Gyvenimas

2019.10.13 10:33

Kartu su žydais pasitikau 5780 metus: tūkstančiai skrybėlėtų vyrų Ukrainos viduryje

Paulius Peleckis2019.10.13 10:33

Apsidairau. Sunku rasti užrašą, kurį galėčiau suprasti. Aplink daugybė vyrų su skrybėlėmis ir kepurėmis. Skamba maldos ir šūksniai negirdėta bei nepažįstama kalba.

Atsipeikėju iš lengvo kultūrinio šoko. Užrašai hebrajiški, kalba taip pat. Mane supa žydai iš viso pasaulio. Jei būčiau Izraelyje, nenustebčiau. Tačiau aš Ukrainos viduryje, Umanėje. Pasigirsta tranki elektroninė muzika ir visi aplink pasileidžia šokti. Šitaip pasitinku 5780 metus pagal hebrajų kalendorių ir pradedu Roš ha-Šaną arba žydų Naujųjų metų šventę.

1810 m. mirus Ukrainos chasidų lyderiui, chasidizmo braclavietiškos krypties kūrėjui, rabinui Nachmanui Braclaviečiui, Umanė tapo chasidizmą išpažįstančių judėjų traukos vieta. Po rabino mirties jo kapas virto šventu lankytinu objektu, o į šį Ukrainos miestą pradėta organizuoti piligrimines keliones.

Roš ha-Šana šioje vietoje įgauna ypač daug reikšmės ir turi daug įtakos tikintiesiems. Rabinas Nachmanas Braclavietis savo mokymuose ne kartą pabrėžė: „Mano Roš ha-Šana yra svarbesnė už viską. Aš negaliu suprasti, kaip mano sekėjai gali tikėti manimi, jei jie nėra pakankamai skrupulingi, kad būtų su manimi per Roš ha-Šaną. Niekas neturėtų to praleisti! Roš ha-Šana yra mano misija.“

Suplaukė 40 tūkst. žydų

Šiais metais Umanėje švęsti Naujųjų metų susirinko apie 40 tūkst. žydų iš viso pasaulio, daugiausia – iš Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Panaši piligrimų statistika nekinta jau gerą dešimtmetį, tačiau taip buvo ne visada. 1917 m. bolševikai uždraudė piligrimines keliones į Umanę, o sugavę draudimą pažeidusius atvykėlius vienus žudė vietoje, o kitus – trėmė į Sibirą. Nors tuo metu pasiekti Rabino Nachmano kapą nebuvo lengva, tai nesustabdė chasidų.

Šią akimirką Izraelyje beveik nėra pakvaišusių žmonių, nes visi jie – čia.

Per Antrąjį pasaulinį karą įvyko Umanės mūšis tarp sovietų ir nacių armijų. Naciai čia gyvenusių žydų nepasigailėjo: sugriovė buvusias kapines ir visus negailestingai išžudė. Po šių įvykių Nachmano kapą aplankydavo tik 9–13 chasidų. Negana to, tikintieji kasmet turėjo keisti savo maldų vietas, kad apie juos nesužinotų valdžia. Situacija beveik nesikeitė iki pat Sovietų Sąjungos griūties.

Jau byrant Berlyno sienai, tais pačiais metais į Umanę atvyko apie 700–900 judėjų. Po metų – dvigubai daugiau, maždaug 2 tūkst., o 2005 m. Umanę užplūdo apie 25 tūkst. chasidų iš viso pasaulio. Ir pakeitė šį miestą visiems laikams.

Alkoholis, šokiai ir dainos liejasi laisvai

Roš ha-Šanos šventė vyksta 2 dienas. Data kasmet skiriasi, tačiau visada vyksta rugsėjo arba spalio mėnesiais, priklausomai nuo Hebrajų kalendoriaus. Judaizme metai skaičiuojami nuo biblinės pasaulio sukūrimo pradžios.

„Rosh“ hebrajiškai reiškia galvą, o „shanah“ – metus. Verčiant pažodžiui, Rosh ha-Šana reikštų „metų galva“. Per šią šventę judėjai dažnai meldžiasi sinagogoje, apmąsto nuveiktus darbus, atgailauja už padarytas klaidas, prašo atleidimo žmonių, prieš kuriuos nusižengė, ir atleidžia kitų padarytas klaidas. Kitaip tariant, vyksta visuotinis ritualinis apsivalymas.

Roš ha-Šanos metu pučiamas šofaras – avino ragas. Kaip ir visos šventės, ši taip pat turi specialius valgius: obuoliai ir chala (pintas baltos duonos kepalas). Obuolio ir chalos riekelės mirkomos meduje ir valgant linkima saldžių bei gerų metų.

Tačiau Umanėje pasitinka kiek kitas vaizdas. Matau apie 40 tūkst. įvairaus amžiaus berniukų ir vyrų, zujančių pirmyn atgal Puškino gatve. Pamatyti žmogų be galvos apdangalo – praktiškai neįmanoma. Visai netoli rabino Nachmano kapo kone vyksta vakarėlis. Kas tik nori, prisijungia šokti ir dainuoja kartu. Nors iki Roš ha-Šanos dar liko pora dienų, tačiau alkoholis, šokiai ir dainos liejasi laisvai.

Paėjus kiek toliau Puškino gatve, gausu greito maisto užkandinių, kuriose pluša žydai, ir kioskų, parduodančių toras, kipas ir kitus įvairius judėjų religinius apdarus. Kiek toliau verslauja ukrainiečiai. Kur beeičiau, skamba žydiška muzika.

