„Dažnas įsivaizduoja, kad atleidimas – vienkartinis procesas. Supratau, kad noriu atleisti, pasispaudžiu mygtuką ir atleidžiu. Bet taip nėra“, – sako psichologė Daiva Balčiūnienė. Pasak jos, atleidimo procesas gali būti ir ilgas, ir trumpas, o trukmė priklauso nuo to, kas atsitiko praeityje.
„Tai nėra proto veiksmas, tai yra nuostatų keitimo veiksmas“, – sako LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ viešėjusi D. Balčiūnienė.
Kaip žinoti, kad jau atleidai ir paleidai? „Mažiau galvoji apie tą situaciją, dalyką, žmogų, netektį ar sunkius įvykius. Vis mažiau prisimeni ir gyveni savo gyvenimą“, – atsako D. Balčiūnienė, bet perspėja – slogūs jausmai po kurio laiko gali ir sugrįžti.
Atleidimo procesas susideda iš tam tikrų etapų.
Pasak D. Balčiūnienės, jeigu žmogų kažkas įskaudino labai stipriai, jis iš pradžių gali galvoti, kad niekada neatleis. Bet, kalbant su psichologu, skaitant knygas, pamažu ateina mintis, kad gal vertėtų atleisti. Tiesa, mintis, kad vis tiek „ne“ taip pat gali kirbėti. Kategoriška pozicija – neatleisti niekada – taip pat gali sugrįžti.
D. Balčiūnaitės teigimu, atleidimo procesas – lyg banguojanti jūra. Tačiau po kurio laiko bangos rimsta, slogių minčių ir pykčio mažėja, o noras atleisti ir paleisti ateina lyg savaime.
Psichologė įspėjo, kad neatleidimas gali tapti priklausomybe – žmogus nuolat galvoja apie praeitį, jam tai kelia nerimą, jis negali koncentruotis į dabartinį gyvenimą.
Pasak D. Balčiūnaitės, svarbiausia yra neneigti savo jausmų, kokie jie bebūtų. Jausmus reikia įvardinti, pripažinti, leisti jiems pabūti, pasidalinti jais su kažkuo, pasikalbėti ar parašyti laišką, kurio nebūtina išsiųsti.
Pabuvus su slogiais jausmais reikėtų sąmoningai nuo jų atsiriboti ir versti naują gyvenimo lapą.
Išsamus pokalbis – laidos įraše:
