė sveikatos būklė pagerėja, jis pradeda bendrauti su įvairių sričių specialistais. Žmogus perkeliamas į vidutinio saugumo psichiatrijos ligoninę, tada – į žemiausio lygio, tada socialiniai darbuotojai susisiekia su mumis ir paklausia, ar turime laisvų vietų“, – sistemą aiškina pašnekovė.

Labiau namus nei ligoninę primenanti įstaiga, kurioje jau 8 metus dirba A. Trimakaitė, visuomet pilna pacientų. Psichikos ligoniai trokšta čia patekti, nes žino, kad po to galės išeiti į laisvę.

„Mes vykstame į ligoninę įvertinti žmogaus būklės. Jeigu žinome, kad galėtume atitikti to žmogaus poreikius, kviečiame jį į mūsų įstaigą, kad pamatytų, kokioje aplinkoje jis gyventų“, – sako ji. Taip po truputį stebima, ar žmogus sugeba funkcionuoti visuomenėje, ar nepradės vėl vartoti narkotikų, gerti alkoholio, ar jo psichinė sveikatos būklė stabili ir t. t.

„Kai reikėjo išsirinkti profesiją, pasirinkau dirbti ne dėl savęs, o dėl kitų“, – teigia buvusi Klaipėdos nakvynės namų socialinė darbuotoja A. Trimakaitė. Padėti gimtojo miesto benamiams jai labai patiko, tačiau jaunos moters netenkino lietuviškas atlyginimas, todėl ji nusprendė panašaus darbo ieškotis Londone.

Atėję į jos darbo vietą pacientai iškart pasijaučia kaip namuose – būtent to, anot pašnekovės, ir buvo siekiama: „Turime šunį, du katinus, žuvų, turėjome vištų. Tai padeda sukurti terapinę aplinką, kur visi laimingi. Turime pianiną, žmonės groja, džiaugiasi, užsiima įvairiausiais darbais, patys kuria aplinką, perdažo patalpas.“

Išskirtinėje įstaigoje karjerą lietuvė pradėjo nuo padėjėjos pareigų, tačiau vadovas greitai pastebėjo A. Trimakaitės talentą bendrauti su žmonėmis, tvarkytis itin sudėtingose situacijose, todėl net kelis kartus ją paaukštino. „Šiuo metu esu direktoriaus pavaduotoja“, – šypsosi moteris.

Kai kurie psichikos ligoniai įstaigose praleidžia ir 40 metų

A. Trimakaitė sako, kad jos darbas – daryti pasaulį geresnį, stengtis dėl tų, kuriais netiki kiti, rūpintais tais, kurių visuomenė bijo, kuriuos smerkia, o gal net ir niekina. Ji įsitikinusi, kad net ir didžiausi nusikaltėliai privalo sulaukti atgailos.

„Tai, be abejo, keičia mūsų mąstymą, jeigu žinome, ką žmogus padarė praeityje, bet svarbu tikėti žmonėmis, duoti jiems šansą. Kartais jis galbūt padarė vieną blogą dalyką ir viskas. Jis eina, bando susirasti darbą, jam nepavyksta. Bando dar, bando dar – ir viskas, žmogus nebeturi prasmės gyventi. Galbūt mes, visuomenė, galime jį privesti iki to, kad jis nuspręs užbaigti savo gyvenimą“, – pabrėžia moteris.

Aš didesnę baimę galbūt jaučiu vakare vaikščiodama kažkur Londone. Tai saugi vieta. Šie žmonės gali laisvai vaikščioti visuomenėje, jie nėra užrakinti.

Kiekvieną dieną atėjusi į darbą ši lietuvė bendrauja su ligoniais, kurių padaryti kraupūs nusikaltimai sukrėtė visą Angliją. Ji gilinasi į tai, kas daugeliui mūsų būtų ne tik nemalonu, bet ir nepakeliama. Mažų mažiausiai apsiverktumėte, įspėja A. Trimakaitė. Tačiau ji pažymi – svarbu matyti, kur yra žmogus, o kur – psichikos sutrikimas.

