Gyvenimas

2019.10.20 19:19

Daugiabutį Radviliškyje nusipirkusi Ugnė Usevičiūtė nustebino ir kitu poelgiu – numetė 132 kilogramus

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2019.10.20 19:19

Svėrė daugiau nei 200 kilogramų, tačiau neturėjo jokių sveikatos problemų. Tuo gali būti sunku ir patikėti, tačiau tokių neįtikėtinų dalykų verslininkės Ugnės Usevičiūtės kelyje link trokštamos figūros buvo ne vienas. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ ji tikina, kad du trečdalius savo kūno masės numetė tiesiog pati: savo nuožiūra pakeitė mitybą, ėmė aktyviai gyventi ir kardinaliai pakeitė mąstymą.

2011 m. radviliškietė verslininkė U. Usevičiūtė sugalvojo verslo idėją – ėmė ir nusipirko daugiabutį, jį suremontavo ir nutarė dalį butų parduoti. Šis moters poelgis nustebino daugelį, tačiau tai – ne vienintelė nuostabą kelianti istorija iš jos gyvenimo.

„Nusprendžiau nelaukti nei Naujųjų metų, nei pirmadienio – nuo šio momento pradedu mesti svorį.“ Tokia vieša žinute savo feisbuko paskyroje beveik prieš dvejus metus tuo metu daugiau nei 200 kilogramų svėrusi U. Usevičiūtė apsiskelbė pradedanti rimtai lieknėti. Ir išties net labai rimtai, nes užsimojo per metus atsikratyti net 100 kilogramų.

„Visi manęs klausia, kada buvo tas momentas, kai pradėjai mesti svorį? Jo nėra. Aš puikiai atsimenu tą dieną, tai buvo 2017 metų lapkričio 17 diena. Kada dažniausiai žmonės pradeda mesti svorį? Esu turėjusi planų: nuo Naujųjų metų, nuo pirmadienio, dar kažko. Tai buvo ketvirtadienis, sėdėjau darbe ir kaip strėlė trenkė – man reikia mesti svorį“, – prisimena moteris.

Taip pat skaitykite

Ji pasakoja, kaip darbe atsistojo ant svarstyklių, nusifotografavo rodmenis ir taip darė daugybę ateinančių savaičių. Iš ano laiko išlikę daug nuotraukų su vis mažėjančiais skaičiukais.

Nelengva patikėti, bet daugybę metų didžiulį antsvorį turėjusi moteris tikina niekados dėl jo nekompleksavusi ir nesisielojusi. Sako, priėmė tai kaip gyvenimo duotybę ir nelaiminga nesijautė. Daug dirbo ir, kaip tada manė, gyveno visavertį gyvenimą. Nors pripažįsta, būdavę didelio kūno svorio nulemtų nepatogumų buityje ar kelionėse, tačiau jų pernelyg nesureikšmindavo.

„Pradėjau storėti gal nuo 18 metų ir buvau visiškai patenkinta savo gyvenimu. Nenorėjau jo keisti. Galvojau, taip, esu stora, taip, man Dievas davė storumą ir taip nugyvensiu visą gyvenimą.

Įsivaizdavau, kad bent jau diabetą tikrai turiu. Man paskambino iš klinikos, sako, jūs į kariuomenę galite eiti, nes jūsų visi duomenys arba atitinka normas, arba yra aukščiau normos.

Be abejo, gal kokį vieną kartą per metus pagalvodavau, va, ten įlipo į medį, o tu negali įlipti. Bet šiaip man niekados nebuvo minčių. Aš galvoju, kad žmones užsiblokuoja: ai, vis tiek nenumesiu, tai vaidinsiu, kad man gerai. Manau, kad aš vaidinau, kad man yra gerai“, – prisipažįsta pašnekovė.

Vis dėlto vienas įvykis, kaip dabar linksmai prisimena U. Usevičiūtė, ją gerokai sunervino. Tada ji turbūt pirmą kartą labai aiškiai suvokė, kad svorio riba tikrai peržengta.

