Gyvenimas

2019.10.09 21:18

Neįtikėtina lietuvio istorija Saudo Arabijoje: pakviestas tapti restorano vadovu tapo įnoringo arabo įkaitu

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2019.10.09 21:18

Ne vienas emigrantas susidūrė su apgavyste, kai prižadami aukso kalnai, tačiau realybė būna kitokia. Kęstutis Saudo Arabijoje gaudavo didelę algą, nors nieko nedirbo. Tačiau tai – tik viena iš daugybės keistų situacijų, su kuriomis susidūrė emigrantas šalyje, kurioje, kaip LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ sako jis, ir už absurdišką nusikaltimą gali sulaukti mirties bausmės.

Kai reikėjo nuspręsti, ką nori dirbti, šiaulietis K. Koknajevas visai atsitiktinai pasirinko darbą sušių restoranėlyje. Tada nei jis, nei kas nors kitas negalėjo pagalvoti, kur visa tai nuves.

„Pradėjau dirbti Kaune, sušių restoranėlyje, ten gavau pagrindinius įgūdžius, kurių reikia sušių šefui. Norėjau tobulėti toliau“, – motyvus, kodėl nusprendė išvykti, atskleidžia jis.

Dabar pašnekovas jau yra išmaišęs pusę pasaulio: gyveno ir dirbo Norvegijoje, Amerikoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Kinijoje, Bahreine. Netikėtai atsidūręs vienoje iš Malaizijos salų susirado žmoną, o tada pateko į keisčiausią ir uždariausią pasaulio valstybę – Saudo Arabiją, kurioje buvo laikomas įnoringo turtuolio įkaitu.

Klajonės galėjo baigtis tikrai labai prastai, bet K. Koknajevas Londone verčia naują gyvenimo lapą. Tačiau ateiti iki šios akimirkos užtruko.

Pažintis su skirtingų tautų keistenybėmis prasidėjo gyvenant Dubajuje, kuriame jis iki ausų įsimylėjo gražuolę kinę, dirbusią tame pačiame restorane. Vis dėlto jųdviejų draugystę užbaigė merginos tėvas, kuris tiesiog nepripažino naujojo dukters vaikino ir, kaip sako K. Koknajevas, žudė jį akimis.

Matydamas, kaip viskas rimta, lietuvis nevertė merginos rinktis ir džentelmeniškai sutiko atsitraukti be kovos. Vaikinas atskleidžia ir dar keletą niuansų apie buvusios merginos šeimą.

„Ten tėvas su motina yra išsiskyrę, bet tėvas nusipirko priešais butą, kad langai būtų į jų butą ir kad visada galėtų stebėti“, – pasakoja jis.

Tačiau lietuvis kinės tėvo nesmerkia – tai vienintelė jo dukra, nors motina ir troško, kad vienturtė išvyktų gyventi į Europą.

„Tėvas nori, kad ji būtų šalia. Jis dirba 20 val. per parą 7 dienas per savaitę. Vieną algą atideda į dukters sąskaitą. Supratau, kaip jis ją myli. Aš jį, kaip žmogų, irgi supratau“, – tikina pašnekovas.

Jei ne Kinijoje, tai Malaizijoje – nusprendė lietuvis ir netrukus persikėlė iš vienos egzotiškos valstybės į kitą. Ir nors apie naują meilę tikrai dar nesvajojo, jausmams, kaip sakoma, neįsakysi.

Malaizijoje jį pasitiko neįtikėtinas svetingumas. Čia jis susipažino ir su dabartine savo žmona. K. Koknajevas juokiasi, kad vos pamatęs būsimą žmoną iškart suprato, kad taip paprastai jie neišsiskirs. Jis netiki meile iš pirmo žvilgsnio, tačiau tąkart buvo būtent taip.

Malaizietės – išskirtinės moterys, įsitikinęs pašnekovas. Anot jo, tokių, kaip jo išrinktoji, pasaulyje teliko vienetai: „Šeimyniškos, pagarbios, nesugadintos. Aš buvau Borneo saloje, Pintuhu mieste, ten dar žmonės nesugadinti socialinių tinklų. Jeigu jie nori susitikti, žino, kur ką rasti. Kaip pas mus būdavo, kai išeini į kiemą, žinai, kur Andrius – su seneliu prie ežero žvejoja, nors niekas telefono neturi.“

Malaizijoje lietuviui labai patiko, jis ten planavo pasilikti visam laikui, tačiau dėl nesutvarkytų dokumentų privalėjo šią šalį palikti, o kartu ir laikinai atsisveikinti su mylimąja.

Didelę algą gaudavo laiku, nors nieko nedirbo

Internetu atskriejęs pasiūlymas buvo lyg iš kitos planetos. Turtuoliu verslininku prisistatęs nepažįstamas žmogus lietuvį pakvietė atvykti dirbti į Saudo Arabiją, vieną paslaptingiausių ir griežčiausių pasaulio valstybių. Daug kas galbūt būtų išsigandęs, tačiau K. Koknajevą suviliojo didelis atlyginimas ir labai solidžios pareigos. Turtuolis jam pasiūlė vadovauti naujai atidaromam restoranui.

