Gyvenimas

2019.09.29 18:48

Kai nebegali gyventi dvigubo gyvenimo: į Londoną emigravęs Egidijus tapo savimi pasitikinčia Zofija

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2019.09.29 18:48

Tai buvo labai graži saulės ir mėnulio draugystė – Egidijus dirbo tam, kad galėtų nupirkti Zofijai suknelę. LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ mergina papasakojo viską apie savo tranziciją – vyro virsmą į moterį. „Tampi moterimi ne tik savo kūnu, bet ir mintimis, keičiasi suvokimas, požiūris į vyrą“, – sako ji ir priduria, kad ir sugraudinti ją tapo daug lengviau.

Kai Londono gatvėmis eina ši aukštaūgė, ją visuomet palydi žvilgsniai. Zofijai tai patinka, todėl stengiasi atkreipti į save dėmesį, o kartais flirtuodama su praeiviais net pamerkia jiems akį ar nusiunčia oro bučinuką.

„Sulaukiu labai daug vyrų dėmesio. Man gėda apie tai pasakoti kitoms merginoms, nes atrodo, kad į mane pažiūrės kaip į paleistuvę arba manys, kad aš to dėmesio siekiu. Nors noriu sau gražiai atrodyti, nes man patogu, jaučiuosi savimi, kai gražiai atrodau, matau savo ateities portretą ir noriu jo siekti. Naudos nesiekiu“, – sako mergina.

Į Didžiosios Britanijos sostinę iš gimtųjų Kybartų Zofija atvyko prieš kiek daugiau nei metus. Tuo metu oro uosto muitinės pareigūnui ji dar prisistatė kaip vaikinas, vardu Egidijus. Šeimai ir draugams Lietuvoje tada jis sakė, kad emigruoja padirbėti pas brolį dvynį Edviną, kuris jau kurį laiką gyveno Londone. Iš tikrųjų visai ne darbas buvo Egidijaus galvoje. Jis jau iš anksto planavo, kad šiame mieste iš vaikino taps mergina, o tada viską pradės nuo nulio.

„Pirmas pojūtis ir supratimas atėjo dar paauglystėje. Pradėjau rašyti romaną – iki šiol daug rašau. Rašiau apie vieną veikėją, ieškojau jai vardo, galvojau, kokį charakterį jai noriu sukurti. Vėliau supratau, kad aš to ieškau savyje, kad noriu rašyti apie tokią moterį, kokia esu. Tada gimė Zofija“, – pasakoja ji.

Retas gali išsirinkti savo vardą. Tad kodėl mergina pasirinko būtent tokį? Ji sako ieškojusi vardo pusiau čigonei, stipriai, savimi pasitikinčiai moteriai. Iš pradžių galvoje gimė švelnesnis vardo variantas – Sofija. Tačiau būtent švelnumo atspalvis pašnekovei nepatiko. Taip Sofija tapo Zofija – Z raidė vardui suteikė paslaptingumo ir tvirtumo, kurio reikėjo – juk ši moteris turės skaudžią praeitį.

Zofija sako, kad Lietuvoje šalia artimųjų negalėjo jaustis laisvai, nors nuo paauglystės nei ji, nei jos brolis neslėpė, kad yra kitokie. Zofija – translytė, o brolis dvynys – gėjus.

„Artimiesiems buvo keisčiausių minčių, bet stengiausi juos suprasti. Žmogus, kuris visą gyvenimą gyveno kaime, mažame miestelyje, apie tokius dalykus girdėjo tik per televiziją, galbūt aplink juos niekas nedrįso garsiai kalbėti. Kai tai vyksta kitoje aplinkoje ar rodoma per televiziją, priimi tai kaip įvykį, kuris vyksta kitame pasaulyje. Nepriimi tiesiogiai. Stengiausi juos suprasti ir niekados už tai neteisiau nei savo artimųjų, nei tų žmonių, kurie mane žemino ar bandė žeminti“, – mintimis dalijasi moteris.

Nors kalba apie skaudžius dalykus, Zofija nenustoja šypsotis ir kartoja, kad visi išgyventi sunkumai tik padėjo formuotis šiai labai stipriai asmenybei. Ji įsitikinusi, reikia pasitikėti tik savimi, nes visi kiti anksčiau ar vėliau gali išduoti.

Negalėjau ramiai gyventi. Grįždavau iš darbo, man nieko nesinorėdavo. Bet persirengdavau, užsidėdavau peruką ir eidavau pasivaikščioti. Ir man būdavo be galo gera.