„Aš užsimaniau važiuoti dviračiu. Mano sūnėnas sako, pas mus kaime yra toks panašus žmogus kaip jūs ir, kai jis pravažiuoja su dviračiu, aš girdžiu, kaip ratai verkia. Galvoju, ar aš tokia stora, kad ratai verktų?

Nueinu į dviračių parduotuvę, sakau, noriu dviračio. Savininkas sako, kažkam dovanų? Sakau, ne, sau. Jis taip susinepatogino... Jam turbūt buvo labai nepatogu pasakyti, kad tokio dviračio nėra“, – pasakoja ji.

Didelis antsvoris nesukėlė jokių sveikatos problemų

Moteris rūbų nepirkdavo – tokių dydžių drabužių tiesiog nebūdavo. Viską tekdavo siūtis, o tam, kad būtų paprasčiau, mat darbų ir kitos veiklos niekada netrūko, siūdavosi urmu, pavyzdžiui, iškart tokias pačias 5 kelnes. Dabar ji nuolat puošiasi, sako norinti atsigriebti už laiką, kai buvo pilka pelė ir vaikščiojo su „maišais“.

Keista ir net kiek netikėta, kad didelė kūno masė verslininkei nekėlė jokių sveikatos problemų. Tad, kai numetusi daug svorio, po daugelio metų – net 15-os – nesilankymo sveikatos įstaigose U. Usevičiūtė ryžosi pasitikrinti, tyrimų rezultatai gerokai nustebino ir medikus, ir ją pačią.

„Nusprendžiau nueiti išsitirti kraują. Labai bijojau to tyrimo, kadangi įsivaizdavau, kad bent jau diabetą tikrai turiu. Man paskambino iš tos klinikos, sako, jūs ne ligų ieškokite, o į kariuomenę galite eiti, nes jūsų visi duomenys arba atitinka normas, arba yra aukščiau normos“, – neįtikėtina savo istorija dalijasi radviliškietė.

Dabar, kai yra numetusi svorio, ji sako gydytojo kabinete apsilankanti net dažniau nei anuomet. Priėmusi sprendimą kardinaliai keisti gyvenimo būdą, U. Usevičiūtė ėmėsi eksperimentuoti ir pati susikūrė sau palankią mitybos sistemą. Tokią, kuri leistų neskaičiuoti kalorijų, neriboti maisto kiekio ir duotų trokštamų rezultatų. Moteris pripažįsta, kad pradžia tikrai lengva nebuvo. Nenuostabu – juk teko pakeisti absoliučiai visus savo valgymo įpročius.

Pirmas dalykas, kurį ji padarė – ėmė valgyti pusryčius. Buvo sunku persilaužti, nes anksčiau ji valgydavo vieną kartą ir labai daug, o teko pratintis valgyti po mažiau ir po daugiau kartų.

„Dažniausiai visi klausia, o ką tu valgai? Iš tikrųjų aš dažniausiai valgau salotas, bet jie mane neteisingai supranta, kadangi galvoja, kad salotos – tai agurkas, pomidoras ir lapai. Aš salotas darau iš mažiausiai kokių 15 ingredientų“, – pasakoja laidos herojė.

Feisbuke rašo: numetei svorio, bet pažiūrėk, dabar kokia oda tabaluoja. Aš visiems sakau: tabaluojanti oda yra vizualinė problema, bet ji nemaišo gyvenimui.

Iš savo valgiaraščio U. Usevičiūtė išbraukė riebalus, miltinius gaminius, bulves, pridėtinį cukrų ir druską. Pradėjo valgyti daug daugiau daržovių ir vaisių – jau po pirmojo eksperimentavimo virtuvėje mėnesio atsisveikino su 12 kilogramų. Nors daug kam jos pačios susikurtas mitybos planas kelia abejonių, vadovautis kitų sukurtomis dietomis ji nė už ką nesutiktų. Moteris įsitikinusi – negali būti universalaus būdo mesti svorį.

Susikūrusi savo mitybos planą ji sulaužė ne vieną stereotipą, pavyzdžiui, vartodavo labai daug riešutų, nors jie kaloringi, taip pat vaisius valgydavo vakarais, nors visi rekomenduoja juos vartoti rytais.