Tiesa, į šią šalį taip lengvai nepateksi, tad prieš išvykdamas lietuvis turėjo nueiti ilgą biurokratinį kelią. Jei nesi nė karto buvęs Saudo Arabijoje, negali įsivaizduoti, ką ten pamatysi. Visos mus iš ten pasiekiančios žinios yra perfiltruotos ir pakoreguotos taip, kaip nori šalies vadovybė, sako pašnekovas.

Nusprendęs rizikuoti ir nerti į dar vieną savo gyvenimo nuotykį, netrukus K. Koknajevas jau leidosi tarptautiniame sostinės Rijado oro uoste. Nusileidus lėktuvui vaikiną ištiko nuostaba, kai jis buvo praleistas tiesiog be eilės ir patikros, jo laukiantis žmogus jau buvo paėmęs atvykėlio bagažą, o įsėdus į mašiną jam buvo įteiktas butelis alaus, nors Saudo Arabijoje alkoholio tiesiog nėra.

Dabar tai kažkas bus, sako pagalvojęs tąkart. Jį paėmęs žmogus stengėsi nuraminti K. Koknajevą, tad ir pats išsitraukė alaus buteliuką, atsikimšo ir ėmė gerti, nors vairavo.

Žmogus, pakvietęs lietuvį į Saudo Arabiją, elgėsi labai keistai ir neprognozuojamai. Nors pirminis planas buvo kuo greičiau atidaryti prabangų restoraną, kurio virtuvei jis ir turėjo vadovauti, greitai skuba kažkur dingo, o kartu prapuolė ir turtuolis verslininkas.

Laimingo žmogaus nesu ten matęs, visi susikaustę. Eidamas bijai užkabinti moterį net žvilgsniu – jei susitiks, ji pradės šaukti.

Kaip pasakoja K. Koknajevas, jį pakvietusio asmens mama yra ištekėjusi už žmogaus, kuris priklauso Al Turkių giminei. Šie žmonės Saudo Arabijoje – nebaudžiami, nes turi sąsajų su princu.

„Tau pirmenybė viskam. Jiems nereikia mokėti mokesčių už nieką. Nori to buto – gausi“, – neįtikėtinas detales atskleidžia K. Koknajevas.

Tie, kas priklauso Saudo Arabijos karališkajai šeimai, gali elgtis, kaip nori. Jie ten kaip Dievai – neliečiami, todėl, kai jį pakvietęs verslininkas pradingdavo, lietuviui likdavo tik kantriai laukti. Ir vis labiau susipažinti su vietos kultūra.

Vienas labiausiai jį šokiravusių dalykų, jog ten – jokių pramogų: „Nei koncertų, nei renginių, nei varžybų, nei parodų. Nieko. Jeigu turi išeiginę, nėra kur nueiti. Nėra vietų gerai praleisti laiką. Yra didelis restoranas, mažas restoranas, didelė parduotuvė ir viskas.“

Vaikinas stebisi, kad ši šalis nori pritraukti turistų – juk pirmiausia reikia turėti ką pasiūlyti, parodyti, svarsto jis.

„Vienintelis dalykas, dėl ko nesiskundžiau, buvo pinigai – juos visada gaudavau laiku, nors ir nieko nedirbau“, – keisčiausiomis gyvenime pajamomis iki šiol stebisi K. Koknajevas. Jam buvo parūpintas vairuotojas, mobilusis telefonas. Ten viešojo transporto nėra, tad vienintelė galimybė kažkur nuvykti – taksi arba asmeninis vairuotojas, kuriam jis galėdavo skambinti bet kada ir pateikti bet kokį prašymą.

Ir už absurdiškiausią nusikaltimą – mirties bausmė

Asmeninio vairuotojo dėka lietuvis pamatė ir visai kitą Saudo Arabijos pusę – tą, kuri niekada neviešinama vakarų žiniasklaidoje. Nors ši šalis save bando vaizduoti kaip tobulą ir maksimaliai sutvarkytą, iš tikrųjų ten nemažai purvo.

Pamačius gyvenimo sąlygas laidos herojui nutirpo rankos ir kojos: kai kurie gyvena tiesiog ant žemės jau kelerius metus, o vieno vaikino paklausus, kiek jis gauna atlyginimo, šis atsakė – čia atlyginimo niekas nemoka.

Labiausiai viso pasaulio žmonės stebėjosi, kad iki praėjusių metų Saudo Arabijoje moterys neturėjo teisės vairuoti. Ir nors buvo paskelbta, kad dabar joms ši teisė suteikta, K. Koknajevas sako, kad tai toli gražu neatitinka realybės. Ten galia – ne valdžios, o vyrų rankose, tad jeigu valstybė ir leidžia, paprasčiausiai gali neleisti vyras.

„Laimingo žmogaus nesu ten matęs, visi susikaustę. Eidamas bijai užkabinti moterį net žvilgsniu – jei susitiks, ji pradės šaukti. Negali moteriai pažiūrėti į akis“, – kalba pašnekovas.

