Gyvenimas

2019.11.23 07:00

Privalomoji karo tarnyba įkvėpė šauktinį Marių – ir kasininkei sakė „taip, tamsta“

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2019.11.23 07:00

Privalomojoje karo tarnyboje išgirdusį, kaip portugalų kariai traukia savo tautišką giesmę, Marių apėmė pavydas, – kodėl lietuviai negali giedoti himno taip pat garsiai, kaip jie. Nors tarnauti šauktinis vyko nenoriai, sugrįžęs namo suprato: 9 tarnybos mėnesiai jam pralėkė kaip sapnas, po kurio jis nubudo tapęs kitokiu žmogumi.

Lapkričio 23-ąją minima Lietuvos kariuomenės diena.

25-erių šauktinis Marius Morozovas atviras: kai sužinojo, jog yra pašauktas į privalomąją karo tarnybą, nė kiek neapsidžiaugė supratęs, kad šiltą biuro kėdę ir kvapnią kavą turės iškeisti į ledinę eketę ir kareivišką košę.

Neseniai architektūros bakalauro studijas baigęs vaikinas gyveno Vilniuje, nuomojosi butą ir dirbo mylimą interjero dizainerio-architekto darbą. „Buvau tik ką atsistojęs ant kojų. Gavęs šaukimą pagalvojau: viskas, mano gyvenimas sugadintas. Buvo baisu, nežinojau, kas manęs laukia“, – dabar jau su šypsena devynis mėnesius trukusios šauktinio kelionės pradžią prisimena Marius.

Gulėjau toje dviaukštėje lovoje ir galvojau: kur aš čia atvažiavau?

Nors ir nenoromis, vaikinas susikrovė kuprinę ir su kitais likimo bičiuliais patraukė į generolo Silvestro Žukausko poligoną Pabradėje. „Važiavome tylėdami. Nekalbūs buvome ir pirmąsias tris dienas, – apie tvyrojusią įtampą ir ramybės nedavusią nežinomybę pasakoja Marius. – Pirmą naktį negalėjau užmigti. Gulėjau toje dviaukštėje lovoje ir galvojau: kur aš čia atvažiavau?“

Tačiau ilgėtis šiltos namų lovos nebuvo kada – jau kitą dieną 6 valandą ryto iš lovos šauktinius išvertė griežta vado komanda: „Kuopa, kelt!“

„Visos mūsų minutės buvo suskaičiuotos, privalėjome laikytis grafiko. 6:10 val. jau darydavome mankštą, 6:40 val. klodavome lovas ir prausdavomės, 7:10 val. pusryčiaudavome, po to klausydavome paskaitų. Vakare turėdavome laisvo laiko, valandą galėdavome naudotis mobiliaisiais telefonais“, – apie griežtą discipliną kariuomenėje pasakoja Marius.

Kariuomenė mane išmokė gautą darbą atlikti kuo greičiau, iki galo ir gerai.

Anot jo, įgyti įgūdžiai griežtai susiplanuoti dienos užduotis praverčia ir darbe, į kurį Marius sugrįžo atlikęs privalomąją karo tarnybą. „Anksčiau darbe vos pasitaikydavo laisva minutė, sugalvodavau ką nors per ją nuveikti. Kariuomenė mane išmokė gautą darbą atlikti kuo greičiau, iki galo ir gerai. Dabar prieš išsiųsdamas parengtus projektus tikrinu nebe du, o keturis kartus, o kavą geriu tik tada, kai atlieku užduotį“, – pasakoja Marius.

Vaikinas prisimena, kad sunkiausia jam buvo priprasti prie subordinacijos ir griežtos karininkų hierarchijos. „Įmonėje, kurioje dirbu, vadovai ir darbuotojai bendrauja kaip lygiaverčiai partneriai. Kariuomenėje tekdavo atiduoti pagarbą ir paklusti žmogui, kuris turi aukštesnį laipsnį, net jei esi už jį vyresnis“, – pasakoja šauktinis Marius.

Kai parduotuvėje kasininkė paklausė, ar turiu nuolaidų kortelę, aš jai nejučia atsakiau: „Taip, tamsta.“

Kojų apšilti nespėjusius šauktinius pirmą dieną būrio vadas pasitiko žodžių į vatą nevyniodamas: „Ateinančius 9 mėnesius būsiu jūsų tėtis, mama, dėdė, teta ir geriausias draugas“, – vado žodžius prisimena Marius. Po tokių pasisakymų, anot jo, su vadais niekas nedrįso ginčytis.

Pirmą kartą į namus po trijų tarnybos savaičių Kalėdoms parvažiavęs vaikinas pasijautė tarsi sugrįžęs iš kitos planetos. „Kai parduotuvėje kasininkė paklausė, ar turiu nuolaidų kortelę, aš jai nejučia atsakiau: „Taip, tamsta“, – juokiasi vaikinas.

Tačiau tokia griežta tvarka kariuomenėje jo neišgąsdino, o išmokė konkretumo ir pagarbos. „Seniau gavus užduotį man nuolat kildavo klausimų: kas, kur, kaip, kodėl. Šiandien gavęs man pavestą darbą reaguoju kitaip: gerai, aišku, supratau, bus padaryta, – pasakoja Marius ir džiaugiasi, kad kariuomenėje išmoktas pamokas pavyksta pritaikyti ir įprastame gyvenime. – Dabar drąsiau prisiimu atsakomybę ir ėmiau jausti didesnę pagarbą vyresniems žmonėms.“

Nors eidamas į kariuomenę vaikinas, kaip ir dalis jo bendraamžių, buvo nusiteikęs skeptiškai, šiandien jis prisipažįsta tarnyboje įgijęs neįkainojamos patirties.

Šiandien visos darbe iškylančios problemos man atrodo paprastos ir lengvai išsprendžiamos.

„Prieš eidamas tarnauti galvojau, kad kariuomenė manęs nepakeis, nes esu suaugęs žmogus, mano asmenybė jau susiformavusi. Galvojau, kad gyvenu savo gyvenimą, turiu darbą, o tarnyba – tik laiko švaistymas. Vis dėlto išėjimas iš komforto zonos man davė išties daug. Beje, tapau fiziškai stipresnis ir įgijau gerų draugų“, – tarnybos privalumus vardija Marius.

Visi žinojome, kad jei prasižengs vienas, kentės visi.

„Kai prisimenu, kaip bėgome, šliaužėme, bridome per ledinį vandenį, kasėme apkasus ir juose gulėjome, šiandien visos darbe iškylančios problemos man atrodo paprastos ir lengvai išsprendžiamos“, – džiaugiasi vaikinas.

Anot šauktinio, patirtys, kurias teko išgyventi kariuomenėje, jį užgrūdino. „Teko patirti tai, ko, galbūt, nepatirtum civiliniame gyvenime: ir šaltį, ir alkį, ir nuovargį, kada atrodė, kad tuoj išvirsi iš kojų. Tačiau į priekį vedė jausmas, kad visa komanda esame tvirta kaip kumštis, kad jei kažkas ir nukris, nešime jį iki kelio pabaigos“, – apie tai, kaip pirmosiomis dienomis beveik nė žodžio nepratarę šauktiniai po tarnybos tapo neišskiriamais draugais, pasakoja Marius.

Kariuomenėje griežtai buvo laikomasi taisyklės „Vienas už visus ir visi už vieną.“ „Visi žinojome, kad jei prasižengs vienas, kentės visi. Tai ir išugdė stiprų atsakomybės jausmą“, – pasakoja Marius.

Iš 26 žmonių, tarnavusių tame pačiame būryje kaip ir Marius, 24 buvo šauktiniai, į kariuomenę atėję ne savo noru. „Iš jų turbūt nė vienas nenorėjo eiti tarnauti ir galvojo, kad jiems nepatiks, tačiau po tarnybos didžioji dalis karių dėkojo vadams ir džiaugėsi, kad devyni mėnesiai buvo išties įsimintini“, – prisimena Marius.

„Jie man pralėkė kaip įdomus sapnas, po kurio sugrįžau ten pat, iš kur išvykau“, – sako Marius ir džiaugiasi, kad darbdavių dėka po tarnybos galėjo sugrįžti į buvusią darbo vietą.

Dauguma šauktinių susidaro klaidingą įspūdį, jog privalomoji karo tarnyba sugriaus jų ateities svajones susitaupyti, pavyzdžiui, nuosavam būstui. „Jokia paslaptis, kad karys per mėnesį gauna 146 eurus. Gerai, kad turėjau santaupų, nes teko važinėti, mokėti už automobilio draudimą, telefoną, kompiuterį. Finansiškai kariuomenei buvau pasiruošęs iš anksto“, – pasakoja Marius.

Vis dėlto jaunuolius, kurie kariuomenės vengia baimindamiesi, jog po tarnybos nebegalės skolintis iš banko, Marius ramina. „Devynis mėnesius praleidau neapmokamose atostogose. Per tą laiką ne tik kaupiau apmokamas atostogas, bet ir išsaugojau galimybę gauti paskolą iš banko, kadangi nenutraukiau darbo santykių“, – pasakoja vaikinas.

Marius visada jautėsi esantis patriotas, nuo pat vaikystės girdėjo tėvų ir senelių raginimus likti Lietuvoje, čia dirbti ir neišvykti svetur. Tačiau jis suprato, kad tarnyba įžiebė dar didesnę meilę tėvynei.

„Kartą mums pasitaikė proga sudalyvauti karinių pratybų uždarymo ceremonijoje, kur turėjome giedoti Lietuvos himną. Užgrojo muzika ir maždaug 400 Lietuvos karių ėmė giedoti tautišką giesmę, – tyliai, sau po nosimi, kaip mus vadai ir mokė.

Po tų devynių mėnesių pasikeičia mąstymas ir tampi kitokiu žmogumi.

Po mūsų savo šalies himną giedojo pratybų svečiai portugalai. Jų karių buvo daug mažiau, vos 60, tačiau jie savo tautišką giesmę traukė taip garsiai, tiesiog plėšė vienu balsu, kad mane apėmė pavydas. Kodėl negalime himno sugiedoti taip, kaip portugalai?“ – tada galvojo Marius.

Todėl po tarnybos jis į pageidavimų dėžutę parašė laišką ir paprašė, kad per kitus bazinius karinius mokymus vadai užsakytų choristą ir visi kariai išmoktų garsiai, su pasididžiavimu giedoti himną. Taip, kaip portugalai.

„Tarnauti man buvo didelė garbė. Karo tarnybos metu šauktiniai labai gerai supažindinami su visa kariuomenės struktūra, taktikomis ir strategijomis. Jei nutiktų taip, kad į Lietuvą įsiveržtų nelauktas priešas, būčiau pasirengęs ginti tėvynę“, – pakylėjimo neslepia iš privalomosios karo tarnybos prieš porą mėnesių sugrįžęs Marius.

Anot jo, karo tarnyba – puiki proga ne tik pasiruošti kariniams konfliktams, bet ir išbandyti save. „Per tuos devynis mėnesius pasikeičia mąstymas. Po jų grįžti tapęs kitokiu žmogumi“, – tikina Marius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.