„Manyje šeima, kaip vertybė, žlugo. Dabar man šeima yra tiesiog brolis. Kokią šeimą susikursiu, tokią ir turėsiu. O dabar ar turiu šeimą? Turiu, bet ji nėra prioritetas ar didelė vertybė. Kažkada ji mane išdavė, o tą ištikimybę atgauti labai sunku. Man nėra liūdna, tai mane padarė tvirtą kaip asmenybę. Žinau, kad gyvenime galiu pasitikėti tik savimi“, – skaudžia patirtimis dalijasi ji.

Sykį persirengus moterimi buvo sunku grįžti į realybę

Kol gyveno Lietuvoje, Zofija sako negalėjusi visiškai atsiskleisti, nes žinojo, kad mūsų žmonėms dar trūksta tolerancijos ir supratimo. Ji nenorėjo erzinti ir pykdyti kitų, todėl stengėsi save slopinti.

„Kai gyvenau Lietuvoje, negalvojau apie save. Galvojau, kaip jausis mano vaikinas, su kuriuo gyvenu. Galvojau, kaip tas žmogus jausis, kaip mano aplinka į mane žiūrės, darbo kolektyvas, žmonės socialinėje erdvėje“, – sako pašnekovė.

Pirmą kartą persirengti moteriškais drabužiais ji pabandė juokaudama, tarsi tai būtų vakarėlio pokštas. Bent jau taip galvojo aplinkiniai. Tačiau Zofijai tai buvo kur kas daugiau. Tą vakarą ji pajautė, ko iš tikrųjų nori.

„Tai buvo Londone. Buvau atvažiavusi pas brolį atostogų, pasiūliau jam tiesiog persirengti ir pasilinksminti. Išeiti į miestą ir pažiūrėti, kaip jausimės. Pirmą kartą jaučiau, kad gyvenu ir tikrai kvėpuoju. Buvo labai stiprus jaudulys, bet toks geras jaudulys, kai tikrai jauti, išgyveni tą akimirką. Po to karto man buvo labai sunku grįžti į savo realybę, į tikrąjį pasaulį, susitaikyti, kad kitaip kol kas nebus“, – prisipažįsta Zofija.

Šis įvykis vis labiau nedavė ramybės. Kuo labiau augo Zofija, tuo labiau žuvo Egidijus – galiausiai jis tapo tik tuo žmogumi, kuris dirba, kad galėtų nupirkti Zofijai suknelę, sako emigrantė.

„Tai buvo labai graži draugystė, kaip mėnulio ir saulės. Yra toks posakis, kad mėnulis kiekvieną rytą miršta tam, kad gyventų saulė“, – teigia pašnekovė.

Kuo toliau, tuo labiau skleidėsi Zofijos moteriškoji pusė. Ji staiga pajautė, kad atrado savo gyvenimo kelią, apie kurį anksčiau nė nenutuokė. „Ilgą laiką galvojau, kad esu tiesiog gėjus. Tik po to supratau, kad aš – translytė“, – sako ji.

Ir Lietuvą ji paliko būtent dėl tranzicijos – virsmo į moterį tiek psichologiškai, tiek fiziškai, vartojant tam tikrus medikamentus. Dar būdama Lietuvoje ji sako galiausiai pradėjusi galvoti ne tik apie kitų jausmus, bet ir apie savo.

„Negalėjau ramiai gyventi. Grįždavau iš darbo, būdavau namuose, man nieko nesinorėdavo, bet apsivilkdavau suknelę, įlįsdavau į aukštakulnius ir eidavau sau gamintis pastos. Arba būdavo tokių vakarų, kai grįždavau iš šokių repeticijos, persirengdavau, užsidėdavau peruką ir eidavau pasivaikščioti. Ir man būdavo be galo gera“, – prisipažįsta emigrantė.

Lietuvoje Zofija dirbo vizažiste, turėjo daug privačių užsakymų vestuvėms ir kitokioms šventėms, tad sako, kad dėl pinigų tikrai nesiskundė. Tačiau ne juose ir laimė, įsitikinusi ji.

„Lietuvoje mano finansinė padėtis buvo daug geresnė. Bet aš manau, kad ne tai yra esmė, nes darbas yra darbas. Labai gera dirbti mylimą darbą, kai girdi, kai supranti save, kai esi savimi. O tuo metu aš tiesiog nuo savęs bėgau“, – pasakoja Zofija.

