Gyvenimas

2019.10.22 07:58

99-erių Stanislava: težinau, kad esu gobšus žmogus, iš gyvenimo norintis dar ir dar

LRT televizijos laida „Ryto suktinis“, LRT.lt2019.10.22 07:58

Gerai žinoma mokytoja, eruditė Stanislava Kochanauskaitė, nors jau 99-erių, nesididžiuoja, kad daug žino. Priešingai – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Ryto suktinis“ Zitai Kelmickaitei sako visai savęs nepažįstanti. Išėjusi į pensiją moteris pamatė, kad tuščiai leisti dienas ne jai, tad pati ėmė lankyti vienišus senukus. Dabar didžiausias jos noras – neprarasti gebėjimo mąstyti. Tai jai – maloniausias procesas.

Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose S. Kochanauskaitė studijavo germanų filologiją. Vėliau Kalvarijoje ir Raseiniuose dėstė vokiečių ir anglų kalbas, psichologijos pagrindus. Telšių mokykloje mokė lotynų kalbos, o Telšių kunigų seminarijoje 10 metų dėstė filosofinę antropologiją, vokiečių, anglų ir lotynų kalbas.

Atsakyti, kas yra laikas, 99-erių Stanislava neskuba. Tai – paslaptingiausias dalykas, kuri perprasti, kaip pati sako, „ne mano protui“. „Jis tik mumyse“, – pažymi pašnekovė.

Klausimą apie laiką ji teigia pradėjusi sau kelti tik tada, kai pajuto, jog laikas tirpsta. „Tai skaudi tema – galvoti apie laiką, apie tai, kad esi laikinas. Atsiranda vidinis nerimas“, – mintimis dalijasi Stanislava.

Tik būdama tarp jaunų žmonių buvau laisva ir sava. Tai buvo mano kelias. O visa kita – gyvenimo mokykla. Nepriėmiau to kaip tragedijos – priešingai. Man visa tai reikėjo pažinti. O kaip kitaip, jeigu nori turėti erdvės mąstymui.

Tačiau gyvenimas buvo puikus, nors vienkartinis ir nepamainomas. Ji atvirauja, kad norėtų gyventi dar ir dar. Ypač – vėl atsidurti tarp jaunimo.

„Tik būdama tarp jaunų žmonių buvau laisva ir sava. Tai buvo mano kelias. O visa kita – gyvenimo mokykla. Džiaugiuosi, kad taip buvo. Nepriėmiau to kaip tragedijos – priešingai. Man visa tai reikėjo pažinti. O kaip kitaip, jeigu nori turėti erdvės mąstymui“, – įsitikinusi laidos herojė.

Nors gyvenimo pamokos buvo ir skausmingos: karas, vertėjavimas ir rusams, ir vokiečiams, pašnekovė teigia – gerai, kad taip buvo.

„Aš ir save pažinau. Lig tol žmogus, nieko neišgyvenęs, nepažįsti net savęs, o aš turėjau progą per visus tuos įvykius save šiek tiek pažinti, nors niekad iki galo“, – kalba ji.

Ir sulaukusi garbaus amžiaus moteris tikina, kad savęs nepažįsta. Težino, jog yra gobšus žmogus, kuris vis nori ir nori dar ko nors iš gyvenimo. Dabartinis jos noras labai paprastas – kad galėtų blaiviai mąstyti, nes tai, anot jos, pats maloniausias procesas.

„Tai būdavo žmogus, kuris įvesdavo į pasaulį. Neeilinė mokytoja“, – sako Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas, buvęs ponios Stanislavos mokinys.

Tuo metu Lietuvoje vos 6-iose mokyklose buvo dėstoma lotynų kalba. A. Bumblauskas teigia, kad dėl to jis ir jo bendraklasiai jautėsi išskirtiniai – tai buvo tarsi kokybės ženklas.

Stanislava buvo ir Lietuvių poeto Vytauto Mačernio klasės draugė. O mokytojos didžiausias autoritetas – jos tėvas.

