Gyvenimas

2019.10.02 08:19

Lėktuvo pilotas: yra labai drąsių paukščių, kurie tarsi galynėjasi su lėktuvu ir nesitraukia iš tako

LRT RADIJO laida „Darbas – ne vilkas“, LRT.lt2019.10.02 08:19

Giminės jam pranašavo kunigo ateitį, jis pats sau – teisininko, tačiau viskas baigėsi kur kas romantiškiau. „Niekada nesvajojau tapti lakūnu, iki tol, kol nepabandžiau skristi“, – LRT RADIJO laidoje „Darbas – ne vilkas“ sako lėktuvo pilotas Vaidas Sinica.

V. Sinicą kalbina LRT RADIJO laidos „Darbas – ne vilkas“ vedėjas Marijus Mikutavičius.

– Jūs galite skraidyti bet kuo?

– Neteisingai. Šiuo metu galiu skraidyti tik „Airbus 320/321“. Skraidyti „An-2“ nebegaliu – praradau kvalifikaciją, nes reikia atsiminti skaičius, tam tikrus lėktuvo režimus ir ypatingus atvejus. Dėl to reikia kas tam tikrą laiką skristi arba iš naujo mokytis ir laikyti kvalifikacijos egzaminus. Bet raumenys prisimintų greitai.

– Ar vaikystėje žaidėte su lėktuvėliais?

– Ne. Niekada nesvajojau tapti lakūnu, iki tol, kol nepabandžiau skristi. Visą laiką nuo vaikystės, gal net darželio norėjau būti teisininku. Kažkodėl būdamas mažas idealizavau teisininko profesiją, būtent advokato. Giminė išvis sakė, kad būsiu kunigėlis, nes būdamas mažas labai vaikščiojau į bažnyčią, bet aš mintyse gvildenau kitą mintį.

– Kada jums šovė į galvą, kad būsite aviatorius?

– Stojau į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, mokiausi teisės. Jau po pirmo semestro supratau, kad visai nenoriu būti teisininku. Man nepatiko mokslo mintis – kad reikia mokytis be kritinio mąstymo. Mokytis mintinai. Ką gavau iš universiteto, tai žmoną.

Jaučiuosi pakylėtai pradėdamas darbą, kurio net nevadinu darbu – einu į skrydį. Man patinka matyti vaizdus, būti įgulos vadu ir kontroliuoti situaciją.

– Universitete jūsų svajonė žlugo dėl profesijos įsivaizdavimo.

– Man visas procesas atrodė labai nemielas širdžiai. Supratau, kad noriu daryti kažką kito. Perskaičiau skelbimą, kad daroma atranka, ir įstojau į Amerikos oro pajėgų karo akademiją. Man tada buvo 20 metų.

– Kiek laiko mokėtės?

– Karo akademijoje – 4 metus. Grįžus į Lietuvą Karinės oro pajėgos išsiuntė mane į kursus gauti piloto mėgėjo licenciją.

– Skraidėte su „Spartanu“, kurių Lietuvoje turime tris. Jūs skraidinote pirmąsias šalies ponias, ministrus?.. Skraidėte po tuometinius karštus taškus?

– Nuo mūsų kareivių iki paramą teikiančių karių, ministrus, jos ekscelenciją prezidentę. Tuo metu teko pabūti ir Afganistane, ir Afrikoje.

– Pilotas vis dar yra respektabili profesija. Žmonės vis dar žiūri į pilotą kaip į žmogų, kuris labai ilgai mokėsi, valdo sunkią mašiną, kuriam lipdami į lėktuvą patiki savo gyvybes. Ar tai jaučiate ir ar tai nėra pervertinta?

– Jaučiu šį jausmą. Jaučiuosi pakylėtai pradėdamas darbą, kurio net nevadinu darbu – einu į skrydį. Man patinka pakilti, būti ore, matyti vaizdus, būti įgulos vadu ir kontroliuoti situaciją.

– Kai sėdi lėktuve, kartas nuo karto kapitonas kreipiasi į visus per raciją. Ar tai privaloma? Kartais atrodo, kad pilotui tai prievolė ir jis nenori to daryti. Nesupranti, kodėl jis kankinasi.

– Dauguma kompanijų prašo tai daryti. Tai nėra privaloma, nėra saugumo užtikrinimui skirtas pranešimas, bet nustatyta, kad lakūnai turėtų kreiptis į keleivius, praneštų tam tikrus dalykus.

– Jūs turite prisiklijavęs ant lango tekstą?

– Aš neturiu. Pagalvoju, ką noriu papasakoti, pagalvoju ir tai, kokie mano keleiviai: skrenda dirbti į Oslą ar pailsėti į Kiprą.

Oro uostai turi labai išradingų priemonių kovoti su paukščiais. Įdomiausia ir gražiausia – paukštvanagiai.

– Neseniai Rusijoje nukrito lėktuvas dėl paukščių, patekusių į variklį. Kaip kovojama su paukščiais?

– Oro uostai turi labai išradingų priemonių kovoti su paukščiais. Viena iš jų – garsiniai signalai. Man įdomiausia ir gražiausia, kai naudoja paukštvanagius. Pasamdomi žmonės, kurie juos prižiūri, išdresuoja, ir jie labai efektyviai išvaiko kitus paukščius.

– Esate priartėjęs prie paukščių būrio?

– Esu. Vasarą pasitaiko dažnai. Dažniausiai paukščiai Europoje bijo lėktuvo ir neria žemyn, o Afrikoje paukščiai labai drąsūs, ypač paukštvanagiai. Jie skrenda taku ir nesitraukia, sako: „Tu, didelis paukšti, manęs nepervažiuosi.“ Ir tu važiuoji ir pervažiuoji jį.

Europoje skrydžiai vykdomi daug saugiau nei Afrikoje. Jei numušamas mažiausias paukštelis, kregždutė, iškart stabdomi skrydžiai. Inspektorius tikrina taką, kol suranda tą paukštį.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.