Ir Londoną mergina pasirinko neatsitiktinai: „Tikiu, kad jeigu mokėsi gyventi Londone, mokėsi gyventi visur. Londonas yra labai sudėtingas miestas, čia gyventi, persilaužti labai sunku. Bet jeigu sugebėsi, tai tau visur bus miela.“

Hormonų terapija pakeitė ir karingą charakterį

„Tai, ką matote dabar, daug kartų tobulinta mano versija. Iš pradžių atrodžiau tikrai ne tokia daili, man trūko stiliaus suvokimo, neturėjau gražių drabužių, nemokėjau jų pritaikyti prie savo kūno“, – pasakoja Zofija.

Viskas vyko pamažu – atvykusi į Londoną ji įsidarbino kaip vaikinas. Ir tik vėliau nusprendė vieną dieną į darbą ateiti kaip Zofija.

Atsiranda moteriškas plaukuotumas. Pradeda augti daugiau plaukų ant galvos, keičiasi riebalų išsidėstymo sritys, dingsta raumenys. Smulkėja tam tikros vietos, kitos auga.

„Buvo be galo sunku, turbūt žmonėms būtų sunku įsivaizduoti save toje vietoje. Bet negali gyventi dvigubo gyvenimo. Ir nueini su peruku, makiažu, kitaip apsirengus. Tai gali įsivaizduoti, kaip visi jaučiasi tuo metu. Bet vieną dieną tiesiog taip pasielgiau“, – prisimena ji.

Taip vieną dieną Egidijaus neliko nė pėdsako. Neliko ir nė vieno vyriško drabužio stalčiuose. Gyvenimą, kurį gyveno anksčiau, Zofijai primins nebent senos nuotraukos, į kurias pažvelgus tikrai sunku pasakyti, kad tai tas pats asmuo.

„Nieko neliko. Prasidėjo Zofijos gyvenimas“, – kalba mergina. Nors prisipažįsta, kad prisiminti pačią pradžią ir šiek tiek gėda: perukas, nestilingi drabužiai. Ir vis dėlto persirenginėjimas buvo tik virsmo pradžia. Kai kurios translytės taip gyvena visą gyvenimą, bet yra ir tokių, kurios ryžtasi eiti dar toliau – keičiasi vartodamos hormonus, darosi plastines operacijas.

„Manau, viskam gyvenime, visiems tokiems svarbiems sprendimams reikia duoti laiko. Važiavau į Londoną suprasti, kuo noriu būti, išbandyti save. Laikui bėgant atėjo atsakymas, ir jis buvo užtikrintas. Kiekvienai merginai, kuri dar gyvena vyro kūne, rekomenduoju save bandyti po truputį, kad tikrai suvoktum, ko nori“, – pataria Zofija.

Ji pasirinko sudėtingesnį kelią – nusprendė pradėti hormonų terapiją. O dabar kelio atgal nėra – ji jau kurį laiką vartoja moteriškus hormonus ir sako, kad tik dabar matyti didžiausi ir ryškiausi pokyčiai.

„Viskas labai greitai pasikeitė, kai pradėjau vartoti hormonus kiekvieną rytą ir vakarą. Naudoju estrogeną, tai moteriškas hormonas, taip pat naudoju blokerius, tokias mažas baltas tabletes, kurios blokuoja vyriško hormono testosterono gamybą kūne“, – aiškina Zofija.

Keičiasi balso tembras, kūno formos, plaukai, bendra organizmo savijauta – visa tai vartojant moteriškus hormonus neišvengiama. Zofijai tai kelia didžiulį džiaugsmą.

„Trumpai tariant, tampi moterimi ne tik savo kūnu, bet ir mintimis, keičiasi suvokimas, požiūris į vyrą, į gyvenimą, į darbą. Keičiasi plaukų augimas – atsiranda moteriškas plaukuotumas. Pradeda augti daugiau plaukų ant galvos, jie auga greičiau, keičiasi riebalų išsidėstymo sritys, pamažu dingsta raumenys, tiesiog nyksta. Smulkėja tam tikros vietos, kitos auga“, – pokyčius vardija pašnekovė.