K. Koknajevas iš ten neturi ir daug nuotraukų. Draudžiama ir tai, o jeigu padarysi nusikaltimą, kad ir menkiausią, niekas į kalėjimą tavęs nesodins. Ten su nusikaltėliais kovojama fizinėmis bausmėmis.

Matydamas tai K. Koknajevas stengėsi laikytis net ir absurdiškiausių vietos taisyklių. Vienas labiausiai jį nustebinusių įvykių nutiko sporto klube. Tuo metu buvo ramadanas, lauke – 60 laipsnių karščio saulėje, o lietuvis nė nepagalvojo, kad po treniruotės negalės atsigerti net vandens.

Nusipirkau bilietą, oro uoste stoviu prie pasų poskyrio, drebančia ranka duodu pasą. Dar pasakė: „See you soon.“ O kai išlipau Bahreine, prakeikiau Saudo Arabiją.

„Sakau: kur čia vanduo? Visi vandens aparatai užsukti, neveikia. Sakau: kur vandens atsigerti? Negalima vandens. Sakau: jūs juokaujate, numirsiu gi, aš ne vietinis“, – pasakoja jis.

Bėgo mėnesiai, o tai, dėl ko K. Koknajevas atvyko į Saudo Arabiją, stovėjo vietoje. Sušių šefo gabumų niekam nereikėjo. Jam net atrodė, kad tasai naujai atidaromas restoranas visų seniai pamirštas.

„Pradėjo važiuoti stogas, – tiesiai šviesiai sako lietuvis. – Tapau neatpažįstamas pats sau, man nereikėjo pinigų, nieko nenorėjau, tik kuo greičiau iš ten pabėgti.“

Kad pabėgtų, teko sukurti įtikinamą istoriją

Sėdėjimą vienam bute mėnesių mėnesiais emigrantas vadina juodžiausiu savo gyvenime laikotarpiu. Negali net išeiti pakvėpuoti grynu oru, nes jo ten tiesiog nėra: nuolat 50–60 laipsnių karščio ir dulkės. Net išeiti kur nors pavalgyti nėra kur, tad galiausiai prasideda panika, imi bijoti net savęs. Tarsi sapnuotum košmarą, kuris niekada nesibaigia, tikina lietuvis.

Tačiau jo norai ir pageidavimai Saudo Arabijoje niekam nerūpėjo. Jokie atvykėliai ten neturi sprendžiamojo balso. Užsigeidęs taip paprastai išvykti negali, aiškina K. Koknajevas. Be pakvietusiojo asmens parašo ir sutikimo, kad gali išvykti, – nė iš vietos.

Galiausiai vyras gavo pasiūlymą dirbti Bahreine ir sukūrė planą, kaip gauti laikiną išvykimo vizą. Savo darbdaviui ėmė būti malonus, užsiminė, kad į Bahreiną atvyksta jo šeima, ir paprašė 2–3 dienoms išleisti ten su ja pasimatyti. Taip pat su šeima artimus santykius palaikantis arabas patikėjo savo įkaito pasaka ir sutiko leisti pasimatyti su artimaisiais.

Tai K. Koknajevui atvėrė kelią pabėgti iš uždarosios valstybės, nors iki paskutinės sekundės jis netikėjo, kad tai gali pavykti.

„Nusipirkau bilietą, oro uoste stoviu prie pasų poskyrio, drebančia ranka duodu pasą. Dar pasakė: „See you soon.“ O kai išlipau Bahreine, prakeikiau Saudo Arabiją. Dar oro uoste parašiau jam žinutę: pamiršau pasakyti, kad negrįšiu. Tas: ką tu turi omeny? Žinai, kiek aš teisininkų turiu? Sakau: kokių teisininkų? Turiu visas tavo grasinančias žinutes“, – pasakoja lietuvis.

Bahreine jis vėl susitiko su savo mylimąja malaiziete. Tada jie nutarė, kad daugiau niekada nesiskirs ir susituoks. Tam reikėjo susitvarkyti dokumentus, tačiau milžiniški nesklandumai dėl jų privertė suprasti – metas grįžti į Europą.

Daug popierizmo, biurokratinės taisyklės, milžiniškos išlaidos – tokia lietuvio ir malaizietės santuokos kaina. Nedaug trūko, kad pora būtų nuleidusi rankas ir pasukusi skirtingais keliais. K. Koknajevas atviras – už tuos pinigus – maždaug 6 000 eurų, – kuriuos išleido santuokos registracijai, galėjo nusipirkti prabangią vestuvių kelionę.

Dabar jis ir Džiulija vyras ir žmona. Atrodo, pagaliau visi vargai jų gyvenime baigiasi ir prasideda gražusis etapas, kurio abu taip troško. Šiuo metu jų namai – Londonas. Čia pora įsidarbino lietuviui priklausančiame japoniško maisto restorane, kiekvieną dieną sulaukia grįžtančių klientų ir komplimentų, tačiau po tokių nuotykių gyvenime – ko gi dar galima norėti.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Suši ekspertas Kęstutis: aplankiau egzotiškiausias šalis, o vienoje tapau įnoringo turtuolio įkaitu