Pabudusi iš miego eglynėlyje liepsnelė pasipurtė ir apsitvarkė plunksnas. Keliskart tarkštelėjo, kad ir kaimynai išgirstų ir keltųsi, nes jau tuoj tuoj saulė patekės. Žvarboka. Šeivamedžio uogomis pasimėgauti bus galima vėliau, o dabar po nukritusiais lapais reikia paieškoti ko nors mėsiško. Pora sliekų bei vėdarėlis ir pasotino, ir sušildė. Laikas toliau tęsti kelionę, mat jau kelias dienas liepsnelė pajūriu traukia pietų link.
Priekyje keista sausų stuobrių, privirtusių medžių dingstančių krūmų sąžalynuose, laukymė. Nežinojo liepsnelė, kad čia kormoranų kolonija. Kaip ir nežinojo, kad jos pakraštyje ties tamsesnio miško riba ją stebi dvi stiklinės geltonos akys.
Praradusi budrumą ji mėgavosi šaltomis uogomis, ir šiltais patekėjusios saulės spinduliais. Pavojaus signalą ji, žinoma, išgirdo, bet kol susivokė, buvo jau vėlu. Paukštvanagis su tebespurdančiu ir cypiančiu grobiu klestelėjo ant sausos pušies šakos ir patogiai įsitaisęs, vis dairydamasis į šalis papusryčiavo.
Šios liepsnelės nuotykiai baigėsi (na, kažkuri jos dalis toliau keliaus paukštvanagio kūne), bet tūkstančių, ką ten tūkstančių – milijonų kitų paukščių kasmetinė rudeninė kelionė tęsiasi. Didžioji migracija prasidėjo.
Daug žmonių svajoja pamatyti antilopių gnu ir zebrų migraciją Afrikoje ar drugelių kelionę Meksikoje. Tačiau mes irgi turime kuo nustebinti savus ir kitų šalių gyventojus – tai rudeninė paukščių migracija Kuršių Nerijoje.
Lietuva, kaip žinot, yra ant vieno svarbesnių paukščių Baltosios – Baltijos jūros migracijos kelių. Ir didžiausias srautas traukia būtent pajūriu. Čia dalis paukščių keltu persikelia į Smiltynę ir toliau skrenda link Karaliaučiaus, o kita dalis keliauja rytiniu marių krantu link Ventės rago.
Bet žemyne paukščiai pasiskirsto ir tokio masiškumo įspūdžio nesudaro, o Nerijoje jie priversti skristi gana siaura juosta.
Nors migracija prasidėjusi jau senokai (šiaip ji turbūt nelabai kada sustoja), bet tik šios savaitės pradžioje, kai vakarų vėjus pakeitė rytys ir truputį pašalė, ji kaip reikiant įsibėgėjo. Pati aktyviausia ji būna prieš saulėtekį ir kelios valandos po jo.
Tad, jei šiuo metu anksti ryte pasivaikščiotumėt po Neringos pušynus, šlapius juodalksnynus ar šalia marių nendrynų, tikrai atkreiptumėt dėmesį į neįprastą paukščių klegesį. Tik, žinoma, jis visiškai kitoks nei balandį, kai paukščiai giesmėmis bando vaikyti konkurentus ir vilioti pateles.
Šitie balsai daugiausia signaliniai, bet kiek jų daug! Atrodo, nėra nė vieno krūmo ar medžio be paukščio. Pačia pažeme trata, tarška karietaitės, liepsnelės ir erškėtžvirbliai. Kiek aukščiau karstosi zylių būriai su nykštukais, lipučiais ir pečialindomis.
Šermukšniuose ir šeivamedžiuose triukšmauja amaliniai, smilginiai, juodieji, giesmininkai strazdai. O palei pat medžių viršūnes nenutrūkstamai skrenda kikiliai ir kiek tankesni bei triukšmingesni alksninukų būreliai. Kikiliai turbūt sudaro didžiausią migruojančių dalį (kaip ne kaip juk tai dažniausias mūsų paukštis) ir pastaruosius geriau stebėti pasilipus į kopas arba pajūrio palvėje.
Nuo medžių ant medžių laksto kėkštų grupelės, o kiek aukščiau būreliais po 10 – 40 skuba keršuliai. Kai truputį įšyla, pakyla ir mažųjų paukštukų palydovai-plėšrūnai. Dabar jiems tiesiog rojus žemėje. Įvairiausi sakalai, paukštvanagiai, lingės, suopiai tiesiog seka srautą ir, kai reikia, išsiima vieną kitą žioplesnį užkandai.
Paukštvanagiai laukymių, kirtaviečių pakraščiuose rengia pasalas. Vos tik išsirenka auką, krenta žemyn ir labai retai grįžta nieko nepešę. Stebėjau, kaip vienu metu taip puotavo 8 vanagėliai. Kai nemedžioja, jie vaiko vienas kitą, varnas ar bet kuriuos kitus didesnius paukščius, net erelius.
Labiausiai jiems patinka gainioti varnas. Vargšės, skusdamos nuo vanago, vos spėja nardyti tarp sausų stuobrių, tačiau toks jausmas, kad joms tai net patinka ir kartais varnos lygiai taip pat vaiko paukštvanagius.
Vanagėliais apsimetusios pietuosna traukia ir gegutės. Rodos, jau seniai jos nebekukuoja, bet vėlyvieji jaunikliai išskrenda tik rugsėjį. Ir dar dabar jų galima sutikti.
Įdienojus aukštai danguje pasigirsta gervių trimitai ir prasklendžia išsidraikę jų trikampiai. Kartais gervės pradeda sukti ratus ieškodamos palankios oro srovės, o tada jau vėl tolyn tolyn link Vokietijos. Žąsų eskadros dar negausios ir jų daugiau bus Nemuno deltoje.
Pačiame pajūryje vis dar traukia kirai, užsilikusios žuvėdros bei įvairiausi tilvikai. Čia sutiksit ir laplandinių griciukų, ir raudonsnapių jūršarkių, ir mažučių judriųjų smiltinukų, juodkrūčių, islandinių bėgikų ar jūrinių kirlikų.
O naktimis niekieno nepastebimos (išskyrus ornitologų, kurie jas gaudo ir žieduoja) keliauja didžiaakės pelėdos. Ypač gausiai migruoja mažieji apuokai, kiek retesnės balinės ir kitos pelėdų rūšys.
Ryt jau keisis orai ir kiek pakis paukščių elgesys, bet migracija nesustos. Žinoma, paukščiai keliauja ne tik pajūriu, jie skrenda per visą Lietuvą ir daug kur galima stebėti tūkstantinius sparnuočių būrius. Metelio ežeras juoduoja nuo laukių sankaupų.
Žuvinte girgsi žąsys, klykauja gulbės ir kreksi antys. Laukuose vis dar galima stebėti besiilsinčias gerves, pempes, bei dirvinius sėjikus, o tvenkiniai ir ežerų pakrantės pabalo nuo baltųjų garnių.
Didžioji migracija dar truks kelias savaites. Tad, jei tik turit galimybę, nepraleiskit progos pasigrožėti šituo reiškiniu.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