Išpažįstame tą patį tikėjimą, todėl jaučiamės viso šio įvykio dalimi. Kai visi esame drauge, nusitrina net politinių pažiūrų skirtumai.

Jaučiuosi tarsi dideliame festivalyje. Vos kas keliasdešimt metrų riogso sinagogos, tačiau kiek kitokios, nei mums įprasta: kai kurios jų tiesiog didelės palapinės, kuriose po maldų vyksta koncertai.

Į Umanę – nuo 7-erių

Palikus pagrindinę šios vietos ašį – Puškino gatvę – ir judant senųjų žydų kapinių link, stebina šio mažo kvartalo vaizdas. Čia nuolatos vyksta statybos. Ruošiami pamatai ir stiebiasi dideli nauji pastatai – būsimi viešbučiai atvykstantiesiems.

Aplink kapines kur kas ramiau nei Puškino gatvėje. Ten sutinku vos kelis besimeldžiančius žmones. Vieni meldžiasi arčiau išlikusių paminklų, kiti tiesiog stovėdami laukymėje.

Nustebina ir tai, kad Umanėje per Roš ha-Šaną galima pamatyti įvairių judaizmo atšakų atstovų. Kaip man pasakojo neseniai iš Naujojo Džersio į Izraelį gyventi persikėlęs ir į Umanę švęsti Naujųjų metų atvykęs Mo, skirtingos judėjų bendruomenės dažniausiai nebūna kartu ir nėra linkusios susitikti ar maišytis tarpusavyje.

„Man pačiam tai nėra labai keista, nes esu prie to pratęs. Mano mama ir tėtis yra dviejų skirtingų bendruomenių atstovai. Tačiau nuostabu vienoje vietoje pamatyti tiek skirtingų žmonių. Čia nėra didelio skirtumo.

Išpažįstame tą patį tikėjimą, todėl jaučiamės viso šio įvykio dalimi. Kai visi esame drauge, nusitrina net politinių pažiūrų skirtumai“, – sako Mo.

Prie Nachmano kapo ir aplinkinėse gatvėse prasideda šokiai su techno muzika ar mušamais būgnais.

Mo Umanėje lankosi jau 15-tą kartą. Pirmą kartą atvyko su tėčiu būdamas 7-erių: „Dalis žmonių vyksta į Umanę Roš ha-Šanai, nes taip juos mokė tėvai. Tai tarsi tradicijos perdavimas iš kartos į kartą. Kiti pradeda savo piligrimines keliones susidomėję ar atradę rabino Nachmano mokymus.“

Per šventes nedirba ir nesinaudoja elektros prietaisais

Rugsėjo 29-oji. Vos nusileidus saulei, prasideda Roš ha-Šana. Tačiau chasidai visada pradeda rinktis Umanėje kelios dienos prieš tai. Prieš pat Naujųjų metų šventę būna šabas, todėl labai įdomu stebėti skirtumą: įprastą dieną gyvenimas vyksta nesustodamas.

Tačiau, prasidėjus šabui, o po to ir Roš ha-Šanai, viskas nurimsta. Šabą ir Roš ha-Šaną skiria beveik para, bet abiejų švenčių papročiai vienodi: nedirbti, nesinaudoti elektros prietaisais. Šypteliu, gatvėje išgirdęs vienus žydus klausinėjant kitų, ar jau baigėsi šabas.

Besibaigiant šabui, numatyta malda, o po jos – gyvos muzikos koncertas vienoje iš sinagogų. Prie Nachmano kapo ir aplinkinėse gatvėse prasideda šokiai su techno muzika ar mušamais būgnais. Kita diena iki pat Roš ha-Šanos pradžios vėl teka įprasta vaga. Tik vakarop imu pastebėti puošnesnius drabužius ir toras, rankose paruoštas maldai.

Kitą dieną tikinčiųjų laukia svarbiausias dienos įvykis – tašlich ritualas. Jo metu meldžiamasi prie vandens telkinio ir maldos pabaigoje purtoma drabužio apačia. Taip simbolizuojamas apsivalymas nuo nuodėmių ir jų išpurtymas.

Už peisų ištrauks iš pragaro

Kol vieni meldžiasi, kiti šoka ar šūkauja iš džiaugsmo. Pasigirsta garsesni šūksniai ir pastebiu, kad vienas vyras užlipo kitiems ant pečių. Bėgioju aplink bandydamas viską užfiksuoti. Nors plotas nėra didelis, bet viską aprėpti ir nepasimesti sudėtinga.

Akimirkai mane sustabdo du vyrai. Pamatę ant kaklo kabantį juostinį fotoaparatą, domisi, kam man tokia seniena. Man įdomiau, ką gi jie veikia Umanėje Roš ha-Šanos metu. Izraelyje gyvenantiems Grossui ir Levy ši patirtis pirmoji: „Mes nesame chasidai, bet tai mums netrukdo melstis ar švęsti kartu.“

„Šią akimirką Izraelyje beveik nėra pakvaišusių žmonių, nes visi jie – čia“, – nueidami pajuokavo Grossas ir Levy.

Rabinas Nachmanas Braclavietis savo mokymuose sakė: „Jei kas nors ateis prie mano kapo, sukalbės 10 Tikkun Haklali psalmių ir paaukos pinigų vargšui, kad ir kokių rimtų nuodėmių jis turėtų, – aš padarysiu viską, kad ištraukčiau jį už peisų iš pragaro.“ Skamba kaip puikus planas keliauti į Ukrainą švęsti Naujųjų metų.