Gyvenimas

2019.11.02 20:01

„Černobylio“ aktorius dabinusi Daiva Petrulytė: britų dailininkė negalėjo patikėti, kad mes taip rengėmės

Živilė Kropaitė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.11.02 20:01

Aš surinkau daug medžiagos apie sovietmetį, nes žmogui, negyvenusiam šioje sistemoje, labai sunku įsivaizduoti, kas tai buvo, apie darbą su „Černobylio“ kūrybine grupe LRT RADIJUI pasakoja viena iš filmo kostiumų dailininkių Daiva Petrulytė. „Net HBO komanda sunkiai tai suprato“, – sako ji.

– Rugsėjo mėnesį įvyko „Emmy“ apdovanojimai. Kadangi šis renginys yra gerai žinomas, norisi viską sužinoti. Jūs pati ten dalyvavote?

– Taip. Mane kiek stebina, kad „Emmy“ apdovanojimai yra toks rezonansas, bet, žinoma, tai labai įspūdingas reginys ir man labai pasisekė.

– Jūs buvote „Černobylio“ kostiumų dailininkės asistentė?

– Aš buvau asistentė. Išskirtinių istorinių kostiumų nominacijoje buvome nominuotos penkios ir šį apdovanojimą pasidalijome.

– Tačiau Jūs buvote vienintelė lietuvė?

– Aš buvau vienintelė lietuvė iš visos filmavimo grupės. Taip atsitiko, kad vienintelė iš daugybės žmonių buvau paminėta šiose nominacijose.

Net HBO komanda sunkiai tai suprato

– Renginys išties įspūdingas. Sakote, kad stebitės dideliu rezonansu. Turbūt, pavyzdžiui, „Oskarai“ irgi panašaus lygio rezonansą keltų?

– Taip, tiesiog aš turiu nominacijų, kurios man yra brangesnės: buvau nominuota britų už profesinę meistrystę, įvertinta už kostiumus filmui „The Eichmann Show“.

Žinoma, ši nominacija man taip pat svarbi. „Emmy“ apdovanojimai tikrai išsiskiria savo blizgesiu, ekstravagancija ir dalyvių gausa. Akys labai daug pamato.

Kaip ir visuose renginiuose, ten viskas vyksta pagal scenarijų. Nors viskas ir yra surežisuota, tai padaryta labai meistriškai.

– Sakote, kad viskas surežisuota. Kai, tarkime, yra paskelbiamas laimėtojas ir į jį atsukamos kameros, šis neretai būna nuoširdžiai nustebęs. Ar žmogus iki paskutinės minutės nenutuokia, kad laimėjo, ar jam pranešama iš anksto?

– „Emmy“ apdovanojimuose aš buvau kartu su kolege Ana, kuri taip pat buvo nominuota. Mes ryte susitikome pasitarti, kokią kalbą sakysime, jeigu laimėsime, tačiau ji mane nuramino, esą nieko nereikės sakyti. Buvo nominuotos trys kostiumų dailininkų grupės ir, nors mūsų darbas buvo tikrai atliktas profesionaliai, mes nutarėme, kad turėtų laimėti blizgių kostiumų kategorija.

Aš labai blaškiausi, norėjau pasakyti tik vieną sakinį, tačiau viskas virto į ilgą kalbą. Kaip bebūtų, labai norėjau padėkoti visai mūsų penkių žmonių komandai, nes vienas žmogus tokio projekto padaryti negalėtų. Iš viso mūsų dirbo apie 60–70 žmonių. Tas skaičius vis kito. Žinoma, mums pasisekė, kad dailininkė mumis pasitikėjo, nes vienam viską suvaldyti tiesiog nebūtų buvę įmanoma fiziškai.

Jaučiausi kaip tikra istorikė

– Ar Jūs įgijote kokį nors pranašumą dėl to, kad gyvenote šioje santvarkoje?

– Kartais aš būdavau ne kaip kolegė, ne kaip kostiumų dailininkė ar padėjėja, bet tiesiog labai daug aiškinau apie gyvenimą sovietmečiu. Rinkau daug medžiagos apie to gyvenimo ypatumus, kad ir kiti tai suprastų, nes žmogui, negyvenusiam šioje sistemoje, labai sunku įsivaizduoti, kas tai buvo.

Aš daugiau jaučiausi kaip restauratorė, o ne kaip kostiumų dalininkė. Norėjosi viską atlikti labai tiksliai, nes dauguma šį laikotarpį dar pamena ir jiems užkliūva plastikiniai langai. Dauguma kostiumų buvo arba autentiški, arba padarytos kopijos.

Kai pirmąkart susitikome su dailininke, mes kalbėjomės net ne apie Černobylį, bet apie savo darbo ypatumus. Radome daug panašumų, nes ji labai mėgsta detales ir autentiškus to laikmečio audinius. Mums buvo labai gera kartu dirbti.

– Kur dažniausia gaudavote tuos drabužius? Greičiausiai žmonės viską jau yra iš spintų išmetę.

– Šiam filmavimui mes ruošėmės beveik pusmetį. Pradėjome nuo skelbimų laikraščiuose, kas visiškai nesuveikė. Tačiau, kai prasidėjo filmavimas, labai daug žmonių ėmė dovanoti to laikmečio drabužius netgi su etiketėmis. Drabužiai masuotei buvo išnuomoti iš Baltarusijos, Čekijos ir Ukrainos kostiumų sandėlių. Žinoma, teko daryti ir kopijų, nes prieš 30 metų žmonės buvo išties smulkesni ir žemesni.

Kai surinkau daug to laikmečio žurnalų ir parodžiau juos britų dailininkei, ji ėmė juoktis ir negalėjo patikėti, kad mes taip rengėmės. Dailininkė vis klausdavo, kodėl visi dėvėjo per didelius marškinius ir aš jai paaiškindavau, kad tuo metu viskas buvo kitaip, drabužių nebuvo ir mes juos megzdavome, nes nebuvo, ką nusipirkti, arba pirkdavome tokius, kokie buvo.

Pavyzdžiui, jei buvai aukštas ir negaudavai marškinių ilgomis rankovėmis, pirkdavai per didelius. Net HBO komanda sunkiai tai suprato. „Černobylis“ ir darbas su britais man viską priminė. Jaučiausi kaip tikra istorikė.

Išsamiau – laidos „10–12“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.