Gyvenimas

2019.09.28 17:12

Irakas LRT RADIJO žinių vedėjos Odetos Vasiliauskaitės akimis: kai sakiau, kur keliausiu, žmonės netikėjo

Odeta Vasiliauskaitė, LRT.lt2019.09.28 17:12

Kai kam nors pasakydavau, kad (savo noru) vyksiu į Iraką, tai žmonės dažniausiai išsižiodavo iš nuostabos: „Arba išsikraustei iš proto, arba maišai su Iranu. Jau tikrai ne į Iraką.“ Ne, nemaišau. Ir užtikrinu, kad keliauti po Irako Kurdistaną ne tik yra nepaprastai gražu, saugu (neįtikėtina!), bet ir labai rekomenduojama.

Į Irako Kurdistano miestą Suleimaniją (kurd. Silemani) vykome dviese su Santaros klinikų gydytoja otorinolaringologe Donata Šukyte-Raube. Čia ji dalyvavo itin aukšto lygio medikų konferencijoje ir buvo vienintelė moteris, skaičiusi pranešimą dešimtims iš įvairių pasaulio šalių atvykusių gydytojų.

Patekti į Irako Kurdistaną yra daug paprasčiau, nei tikėjausi. Europos Sąjungos piliečiams, vykstantiems į Irako autonominį regioną, vizos išduodamos vos atvykus į vietą, oro uoste. Nemokamai ir be jokių papildomų patikrų.

Sugaištama vos keletą minučių. O štai vykstant į arabiškąjį Iraką reikia gauti specialią vizą iš artimiausios šalies atstovybės Varšuvoje. Ši nedidelė painiava ir įvedė šiokios tokios sumaišties dar Vilniaus oro uoste, tačiau greitai viskas buvo išsiaiškinta.

Į Irako Kurdistaną paprasčiausia patekti skrendant iš Stambulo į Suleimaniją arba iš Frankfurto į regiono sostinę Erbilį.

Tas jausmas, kad kažkas ne taip…

Vos išėjus iš oro uosto, pasitiko maloni 25 laipsnių šiluma (3 val. nakties) ir… jausmas, kad kažkas yra ne taip. Ir tas jausmas neapleido važiuojant naktinės Suleimanijos gatvėmis. Tik viešbutyje panoraminiai kambario langai atskleidė Suleimanijos grožį ir tą kitoniškumą.

Nėra medžių! Tų kelių nedidelių galima neskaičiuoti, kaip ir parkų. Miestas apsuptas kalnų, ant kurių reti krūmokšniai pūpso. Vasarą tai mėgstamiausia vieta gyvatėms ir skorpionams. Tai, kad nėra medžių, aiškinama taip: 1980–1988 metais Irakui kariaujant su Iranu miškuose slėpėsi kurdų pešmergai (dabar – reguliari Irako Kurdistano kariuomenė, tuomet – partizaniniai būriai).

Kurdai palaikė Irano pusę, tad buvo nekenčiami diktatoriaus Saddamo Husseino. Kraštą siekta prievarta arabizuoti. Tad medžiai buvo kertami, kad netaptų kurdų priedanga. Kita priežastis – karštis ir sausra. Kurdistane visiškai nelyja nuo gegužės pabaigos iki spalio pradžios.

Augmenija skurdi ir veši tik ten, kur specialiai laistoma. Vasarą dienomis Kurdistaną alina 40 ir daugiau laipsnių karštis, naktimis atvėsta iki 25, tačiau oras sausas, todėl nėra jausmo „kaip pirty“.

Jokių „pėsčiomis“

Aš, kaip mėgstanti vaikščioti daug ir ilgas distancijas, planavau, kad miestą galėsiu pamatyti eidama pėsčiomis. „Nejuokauk, – nuramino jau penkerius metus Suleimanijoje gyvenanti Agnė, – čia niekas nevaikšto. Net sakoma, kad Suleimanijoje greičiausia mirtis yra patekti po automobilio ratais.“

Ir iš tikrųjų avarijų mieste nemažai, o mirtingumas eismo įvykiuose yra tris kartus didesnis nei Lietuvoje. Eismas nėra toks chaotiškas kaip Pietryčių Azijos šalyse, tačiau automobilių greitis nemažas, o kai kur visiškai neaišku, kur pasibaigia viena juosta ir prasideda kita.