„Visiškai viską dariau kardinaliai kitaip. Būna, kažką suvalgai, sustoja virškinimas – šitas produktas man netinka, šito nebevalgysiu. Tu viską atrandi per potyrius ir susikuri savo sistemą“, – aiškina verslininkė.

Jaučiasi kaip Karlsonas, bet ne todėl, kad jis storas

Dabar 1,87 metro ūgio moteris sveria apie 80 kilogramų. Ji teigia suvokusi, kad atsipalaiduoti ir grįžti prie senų įpročių jau nebegalės. Be to, ji tikina ne kartą pastebėjusi, jog vos nukrypus nuo pasirinkto mitybos grafiko svoris vėl pradeda didėti. Vis dėlto moteris savęs neapriboja, tačiau pažymi – svarbiausia išlaikyti kryptį. „Mažų nukrypimų visada bus“, – pažymi ji.

Sureguliavusi mitybą U. Usevičiūtė stengėsi svorį mesti ir kuo daugiau judėdama: pradėjo nuo paprasčiausio vaikščiojimo, vėliau sėdo ant išsvajoto dviračio, pradėjo žaisti krepšinį, vaikščioti į baseiną, sporto salę. O norėdama dar stipresnės motyvacijos tikslui pasiekti sugalvojo, kaip už visas pastangas save apdovanoti.

„Sugalvojau tokią motyvaciją: jeigu per mėnesį numetu 10 kilogramų, galiu sau leisti išvažiuoti atostogų į kokią nors užsienio šalį. Tuos metus aš važiavau 12 kartų“, – tikina radviliškietė.

Tiesa, dabar U. Usevičiūtės kelionės gerokai skiriasi nuo ankstesniųjų. Kol ant savęs nešiojo daugiau kaip 200 kilogramų svorį, visos kelionės apsiribodavo pasyviu poilsiu šiltųjų kraštų kurortuose su „viskas įskaičiuota“. Nenuostabu, kad beveik du trečdalius kūno masės numetusiai moteriai atsivėrė naujos galimybės patirti tai, ko niekaip negalėjo sau leisti tiesiog dėl fizinių galimybių.

„Dabar aš pasiimu tik kuprinę. Kai numečiau svorio, pradėjau galvoti, kaip čia yra: seniau važiuodavau su 20 kilogramų lagaminu ir man niekas netilpdavo. O dabar išvažiuoju su kuprine. Po to supratau, kokio dydžio mano sena striukė“, – pasakoja ji.

U. Usevičiūtė dabar keliauja ir į žygius, nesibodi miegoti palapinėje. Visai neseniai moteris Islandijoje per 5 dienas nuėjo 100 kilometrų kalnais su 20 kilogramų ant pečių.

„Tai buvo didžiulis ir fizinis, ir psichologinis atradimas. Įsivaizduojate, kai tu negalėdavai užlipti į trečią aukštą, o dabar buvome du kartus užlipę į kilometro aukštį. Dabar jaučiuosi kaip Karlsonas. Ir kai žmonėm taip pasakau, visi labai nustemba – kodėl? Juk Karlsonas storas. Tai aš jiems sakau: dėl to, kad mes abu su juo turime po motoriuką, aš dabar jaučiuosi skraidanti“, – kalba didelio antsvorio atsikračiusi radviliškietė.

Į komentarus apie tabaluojančią odą nekreipia dėmesio

Savo džiaugsmu ir patirtimi U. Usevičiūtė nuolat dalijasi ir su kitais. Socialinių tinklų paskyroje paskelbusi apie ryžtą mesti svorį, moteris sulaukia daug gerų atsiliepimų. Žinoma, neneigia, kad nuomonių būna visokių. Juokiasi, kad kai kuriems tokios metamorfozės atrodo tik akių dūmimas, o kiti akylai ieško dabartinės išvaizdos trūkumų.

„Žmonės visada kalbėjo ir kalbės. Jeigu jie kalba tiesą, kad, pavyzdžiui, Ugnei nudribo rankų oda – tai yra tiesa. Feisbuke rašo: numetei svorio, bet pažiūrėk, dabar kokia oda tabaluoja. Aš visiems sakau: tabaluojanti oda yra vizualinė problema, bet ji nemaišo gyvenimui. Aš galiu tai paslėpti, nors dažniausiai neslepiu. Tai laikau kaina už tai, kad kažkada buvau apsileidusi. Dabar turiu už tai mokėti“, – svarsto pašnekovė.

