Gyvenimas

2019.10.19 22:28

Dažniausiai žmonės džiaugiasi tik mintyse: paaiškino įprotį bėdotis

Agnė Kairiūnaitė, LRT Radijo laida „Čia ir dabar“, LRT.lt2019.10.19 22:28

„Įprotis bėdotis kyla iš nemokėjimo džiaugtis. Susitinka du nelaimingieji ir pradeda pasakotis, kas blogai. Pasiskundus kiek pagerėja, nes giliai širdyje pasidžiaugiama, jog ne tik man, bet ir kitiems yra blogai“, – LRT RADIJUI sako socialinių mokslų daktaras, verslo konsultantas Arvydas Būta.

Klausimai, kaip reikėtų džiaugtis ir dalintis laime, nėra tokie paprasti, kaip iš pradžių gali pasirodyti. Turbūt dažnas atpažįstame akimirkas, kai niekas nebedžiugina, o skųstis ar baimintis tampa kur kas paprasčiau. Kyla klausimas, kodėl žmonės yra labiau linkę bėdavotis, užuot pasidžiaugę.

– Kalbėsime apie nemokėjimą džiaugtis ir priklausomybę nuo bėdojimosi. Temą pasiūlėte Jūs, esą apie pinigus kalbėti nuobodu. Kiek netikėta tai išgirsti iš verslo konsultanto, kuriam pinigai tik ir turėtų rūpėti. Verslo konsultantams rūpi ir džiaugsmas?

– Pinigai patys savaime neatneša džiaugsmo. Jeigu nesugebame jais pasidžiaugti, šie tampa kasdiene kančia ir jų norisi vis daugiau. Pinigai nemotyvuoja – motyvuoja tai, ką už juos galime įsigyti. Ryte eidami į darbą tikrai negalvojame apie tai, kaip šiandien uždirbsime keliolika eurų.

– Keliolika eurų galbūt ir nedžiugina. O jeigu keliolika tūkstančių?

– Žmonėms, kurie per dieną uždirba keliolika tūkstančių, ši suma yra tas pats, kas keliolika eurų, todėl tai jų lygiai taip pat nebedžiugina. Džiaugsmas priklauso tik nuo mūsų pačių, ar mes džiaugiamės, ar nesidžiaugiame, ar mokame tai daryti, ar ne.

Apsidairius aplink to džiaugsmo tikrai ne fontanai. Tiesą pasakius, visuomenei yra viskas blogai.

– Ar dėl to yra kalta aplinka?

– Aplinka nei kalta, nei nekalta – tiesiog ji mus veikia. Pavyzdžiui, kadaise Londono metro esančios nuorodos „išėjimo nėra“ buvo pakeistos į „išėjimas kairėje arba dešinėje“ ir ten savižudybių skaičius sumažėjo dvigubai. Galbūt paprasto žmogaus tai neveikia, tačiau tas, kuris yra „ant ribos“ ir nusileidęs į metro požemį pamato užrašą „išėjimo nėra“, išėjimą mato tik tunelio gale.

Be jokios abejones, aplinka yra neišvengiama ir ji veikia. Kalbant apie aplinką apskritai, labai svarbu tai, kiek mes su toje aplinkoje esančiais žmonėmis dalijamės savo džiaugsmais. Dažniausiai žmonės džiaugiasi tik mintyse.

Bėdos labiau vienija nei džiaugsmai?

– Tikrai ne. Priešingai, džiaugsmas yra apjungianti emocija. Žmones, kurie sugeba atrasti bendrą džiaugsmą šokiuose, dainose ar veiksmuose, tai be proto veža. Įprotis bėdotis kyla iš nemokėjimo džiaugtis. Susitinka du nelaimingieji ir pradeda pasakotis, kas blogai. Pasiskundus kiek pagerėja, nes giliai širdyje pasidžiaugiama, jog ne tik man, bet ir kitiems yra blogai. Nors tai ir savotiškai suvienija, džiaugsmo iš to tikrai nedaug.

Pasaulyje dažniausiu džiaugsmo šaltiniu tampa koks nors įsigytas daiktas – naujas telefonas ar automobilis. Visai neseniai atlikti eksperimentai parodė, kad džiaugsmo kiekis, nepriklausomai nuo turimo daikto dydžio, yra toks pats. Tai reiškia, kad džiaugsmą susikuriame mes patys.

– Kaip jį sukurti?

– Tiesiog susirasti, kuo pasidžiaugti, o toliau kiekvienam savi džiaugsmai. Galima pasidžiaugti, jog šiandien atsibudote. Kadangi tai yra įprastas dalykas, tai nebesureikšminama. Pavyzdžiui, paauglystės ar vaikystės prisiminimai žmonėms yra gražūs, nes jiems tie potyriai buvo gana nauji. Galbūt nebūtinai nauji, bet dar tada žmonės žinodavo, kaip džiaugtis.

– Kada mes nustojame džiaugtis?

– Tada, kai tėvai pasako „labai nesidžiauk, nes vakare verksi“ arba „nesidžiauk radęs“. Liaudies išmintis yra gerai, bet galbūt laikas keisti tokius įpročius ir gyventi ne pagal liaudies išmintį, bet susirandant savų džiaugsmų?

Išsamiau – laidos „Čia ir dabar“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.


Čia ir dabar. Apie negebėjimą džiaugtis ir priklausomybę nuo bėdavojimosi