Mano bandymas pereiti per šviesoforo reguliuojamą perėją truko gal 15 minučių, nes pėstiesiems deganti žalia, o automobiliams – raudona nelabai ką reiškė. Galiausiai puoliau bėgti, supratusi, kad čia galiu praleisti ir amžinybę.

Tada automobiliai pradėjo stoti. (Beje, beveik visos mašinos yra baltos spalvos, retas kuris turi juodą ar sidabrinę.) Daugiau nusprendžiau neberizikuoti ir visur vykti taksi. Čia iškilo dar viena problemėlė: vyresni vairuotojai visiškai nesupranta angliškai, tik kurdiškai arba arabiškai. Tad per kelis kartus ir aiškinimus į vieną taksi visgi įmanoma įsėsti…

Judėjimas ne tik šiame mieste, bet ir už jo yra gana apribotas. Vos išvažiavus už Suleimanijos, kalnų link, – keli patikrinimo punktai. Atvykstant į bet kokį didesnį kaimą, taip pat tenka kirsti postą.

Kadangi mūsų automobilis turėjo Suleimanijoje registruotus numerius, tai ilgesnės patikros išvengėm. Patikra specialiais detektoriais ir rentgeno aparatais privaloma ir bet kuriame prekybos centre, viešbutyje ar didesnėje žmonių susibūrimo vietoje. Paprastai neįeisi ir neišeisi. Ir dar patartina nešiotis pasą.

Pamirškit magnetukus

Dėl saugumo patikrų išvykimas iš Irako Kurdistano taip pat užtrunka, todėl patartina turėti keletą laisvų valandų ir nesusiruošti į oro uostą paskutinę minutę. Bagažą ir keleivį nuodugniai patikrina trijuose skirtinguose patikros punktuose.

Ir tikrai neatmestinai, o gal ir per daug nuodugniai, ir be jokių atsiklausimo ceremonijų. Ir tik čia suvoki, koks galingas yra Lietuvos (arba Europos Sąjungos) pasas: pasienio kontrolės zonoje užtrunki vos keletą minučių, kai kitų šalių piliečiai turi gerokai ilgiau palaukti.

Suleimanijos oro uostas mažas, skrydžių nedaug, tad klaidžioti neteks. Lauktuvėmis patartina pasirūpinti jau pačios kelionės metu, nes oro uoste geriausiu atveju gausite nusipirkti tradicinių kurdiškų saldumynų, o apie magnetukus ar kitus suvenyrus pamirškite. Pamirškite juos ne tik oro uoste, bet ir apskritai tame krašte, nes jų paprasčiausiai nėra, o jei rasite, tai jums jau labai pasiseks.

Pinigai – tik grynieji

Prieš vykdamos į Suleimaniją, pasiteiravome Agnės, kokia galimybė čia atsiskaityti kortelėmis. „Jokios. Tik grynieji pinigai“, – nė nemirktelėjusi atsakė lietuvė. Nepatikėjome, bet, ačiūdie, turėjome grynųjų pinigų.

Ir iš tikrųjų: bankomatą matėme tik vieną – ligoninėje, o visas atsiskaitymas bet kur (nekalbant jau apie turgų) vyksta tik grynaisiais. Oficiali valiuta – Irako dinaras (vienas iš privalomų autonominio regiono elementų, siejančių su Bagdadu), tačiau visiškai jokių problemų atsiskaityti ir JAV doleriais.

Kainos labai panašios kaip Lietuvoje. Pigiau tik turguje. Bet čia gali gauti absoliučiai visko: nuo paprastų laukinių agurkų iki keliolikos rūšių granatų ir datulių; nuo šilkmedžio uogų, džiovinto jogurto iki šafrano prieskonių; nuo paprastų skarelių iki tradicinių kurdiškų drabužių.

