Į sceną sugrįžta teatro „Atviras ratas“ muzikinis spektaklis–improvizacija „Senelės pasaka“. Tiek patiems mažiausiems žiūrovams, tiek jų tėvams skirtas režisieriaus Aido Giniočio ir „Atviro rato“ kūrėjų darbas, 2007-aisiais pelnęs „Auksinį scenos kryžių“, pastaruosius trejus metus gyvavo tik aktorių ir žiūrovų atmintyje, o dabar į gyvą teatrinį žaidimą pakvies su naujomis jėgomis.
Prie „Senelės pasakos“ kūrėjų Ievos Stundžytės, Benitos Vasauskaitės ir Justo Tertelio atnaujintame spektaklyje taip pat prisijungia aktorius Jonas Šarkus, rašoma pranešime žiniasklaidai. Po vienos iš repeticijų su šia bendraminčių kompanija pasikalbėjome apie tai, kodėl „Senelės pasaka“ yra ypatingas reiškinys „Atviro rato“ istorijoje ir kas paskatino jo sugrįžimą į sostinės sceną spalio 20-ąją.
– Pirmą kartą „Senelės pasaka“ pastatyta 2006-aisiais ir gyvavo dešimt metų, tačiau pastaruosius trejus metus šio spektaklio nebevaidinote. Kas paskatino vėl visiems susiburti ir spektaklį atgaivinti?
Benita: Mums niekada nebuvo iškilęs natūralus poreikis su juo atsisveikinti. Tiesiog taip išėjo, kad teko kuriam laikui jį sustabdyti, bet per tuos tris metus mes visada šnekėdavome, kad reikia jį grąžinti, nes tai mums labai brangus spektaklis, vienas iš pirmųjų, statytų „Atvirame rate“. Šis spektaklis – paprastas ir labai mielas širdžiai, tikrai ne toks, kuriam būtų laikas pasakyti sudie.
Justas: Kol jo nevaidinome, visą laiką jautėmės pasiilgę, norėjosi nepalikti vaikiškos auditorijos, kuri mūsų teatrui visada buvo ir yra svarbi. Šiame spektaklyje yra gyvas teatrinis džiaugsmas, ir mūsų dalyvavimas jame kartu su vaikais kuria tą gyvybę.
Toks dialogo ir žaidimo teatras yra užkoduotas „Atviro rato“ ištakose. Žinoma, spektaklio sugrįžimas nebuvo tik mūsų noras – sulaukdavome nemažai klausimų iš žiūrovų, kada vėl jį rodysime. Taigi, susidėjo daug dalykų ir šią vasarą nusprendėme, jog „Senelės pasakai“ metas sugrįžti.
Benita: Jau mažai bevartojame žodį „atviraratiškas“, tačiau būtent šiame spektaklyje esama grįžimo į savo ištakas, jis turi stiprių mūsų mokyklos užuomazgų. Šio spektaklio paprastumas ir šiltumas dabar, kai esame nukeliavę ilgą aktorinį kelią, yra ypatingai brangus.
Kai pavargdavau nuo teatro ar pradėdavau juo abejoti, su „Senelės pasaka“ atėjus pas vaikus man visada grįždavo prasmės ir misijos jausmas. Su vaikais taip betarpiškai bendraujame, kuriame, žaidžiame, viskas yra taip artima ir gyva!
Esu labai pasiilgusi to jausmo ir nekantrauju susitikti su vaikais. Šiais metais, kai Keistuolių teatre su Justu rengėme vasaros stovyklą, viena mergaitė pasakė man: „Aš užaugau su Senelės pasaka“. Man buvo sunku patikėti, kad jau yra žmogus, užaugęs su šiuo spektakliu! Čia vietos sentimentams tikrai nemažai.
– „Senelės pasaka“ – ko gero, iki skausmo daugybei skirtingų kartų pažįstamas eilėraštis, tuo tarpu jūs su juo žaidėte visą dešimtmetį ir dabar vėl prie jo grįžtate. Kaip iš naujo atrakinate, atrandate šią medžiagą, kaip išvengiate nuobodulio?
Justas: Neužsistovėti vietoje neleidžia žaidimo principas, užkoduotas spektaklyje - mes nekuriame vaidmenų, o žaidžiame skirtingus personažus. Kai žaidi su vaikais, jie tau neleidžia meluoti. Šitame spektaklyje mes esame visiškai priklausomi nuo vaikų, yra vietų, kur vaikai turi padaryti tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, pavirsti medžiais, kad spektaklis judėtų toliau. Kad tai įvyktų, mes turime gyvai ir sąžiningai eiti į sceną.
Jonas: Dar man patinka, kad šis spektaklis yra ypatingai lietuviškas. Dabar yra daug medžiagos vaikams, parašytos lietuvių autorių, bet ji vis tiek dvelkia Vakarais. Tuo tarpu „Senelės pasaka“ turi savyje kažkokio teisingo folkloro. Šis eilėraštis yra unikalus tuo, kad jame telpa labai daug pasakų ir temų, kuriomis gali žaisti, o ir šiaip visas spektaklio principas moko žiūrovus atsipalaiduoti bei kvailioti, suteikti džiaugsmo savo gyvenimui.
Justas: Tai tėvų pabuvimas su vaikais, žaidimas kartu, kuris šiais laikais tampa didele prabanga.
– „Senelės pasaką“ ne kartą paminėjote kaip sugrįžimą prie „Atviro rato“ ištakų. Kuo šis sugrįžimas yra ypatingas jums ir kuo – svarbus žiūrovui?
Ieva: Dabar yra madinga susisteminti spektaklius pagal amžiaus grupes. Galime drąsiai teigti, kad „Senelės pasaka“ yra labai universalus spektaklis – jį ne vieną kartą vaidinome ne tik mažiems žmonėms, bet ir visiškai suaugusiai publikai.
Tai tik įrodo, kad mes visi esame ir vaikai, ir senukai vienu metu – klausimas, kuo būti pasirenkame ir kiek leidžiame sau žaisti.
„Senelės pasaka“ buvo pirmas spektaklis jau įkurtame teatre, ir visa tai, ką kolegos įvardina kaip atviraratišką vaidybą, šis spektaklis labai įtvirtino. Vėliau sekusiuose darbuose jau valdėme tą metodą ir nebebijojome būti paprasti, atviri, be jokių kaukių.