„Man mano tėtis niekada nėra miręs. Jis visada yra širdyje. Jis buvo tas žmogus, kuris norėjo, kad atsirasčiau. Ryšys buvo neatmezgamas“, – pasakoja Stanislava.

Jos tėtis buvo notaras, tad pinigai, kaip sako pašnekovė, „byrėjo ir byrėjo“, tačiau ji pažymi – pinigai jam niekada nebuvo svarbūs, jis vertino gyvenimą.

Man visada įdomu, kaip kitas mąsto. Ieškau, ko dar nežinau. O nežinau be galo daug, užtat būtų gerai dar čia pabūti, ar ne?

O jos mama, pasak Stanislavos, buvo labai įdomi moteris – gimusi kaime, bet su didelėmis ambicijomis. Gyvenimas suteikė jai galimybę išsilavinti, kartu ji buvo nepaprastai geras žmogus.

„Iš jos namų nėra išėjęs nė vienas vargšas neapdovanotas, nesušelptas, nenuramintas. Tas mane labai žavėjo“, – pasakoja ji.

Nors moteris moka nemažai kalbų, ji pavadinta poliglote gėdijasi. Stanislava moka lenkiškai, rusiškai, vokiškai ir prancūziškai. Pastarąją kalbą ji išmoko tiesiog pati, nes užsispyrė tai padaryti – mat jai prancūzų buvo labai graži kalba.

Laidos herojė labai domisi ir politika, tačiau jai įdomu tai, kur link einame, o ne konkrečios asmenybės.

„Tikiu jaunais žmonėmis. Žmogus yra ieškantis, jauni ieškos ir ras čia daug ko gražaus. Omia fluunt, kaip sakė lotynai. Viskas keičiasi. Įdomu, kur gi tas žmogus eina“, – mintimis dalijasi iki šiol daug skaitanti Stanislava.

Paklausta, ką jos gyvenime reiškia meilė, ji sako taip: „Daug. Gamta turbūt viską gerai sutvarkė, kad žmogus turi tokius instinktus. Turbūt turiu menkavertiškumo kompleksą: niekada nieko gyvenime nesirinkau, viską priėmiau, ką jis davė. Už viską esu labai dėkinga. Už meilę taip pat.“

Išėjusi į užtarnautą poilsį moteris teigia dar nejutusi, kad tai jai. Ji sako nenorėjusi dienų leisti tuščiai, todėl nuėjo į „Caritą“ ir pasisiūlė padėti.

„Tai buvo laimingas laikotarpis. Pamačiau, ko dar nebuvau mačiusi – kas tai yra senatvė. Man buvo aštuoniasdešimt ar daugiau. Pasiklausiu, ar yra nelankomų žmonių. Sužinodavau ir eidavau, šnekindavau. Būdavau pritrenkta to, ką pamatydavau. O pamatydavau nuostabių žmonių – ne visi seni žmonės dvasioje pasensta“, – kalba pašnekovė.

Kokios knygos pakeitė jos pasaulėžiūrą? Mokytoja atsakyti neskuba. Tokių knygų – labai daug, o kai kurioms perskaityti reikia „ir pačiam kažką turėti“, kitaip tiesiog jų nesuprasi, pažymi ji.

„Man visada įdomu, kaip kitas mąsto. Ieškau, ko dar nežinau. O nežinau be galo daug, užtat būtų gerai dar čia pabūti, ar ne?“ – svarsto pašnekovė.

O paklausta, ko galima jai palinkėti, ji visai nejuokaudama sako: „Ramios mirties.“

„To nori kiekvienas senukas. Ir aš. Besiklausant koncerto, beskaitant gerą knygą užgesčiau. Ot būtų smagu“, – šypsosi 99-erių Stanislava.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Ryto suktinis su Zita Kelmickaite. 99-erių Stanislava: prieš laiką visi lygūs, mes visi laikini