Moterų drabužiai – itin ryškūs ir puošnūs, daug blizgančių detalių („Nemėgstame būti blankios“, – sakė man viena kurdė). Moterys tradiciniais drabužiais puošiasi ne tik per tautines šventes, bet ir vakarėliuose.

Vyrų tradiciniai drabužiai – pastelinės, juodos ar pilkos spalvos, per liemenį rišami plačia juosta-diržu, kelnės siaurėjančios (mes praminėme Aladino Kostiumu). Daugiausia taip apsirengusius pamatysi jau vyresnės kartos vyriškius, nes jaunuoliai renkasi vakarietišką aprangą.

Turguje apsiperka taip pat daugiausia vyrai. Pasak Agnės, tokia jau tradicija…

Laisvoji Suleimanija

Kurdų tolerancijai, žmogiškumui, patriotizmui, svetingumui ir vaišingumui, atrodo, nėra ribų. Padės visi, ko tik paprašysi pagalbos. Arba bent bandys padėti. Ir visiškai už tai neprašys atlygio. Neapgaus, neapvogs ir nenuskriaus.

Mūsų nuolatinė kelionės palydovė Agnė sako, kad pagal seną paprotį apsivogęs asmuo turi būti pašalintas iš šeimos arba šeima bus pašalinta iš bendruomenės. „Tai siaubinga gėda. Niekas to nenori“, – pasakoja lietuvė.

Sumokėjusi už pirkinius ji net nepatikrino gautos grąžos. „Neapgaus. Tikiu, kad teisingai. Per penkerius metus gal tik vieną kartą esu gavusi per mažai. Ir tai tik labai mažą sumą“, – tvirtina Agnė.

Į per turgų keliaujančias dvi blondines ir vieną rudaplaukę dėmesys krypo, bet jis buvo gana santūrus ir mandagus, jei lygintume, pavyzdžiui, su patirtimis Turkijoje, Egipte ar Libane.

Dieną mieste pageidautina vilkėti musulmoniškiems kraštams būdingais uždaresniais drabužiais, tačiau vakare Suleimanijoje alsuoja tikra laisvės dvasia. Agnė pasakoja, kad Erbilis ir kiti Kurdistano miestai Suleimaniją laiko beveik Sodoma ir Gomora.

Dėl laisvos ir liberalios dvasios, sekuliarizmo, modernumo ir tolerancijos įvairių konfesijų išpažinėjams: musulmonai, krikščionys, žydai, jazidai ir kitų religijų atstovai ras savo vietą.

Maistas, maistas ir darkart – maistas

Agnė juokiasi, kad pramogų Suleimanijoje ne per daugiausia, todėl kur jau tikrai kurdai gali atsigriebti, tai gamindami maistą.

Maisto tema yra tokia svarbi ir neatsiejama kurdų kultūros dalis, kad apie ją galima rašyti knygas. Užsisakyti patiekalą restorane reikėtų labai atsargiai ir įvertinant, kiek esate alkanas. Nes tradicinėse kurdų maitinimo įstaigose paprašius trijų patiekalų trims asmenims buvo atnešta maždaug dešimt gausiai prikrautų lėkščių.

Dar ir sotūs užkandžiai, jau vien nuo kurių jautiesi tikrai pavalgęs. Visada ant stalo keliauja tradicinė šilta duona nanas (lavašo atitikmuo), į kurią vynioja absoliučiai viską. Kartais tą fenomeną ypač sunku suvokti, valgant su visais kaulais suvyniotą žuvį.

O kalbant apie ją, tai kurdai dažniausiai valgo dviejų rūšių žuvis: milžiniškus karpius ir upėtakius, kurie gausiai veisiasi milžiniškame Dunkano ežere. Karpiai ruošiami specialiu – Maskoof – paruošimo būdu ant grotelių (seniau perskrosta žuvis būdavo maunama ant virbų ir smaigstoma aplink laužą).