Zofija įsitikinusi, kad hormonų terapija pakeitė net karingą ir veržlų jos charakterį. Staiga tapo švelnesnė ir nepalyginamai jautresnė: „Galiu apsiverkti važiuodama metro, gatvėje, jeigu matau gražią porą arba vaikus, jei darbe kas nors sunervina. Negali to kontroliuoti.“

Gamtos vis tik neapgausi. Kad išliktų moteriškesnė, medikamentus Zofija turės vartoti visą likusį gyvenimą. O tai kerta ir per kišenę – kiekvienas apsilankymas pas gydytoją, trunkantis apie 20 minučių, kainuoja 90 svarų. Kas pusmetį būtina darytis kraujo testą, kuris atsieina net 450 svarų. Tačiau galima keisti chemijos naudojimo būdus į saugesnius, pavyzdžiui, klijuoti pleistrus ar leistis injekcijas. Bet kadangi piliulės iš pradžių yra efektyviausios, tai mergina ir pasirinko būtent jas.

Svajoja apie šeimą ir dukterį

Nors į seną save ji visiškai nepanaši, Zofijos pase vis dar parašyta, kad ji yra Egidijus. O ir nuotrauka liko vyriška. Tad kai kam nors parodo tokį dokumentą, tikrintojai išties sutrinka.

Tačiau translyčiai žmonės Didžiojoje Britanijoje jau seniai nieko nestebina. Jie lygiai tokie patys, kaip ir visi kiti: vaikšto gatvėmis, valgo restoranuose, gydosi poliklinikose, dirba įvairiausius darbus. Ir tik labai retais atvejais sulaukia papildomų klausimų, keistų žvilgsnių ar įžeidimų.

Tai mano svajonė – turėti savo šeimą, vyrą, kuris mane mylėtų ir kuris didžiuotųsi, jog turi mane šalia savęs. Galbūt norėčiau dukters.

„Aš šiuo metu dirbu bariste, gaminu kavą. Mano tranzicija taip pat prasidėjo dirbant toje vietoje ir aš esu labai dėkinga žmonėms, su kuriais dirbau ir su kuriais dirbu dabar. Esu be galo laiminga ir dėkinga tai kompanijai, kuri mane priėmė tokią, kokia esu, ir mane labai gerbia“, – džiaugiasi moteris.

Nors Zofija nesiliauja šypsotis, vis tik neslepia, kad jaučiasi vieniša, dažnai neturi su kuo nuoširdžiai pasikalbėti. O labiausiai sielvartauja, kad pastaruoju metu pašlijo jos santykiai su netoliese Londone gyvenančiu broliu dvyniu.

„Ta vienatvė mane privertė atsigręžti į save ir tapti geriausia savo drauge. Niekad per daug draugų neturėjau, nes visuomet vertinau kokybę, o ne kiekybę. Labai nemėgstu virtualaus pokalbio, netgi nemėgstu per daug skambučių, labai mėgstu gyvą bendravimą ir man tai labai svarbu. Jeigu žmogaus negaliu matyti gyvai, tiesiog nenoriu su juo tęsti bendravimo, nes vis tiek negaliu turėti to, ko aš noriu“, – pažymi ji.

Dabartinis laikotarpis sudėtingas, tačiau ji tiki, kad ateityje bus tik geriau. O didžiausia jos svajonė – turėti tikrą šeimą.

„Tai mano svajonė – turėti savo šeimą, vyrą, kuris mane mylėtų ir kuris didžiuotųsi, jog turi mane šalia savęs. Galbūt norėčiau dukters. Bet visa tai parodys laikas. Man dabar 22 metai, džiaugiuosi tuo, kur keliauju, nes absoliučiai nežinau, kur keliauju, ir žinoti nenoriu. Gyvenimas yra ne apie kažkokį suplanuotą kelią, o apie atradimus“, – teigia pašnekovė.

Nors išvyko iš Lietuvos ir su niekuo iš ten nebendrauja, Zofija nori kada nors vis tik sugrįžti į savo gimtuosius kraštus.

„Savo brandų amžių įsivaizduoju Vištytyje. Tai mano svajonė – turėti sodybą prie ežero, prie Vištyčio laukų, ten gyventi, kurti, kviestis moteris, su jomis bendrauti, dalintis istorijomis, turėti savo stovyklą, skirtą moterims.

Jaučiu su jomis labai daug bendro ir matau, kaip moterys bijo būti moterimis, seksualiomis arba stipriomis, už save atsakingomis. Matau daug pasiklydusių ir labai noriu su jomis bendrauti toliau, kaip ir bendraudavau Lietuvoje“, – pokalbį baigia Zofija.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Egidijaus transformacija į Zofiją: paieškų kelią į save nutiesė rašomo romano pagrindinė veikėja