„Mums svarbu padėti tiems žmonėms, manau, kad jie mumis pasitiki. Galime jiems padėti vėl tapti visaverte visuomenės dalimi“, – įsitikinusi emigrantė.

Kad pacientai grįžę į visuomenę jaustųsi gerai, A. Trimakaitė su kolegomis po truputį juos pratina prie kasdienių dalykų: vaikšto kartu miesto gatvėmis, eina į parduotuves, lankosi įvairiose įstaigose, kad galėtų matyti, kaip psichikos sutrikimų turintys žmonės reaguoja į aplinką, ar jų neištinka pykčio protrūkiai.

„Kiekvienas klientas turi savo globos planą. Dauguma pacientų neturi jokių šeimos narių, giminių, draugų, tai mes, darbuotojai, esame dalis jų šeimos“, – pasakoja lietuvė.

Nors darbe A. Trimakaitę kasdien supa žmonės, pagarsėję žiauriu elgesiu, dėl savo pačios saugumo ji nė kiek nesijaudina. Moteris įsitikinusi, kad visi pacientai išmoko suvaldyti agresiją ir prieš nieką rankos daugiau nebekelia.

„Aš didesnę baimę galbūt jaučiu vakare vaikščiodama kažkur Londone. Bet tai yra saugi vieta. Šie žmonės gali laisvai vaikščioti visuomenėje, jie nėra užrakinti. Jie jau perėjo per visą sistemą, buvo uždaryti ir žino, kad nenori ten grįžti“, – kalba pašnekovė.

Dirbant su tokiais žmonėmis visų svarbiausia – mokėti atleisti, įsitikinusi A. Trimakaitė. Tai pagrindinė taisyklė, kuria vadovaujasi visi klinikos darbuotojai. Tą jie bando įskiepyti ir visuomenei.

„Kiekvienas darome klaidų savo gyvenime. Jeigu žmogus yra pasiruošęs mokytis iš savo klaidų, tai pats svarbiausias dalykas“, – tikina ji.

Lietuvė žino ne vieną atvejį, kai nusikaltimą padarę pacientai grįžta į normalų gyvenimą ir sugeba prisitaikyti, o svarbiausia – daugiau nenusikalsti: „Yra žmonių, kurie dabar gyvena savo nuosavuose namuose. Manau, jie buvo visiškai reintegruoti į visuomenę ir vėl džiaugiasi gyvenimu.“

Vis dėlto emigrantė pripažįsta, kad tikrai ne visi nusikaltimus padarę ligoniai atsitiesia. Kad tai suprastum, reikia labai ilgo laiko, kartais mėnesių, o kartais – ne vienų metų. Atidžiai stebimas jų elgesys ir medikų išvados gali ir visai nenudžiuginti.

Kai psichikos sveikata pablogėja, būna, kad žmonės mane pavadina netgi rusų šnipe, nes kalbu Rytų Europos akcentu, ir galvoja, kad atvykau čia nužudyti karalienės.

„Kai kurie gali visiškai nepasikeisti. Jų psichinės sveikatos sutrikimas gali būti labai rimtas, jiems reikia nuolatinės priežiūros. Kai kurie žmonės psichikos sveikatos įstaigose praleido netgi 40 metų. Jie yra praradę savarankiško gyvenimo įgūdžius, įpratę, kad jais nuolatos rūpintųsi. Bet mūsų pareiga yra stengtis juos reabilituoti“, – teigia pašnekovė.

Nuo psichikos sutrikimų neapsaugotas nė vienas, patiriantis stresą

Dirbdama tokioje įstaigoje A. Trimakaitė visada yra pasiruošusi netikėtumams. Pavyzdžiui, koks nors pacientas ima ir sugalvoja ją kuo nors apkaltinti.

„Kai psichikos sveikata pablogėja, būna, kad žmonės mane pavadina netgi rusų šnipe, nes kalbu Rytų Europos akcentu, ir galvoja, kad atvykau čia nužudyti karalienės“, – darbo ypatumais dalijasi moteris.

Kad praeityje nusikaltęs žmogus vėl nepaslystų, ji įsitikinusi, kad labai daug priklauso ir nuo visuomenės. Reikia mokėti tokius žmones priimti, suteikti jiems galimybę dirbti ir su jais draugauti, kitaip pasekmės gali būti liūdnos.