Dažniausiai ant kurdų stalo galima rasti vištienos, ėrienos ir jautienos patiekalų, įvairių ryžių, lęšių, avinžirnių variacijų, jogurto, medaus, riešutų… Dešimtis rūšių datulių ir granatų…

Kurdų tautos tragedija – „Amna Suraka“

Kurdų tautos tragedija – „Amna Suraka“, arba „Raudonasis kalėjimas“. „Ir dėl tikros rausvos spalvos pastato sienų, ir dėl kraujo, kuriuo nulaistytos grindys“, – sako mane prie „Amna Surakos“ vartų pasitikęs gidas Dilawaras Rasheedas.

S. Husseino valdymo laikotarpiu prieš kurdus vykdytus karo nusikaltimus atskleidžiantis muziejus yra unikalus: 1986–1989 metais per specialiąją operaciją „Al-Anfal“ čia buvo kankinami ir žudomi režimui nepaklusę kurdai. 1991 m. kalinius išvadavo pešmergai, nepalikę nė vieno gyvo Irako kario.

Vyras tarsteli, kad šiuo metu esu vienintelė turistė pastate, tad mielai mane pavedžiosiąs po kalėjimo kameras, celes ir kankinimo kambarius.

Pirma stotelė – ilgas koridorius, išklotas 182 tūkstančiais veidrodžių šukių, – tiek, kiek S. Husseino režimo metu galėjo būti nužudyta arba dingo be žinios kurdų. Salės lubose žybsi 4500 mažų lempučių – tiek, kiek kurdų kaimų ar gyvenviečių sunaikinta per „Al-Anfal“ operaciją.

„Tai čia gražioji, bet netikra, neautentiška muziejaus dalis. Ji sukurta pagerbti. Dabar eisime ten, kur viskas vyko…“ – gidas mosteli ranka į tamsų koridorių.

Visiškai vienai vaikščioti po prieblandoje skendinčias celes, kuriose vaizduojami visi kankinimo būdai, palikti autentiški kalinių drabužiai ir daiktai, – ne pats maloniausias jausmas. Vedasi mane į kankinimo kambarį, kuriame niekada neišsiplaunančios ir į cementą storai įsigėrusios rudos kraujo dėmės.

„Ir po viso šito jie dar likdavo gyvi. Tada pasieniais nutempdavo arba į aklinai prikimštą kalėjimo kamerą, arba išveždavo į Bagdadą mirti“, – pasakoja D. Rasheedas.

Tame pačiame muziejuje įrengta ir nauja ekspozicija. Kovai su grupuote „Islamo valstybė“ (ISIS). Pešmergai buvo garantas, kad ISIS nepatektų į Kurdistaną, kur plyti milžiniški Irako naftos ištekliai. Ir apskritai, galima sakyti, sustabdė islamistų ekspansiją į kitas teritorijas.

Pešmergai neleido nė per centimetrą priartėti prie Kurdistano sienos. Kaip jiems tai pavyko? „Žvėriškas organizuotumas ir superinė koordinacija su sąjungininkais. Kraujyje įskiepytas patriotizmas, aukštas mentalitetas ir moralė“, – tvirtina Agnė.

Kovojant su džihadistais, itin daug prisidėjo ir kurdų moterys: jos ne tik buvo žvalgės, informatorės, slaugės, bet ir stovėjo pirmosiose fronto linijose. Kovojant su ISIS, žuvo 2000 pešmergų, dar 10 000 buvo sužeista.

Ar verta vykti į Irako Kurdistaną? Be abejo. Tik reikia apsišarvuoti kantrybe, kad nekeliausite paprastai, kur panorėję, bet sutiksite nuostabių žmonių, gėrėsitės gamta ir Senųjų civilizacijų palikimais. Siūlau nepamiršti, kad, neturėdami Irako vizos, į arabiškąsias teritorijas neišvažiuosite. Kaip ir į kitose šalyse esančias kurdų teritorijas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.