Pradėti rūpintis ekologija reikėtų nuo paprastų gyvenimo sričių – kad ir prižiūrint artimųjų kapus. Kaip LRT RADIJO laidoje „Geriausi dalykai namie“ teigia gėlininkas Andrius Plindinas, jei tenka pirkti dirbtines gėles, kapą puoškite tik viena kokybiška kompozicija. O pasak apželdinimo žinovės Linos Liubertaitės, mažiausiai priežiūros reikalaujantys augalai tie, kurie pasodinti į žemę.
L. Liubertaitę ir A. Plindiną kalbina LRT RADIJO laidos „Geriausi dalykai namie“ vedėja Beata Nicholson.
– Ar galėčiau sakyti, kad kapai Lietuvoje – viena didžiausių apželdinimo vietų?
L. Liubertaitė: Gal ir būtų galima taip sakyti. Kartais kapas atrodo kaip gėlynas, tačiau nereikia į tai žiūrėti skeptiškai – kapuose mes turime žemės, o ant jos, natūralu, auga augalai. Mūsų reikalas ant jos auginti tai, ką norėtume, o ne kad augtų piktžolės.
– Tai visiems aktuali tema. Ne kiekvienas ant palangės augina pelargoniją ar baziliką, bet kiekvienas turi artimųjų kapų. Ar yra kapų apželdinimo mados? Ką sodinti, kad priežiūra būtų paprasta, nes ne visi turi laiko lankyti, tvarkyti kapus?
L. Liubertaitė: Dabar vyraujančios apželdinimo mados atsispindi ir kapuose. Kapai – labai tradicinė vieta, kur mados ateina labai iš lėto. Mums paranku, kad šiuolaikinės mados susijusios su mažiau priežiūros.
Kita vertus, kad augintume augalus, kurie reikalauja mažiau priežiūros, turėtume labai atkreipti dėmesį į tai, kokioje vietoje tuos augalus sodiname. Jeigu yra pavėsis, turėtume auginti pavėsinius augalus. Melsvės – puikus nereiklus augalas. Jeigu turime saulėtą, atvirą vietą, smėlio – kartais nebūtina gerinti žemės, puikiausiai galėtų augti čiobrelis, kuris pakviestų ir kokią bitutę. Tai daugiametis augalas – jis puikiai augtų, gražiai atrodytų ir net žydėtų.
Žmonės gal prieš du tris metus atnešė dirbtinių gėlių puokštę ir ji stovi nublukusi nuo saulės. Atėję matome, negražu taip sakyti, bet šiukšlyną: atrodo tarsi šiukšlių konteineris, išpiltas prie paminklo.
Apželdinimo madas, kurios ateina į mūsų kiemus, turėtume pritaikyti ir kapuose. Pradėjome vertinti kitokią estetiką kiemuose, miestuose, vis labiau pradėsime vertinti kitokią estetiką ir kapuose.
– Kokia situacija yra dabar?
A. Plindinas: Neseniai teko lankytis Karveliškių kapinėse – tai vienos didžiausių Vilniaus kapinių. Tai, ką aš ten pamačiau, buvo liūdnas vaizdas. Nekalbu apie pačius kapus, apie tai, kas ant jų susodinta, sudėta baisių dirbtinių gėlių, rėkiančių sintetinių spalvų. Kalbu apie pačias kapines, kaip bendrą organizmą.
Puikiai žinome – labai gražu nušienauta veja. Amžinosios rimties vieta turėtų būti tokia, kad į ją atėjus nereikėtų sukti galvos ir ieškoti tako, kaip prasibrauti per sužėlusius rykštenių kupstus, kiečius ar dilgėlės. Kapinės – visiškai neprižiūrimos.
Žmonės gal prieš du tris metus atnešė nupirkę dirbtinių gėlių puokštę ir ji stovi nublukusi nuo saulės. Atėję matome, negražu taip sakyti, bet šiukšlyną: atrodo tarsi šiukšlių konteineris, išpiltas prie paminklo.
– Dirbtinės gėlės kapuose. Ką manote?
L. Liubertaitė: Šiais laikais turime pagalvoti apie plastiko likimą po to. Dėl to esu absoliučiai prieš. Plastikinis gaminys gali būti naudojamas, jei tikrai nėra kam prižiūrėti, bet tokiu atveju jis turėtų būti itin kokybiškas, labai gerai parinktas. Daiktas turi atidirbti – negalime nunešti vienam kartui ir išmesti. Taip kapinės pavirsta sąvartynu, jį vadinu ekologine bomba.
Yra aibė įvairiausių augalų, kurie gražūs ir be žydėjimo: formomis, faktūromis.
A. Plindinas: Aš esu už plastikines gėles, bet tai turėtų būti apsitarta su gimine. Plastikinių gėlių puokštė – galbūt brangu, jei kokybiška, bet gėlės ir atrodo kaip gyvos. Viena didelė puokštė kainuos gal 100, gal 150 eurų. Pastatyti gražų medinį žibintą ir jame nuolat uždegti žvakę. Nebūtina kiekvienam nuo savęs degti po kelias žvakes.
– Vazonas ar skinta gėlė?
L. Liubertaitė: Priklauso nuo oro. Esu linkusi balsuoti už tai, kad augalas augtų žemėje, nes tokiu atveju tikrai esame draugiškiausi gamtai. Be to, tai [reikalauja] žymiai mažiau priežiūros. Jeigu pasirinktume tipišką rudeninį augalą astrus – jie daugiamečiai, nereiklūs, patikimi, kaip tik žydi šituo laikotarpiu. Argi tai nėra tobulas sprendimas?
A. Plindinas: Galime rinktis kalocefalus, viržius, šilropes, perkūnropes. Yra aibė įvairiausių augalų, kurie gražūs ir be žydėjimo: formomis, faktūromis.
L. Liubertaitė: Arba lapais. Alūnės – yra begalė įvairiausių spalvų lapų priklausomai nuo veislės. Jų lapeliai gali išlįsti net iš po sniego.
Viržiai – ką reikia apie juos žinoti? Visas pokalbis – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