Moteris mano, kad bet kurioje pasaulio šalyje bijoma psichikos sutrikimų turinčių asmenų. Jeigu žmogus eina ir kalbasi pats su savimi – toks asmuo gali turėti šizofreniją, – tokių bijoma, pereinama į kitą gatvės pusę ir pan. „Gaila, kad taip yra, bet matau, kad tai keičiasi“, – teigia pašnekovė.

A. Trimakaitė gali patvirtinti, kad normaliomis sąlygomis į gyvenimą grįžę buvę ligoniai puikiai tvarkosi ir niekam grėsmės nekelia. Be to, jie daug lengviau ištveria stresines situacijas, nes to išmoksta gydydamiesi ligoninėse.

„Patys esame įdarbinę keletą žmonių, kurie yra įvykdę tam tikrų nusikaltimų. Mes tiesiog tikime žmogumi, suteikiame šansą, galimybę pradėti dirbti. Tikiu, kad yra direktorių, kurie tikrai uždarytų duris, sakytų: ne, ne, ne“, – mintimis dalijasi lietuvė.

Tiems, kurie tokius ligonius smerkia, A. Trimakaitė siūlo pagalvoti apie tai, kad nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo panašaus likimo. Juk kasdienės problemos kaupiasi giliai pasąmonėje, o geruoju tokie dalykai nesibaigia.

„Jų istorija rodo, kad žmonės vaikystėje galbūt nebuvo mylimi, jų šeimose buvo daug smurto. Tada yra pažeidžiama žmogaus psichika“, – pažymi ji.

Ties nervinio išsekimo riba dažnai atsiduria ir emigrantai, kurie į tokius miestus, kaip Londonas, atvyksta be artimiausių žmonių. Nėra kam išsikalbėti, pasiguosti. Tai irgi gali paskatinti imtis pačių kvailiausių ir keisčiausių žingsnių, įspėja emigrantė.

„Žmonės jaučiasi vieniši. Yra be galo daug kitų aplinkui, bet niekas iš tikrųjų neprisėda ir iš širdies nepakalba. Londonas – didžiulis miestas, žmonės gyvena nuolatiniame strese. Mes tiesiog visur bėgame ir užmirštame, kad galime ramiai prisėsti, atsigerti arbatos ar pabendrauti“, – kalba pašnekovė.

A. Trimakaitė pabrėžia – visas stresas jumyse kaupiasi ir tikrai vieną dieną sprogs, o kad kada nors netaptume tokių įstaigų pacientais, lietuvė siūlo labai paprastą išeitį – nebijoti kalbėti apie savo problemas.

„Tiesiog siūlyčiau visiems žmonėms būti šiek tiek drąsesniems. Kartais sunku pasakyti: man reikia pagalbos. Bet nereikia galvoti, ką apie mane pagalvos kiti, jeigu pasakysiu, kad man reikia pagalbos, norėčiau pasikalbėti ar galbūt netgi reikia vienos išeiginės, kad galėčiau grįžti į save. Kartais per daug iš savęs reikalaujame. Mums reikėtų labiau atsipalaiduoti“, – svarsto moteris.

Daug A. Trimakaitės draugų Lietuvoje labai nustemba išgirdę, ką ji veikia Anglijoje. Kai kas ima jos gailėti, guosti, bet jauna moteris tik juokiasi iš tokių reakcijų ir sako, kad viskuo, ką šiuo metu gyvenime turi, yra labai patenkinta.

„Nėra taip, kad vien dėl kitų stengiuosi. Ir pati iš to darbo gaunu pasitenkinimą. Giliai viduje žinau, kad man šis darbas labai patinka. Būna ir gerų, ir blogų dienų, bet žinau, kad esu savo vėžėse. Dėl to man atsidaro visos durys ir yra daug lengviau viską gyvenime daryti“, – įsitikinusi emigrantė.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Kraupiausius nusikaltimus Anglijoje įvykdę asmenys lietuvės pagalba pradeda naują gyvenimą