Tabaluojanti oda trukdo tik vizualiai, o svoris, sako, trukdė kardinaliai. Ji teigia neretai išgirstanti ir minčių, kaip moterys nenori mesti svorio, nes tada, anot jų, dings ir krūtinė.

Sau visko gailėjau. Žmonės juokdavosi, nes turėdavau 100 parduotuvių, o vaikščiodavau su kroksais. Buvau Skrudžas Makdakas – jis labai daug turi, bet jam gaila.

„Tai ką tu renkiesi: ar krūtinę, ar normalų gyvenimą?“ – retoriškai klausia U. Usevičiūtė.

Nepaisydama visų kritikų verslininkė atvirai mėgaujasi savo dabartine būsena: mėgsta fotografuotis, savo nuotraukomis, svorio metimo receptais, patarimais mielai dalijasi su kitais. Ir labai džiaugiasi, kad numesti kilogramai pakeitė ne tik jos išvaizdą, bet ir mąstyseną. Ji tikina iki šiol kaupusi ne tik svorį, bet ir materialines gėrybes, o dabar tenori kaupti įspūdžius ir naujus potyrius.

„Seniau buvau materialistė. Buvau sugalvojusi, kad pinigai atneša laimę. To tikslo siekiau ir, manau, buvau pasiekusi, bet supratau, kad džiugesio nėra. Galbūt svorio metimas buvo tai, kad man reikėjo pokyčių. Įtariu, kad pataikiau, nes tai pakeitė mano gyvenimą.

Dabar gyvenu aktyviai, keliauju, užsiimu fizine veikla ir mane tai džiugina. Islandijoje buvo sunku fiziškai, labai šalta, bet taip gera iš vidaus: miegojau palapinėje ir tiesiog mėgavausi gyvenimu“, – kalba U. Usevičiūtė.

Ji neslepia kadaise ne tik buvusi materialistė, bet ir šykšti, ir ne tik kitiems, pirmiausia – sau pačiai: „Sau visko gailėjau. Žmonės juokdavosi, nes turėdavau 100 parduotuvių, o vaikščiodavau su kroksais. Iš vienos pusės, man buvo sunku dėl pėdos dydžio, bet pinigai nebuvo problema. Buvau Skrudžas Makdakas – jis labai daug turi, bet jam gaila.“

Visgi U. Usevičiūtė sako suprantanti, kad dvejų metų kitokio gyvenimo patirtis negarantuoja ilgalaikės sėkmės. Rizika palūžti ir neatsilaikyti prieš maisto kultą išlieka, tačiau moteris tiki – jai pavyks nesuklupti ir būti pavyzdžiu kitiems antsvorio kamuojamiems žmonėms.

„Truputį laikau save influencere. Jeigu neišlaikysiu svorio, daugybė žmonių nusivils. Jie sakys: va, pameni šitą moterį, rodė per televiziją, rašė žurnale, ji vėl grįžo atgal – jeigu jai grįžo, ir man grįš, aš nemesiu svorio. Labai noriu, kad taip neatsitiktų“, – mintimis dalijasi ji.

Atsakomybė prieš visus sėkmingo lieknėjimo pavyzdžiu įkvėptus sekėjus ir esminiai kokybiško gyvenimo pojūčiai, pasak U. Usevičiūtės, motyvuoja labiausiai, bet visų svarbiausia – visada turėti tikslą. Dabar moters tikslas – gražėti.

„Užsiauginti užpakalį, pasididinti šlaunis. Kai tai padarysiu, užsibrėšiu dar kokį tikslą. Netekanti upė tampa dumblynu. Mano tikslas – visada rasti naujų dalykų ir motyvuoti save, kad negrįžčiau atgal“, – pažymi verslininkė.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

132 kilogramų atsikračiusi Ugnė Usevičiūtė: jaučiuosi kaip Karlsonas – dabar galiu skraidyti