Gyvenimas

2019.09.26 08:02

Autostopu per 7 valstybes: kasryt susišukuodavo ir pasikvėpindavo, o iš vairuotojų sulaukdavo pagyrų

„Kartą Slovakijoje teko susidurti su lape, kuri buvo labai drąsi. Aš stengiausi ją vyti ir ugnimi, ir garsu, bet ji mane įveikė – susirinkau daiktus ir bėgau iš miško“, – įspūdžiais apie laukinę kelionę autostopu su LRT RADIJU dalijasi keliautojas Edvardas Glušokas.

Nors vieniems keliavimas su nepažįstamais žmonėmis, arba trumpai tariant – autostopu, atrodo pavojingas, kiti jį mato ne tik kaip pigų, bet ir nuotykių bei patirčių suteikiantį keliavimo būdą.

Neseniai su penkiasdešimčia skirtingų automobilių namo grįžo vasarą Olandijoje dirbęs E. Glušokas.

– Pasirinkai visiškai kitokį keliavimo būdą nei turbūt dauguma pasirinktų.

– Didžioji dalis nakvynių buvo praleistos palapinėje ir net ne kempinge, o kuo toliau nuo žmonių. Kartais taip nutikdavo iš reikalo, nes neturėdavau, kur miegoti ir palapinę statydavau ten, kur tą akimirką būdavau. Ši patirtis buvo labai įdomi – geras jausmas, kai nešiesi visą savo gyvenimą ant pečių, gali bet kur įsikurti ir tau nėra jokių apribojimų.

Keliaudamas nesirinkau turistų pamėgtų vietų, bet leidau sau kelionėje daryti viską, kas išeidavo natūraliai. Leisdavau likimui mane atvesti į įvairias vietas. Manau, kad toks keliavimo būdas buvo daug geresnis nei koks nors išankstinis planavimas.

– Gyvenai palapinėje nepažįstamose valstybėse. Galbūt kai kuriose iš jų net nėra galima statyti palapinių?

– Pirmose trijose šalyse – Vokietijoje, Austrijoje ir Olandijoje – buvo draudžiama statyti palapines gamtoje, todėl tekdavo slėptis, kad niekas nepamatytų. Palapinė tapo mano namais ir išties patogia nakvynės vieta.

Iš vienos pusės, tai yra savotiškas saugumas, nes tu esi toli nuo žmonių, bet, kitą vertus, esi apsuptas gamtos ir nežinai, kokie žvėrys gali aplankyti.

Slovakijoje kartą teko susidurti su lape, kuri buvo labai drąsi. Aš stengiausi ją vyti ir ugnimi, ir garsu, bet ji mane įveikė – susirinkau daiktus ir bėgau iš miško.

Iš keturiolikos dienų kelionės vienuolika naktų praleidau palapinėje. Buvo įvairios oro sąlygos. Pirmomis naktimis gausiai lijo, bet palapinė buvo gana kokybiška ir drėgmės išvengiau.

Žinoma, nėra smagu, kai ryte išlindus iš palapinės viskas aplink šlapia ir reikia viską džiovinti, bet iš čia ateina tam tikras kelionės džiaugsmas. Tokiomis sąlygomis žmogus išeina iš savo komforto zonos ir pradeda daug labiau vertinti įvairius dalykus.

– Nepasigedai komforto?

– Visiškai nepasigedau. Žinoma, kartais labai norėjosi dušo. Stengdavausi kiek įmanoma labiau laikytis higienos, praustis ežeruose ir upėse. Kartais nusiprasdavau degalinėje ar nakvynės namuose.

Keliaujant autostopu ypač svarbu gerai atrodyti ir kvepėti. Privalai turėti savotišką prekinę išvaizdą, nes tada yra daug daugiau šansų, kad vairuotojas sustos.

Kiekvieną rytą susišukuodavau, pasipurkšdavau dezodorantu ar kvepalais, kad įlipus į automobilį vairuotojui nebūtų diskomforto. Dažnai vairuotojai sustoję sakydavo, jog sustojo tik dėl to, nes gerai atrodau.

Tokiomis sąlygomis žmogus išeina iš savo komforto zonos ir pradeda daug labiau vertinti įvairius dalykus

– Kur geriausia stabdyti automobilius ir kur tikrai galima sulaukti pagalbos iš pro šalį važiuojančių vairuotojų?

– Visose šalyse, kuriose lankiausi, buvo gana lengva keliauti. Labiausiai išsiskyrė Austrija, kur keliavau tiesiai į kaimus, esančius nuo pagrindinių kelių. Šioje šalyje kartais ilgiau užtrukdavau užsirašydamas ant kartono, kur keliauju, nei susirasdamas automobilį.

Aš iškeldavau lentelę ir kas nors iškart sustodavo. Ten įvairaus amžiaus žmonės visiškai nepriklauso nuo kokių nors socialinių dalykų – sustoja beveik kiekvienas automobilis. Austrijoje žmonės vis dar moka šnekėti angliškai, kas taip pat labai padėjo.

– Ne visi vairuotojai, kurie sustojo, kalbėjo angliškai?

– Tikrai ne visi. Kol dar keliavau po Vakarų Europą, žmonės kur kas geriau kalbėjo angliškai. Vėliau pasitaikydavo kalbantieji tik savo kalba. Bandžiau susikalbėti rusiškai, nors mokėjau vos kelis žodžius.

Kaip bebūtų, kalba tikrai nėra barjeras tokioje kelionėje. Būdavo atvejų, kai sustodavo garbingo amžiaus moteris, visiškai nemokanti anglų kalbos ir kalbanti tik austriškai.

Mes su ja kalbėjomės, bet jei kas nors paklaustų, kokia tai buvo kalba, negalėčiau įvardyti. Ji pasakė kokius penkis angliškus žodžius, o visą kitą austriškai.

– Vairuotojai žino apie Lietuvą?

– Dauguma žino, tačiau buvo ir tokių, kuriems reikėjo nupasakoti, kur yra Baltijos šalys. Kartais nustebdavau, kad netgi Vakarų Europoje, kur dauguma žmonių yra išsilavinę, nežino Lietuvos. Mano manymu per tokius dalykus visa tai plinta ir žmonės apie Lietuvą sužino. Kiekvieną kartą stengdavausi pateikti Lietuvą kuo gražesnę.

Išsamiau – laidos „10–12“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.