Gyvenimas

2019.09.27 05:30

Serialo „Černobylis“ užkulisiai: lietuvių kūrėjai turėjo aiškinti apie deficitą ir kodėl prie mokyklos negali būti tvoros

Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, LRT.lt2019.09.27 05:30

Lietuviai smarkiai prisidėjo prie televizijos HBO serialo „Černobylis“ sėkmės ir preciziškumo, už kurį yra giriamas. Jis susižėrė 10 „Emmy“ apdovanojimų. Tiesa, serialo prodiuserė Lietuvoje Lineta Mišeikytė teigia, kad kūrėjams teko įrodyti net ir tai, kad 1986 m. ne visi automobiliai, važinėjantys Sovietų Sąjungoje, buvo pagaminti būtent tais metais.

Kaip pasakoja prodiuserė, paprastai, kai kino gamintojai iš užsienio renkasi vietą, kurioje norėtų filmuoti, jie žvalgosi po visą Rytų Europos regioną. Dėl šios priežasties, norėdama kūrėjus pritraukti, šalis turi kuo nors išsiskirti.

„Lietuva turi savo istoriją ir tokie gigantai, kaip HBO, pasidaro savo namų darbus prieš atvykdami į bet kurią šalį. Čia mums labai padėjo BBC serialo „Karas ir taika“ sėkmė. Jis prieš keletą metų buvo filmuotas Lietuvoje. HBO prodiuseriai pasiskambino BBC ir paklausė, kas ten per šalis, kokie yra specialistai, ar žmonės kalba kino kalba, anglų kalba. BBC atstovai davė pačias geriausias rekomendacijas apie Lietuvą. Taip Lietuvoje atsirado HBO“, – „Global Lithuanian Leaders” renginyje „GLL Summer Gathering“ pasakojo L. Mišeikytė.

Jai Černobylio tema nebuvo svetima. L. Mišeikytė prisidėjo prie dokumentinio filmo apie Černobylį kūrimo, kai šią dokumentiką kūrė Jungtinės Karalystės visuomeninis transliuotojas BBC. Vis dėlto, tikina, HBO „Černobylio“ scenarijus buvo kitoks ir iškart pakerėjo.

„Šį kartą, pamačiusi scenarijų, pagalvojau: „Dar vienas Černobylis Lietuvoje.“ Bet, kai pradėjau skaityti, buvau sužavėta dramaturgijos kokybės. Aš taip įsitraukiau. Tai kartoja visi: tiek režisierius, tiek prodiuseris, kurie pirmą kartą prisilietė prie šio šedevro. Aš netgi sutikusi scenaristą Craigą Maziną jam pasakiau, kad jis – genijus. Jis atsakė – pasakyk tai mano žmonai“, – pasakoja L. Mišeikytė.

Ji teigia, kad serialo scenarijus sužavėjo net ir aktorius vežiojusius vairuotojus, kurių darbas paprastai apsiribodavo tuo, kad jie aktorius veža iš viešbučio į filmavimo aikštelę ir atgal.

„Kai pradėjau skaityti, tai liepiau daryti visai filmavimo grupei, net vairuotojams, kurie aktorius vežiojo nuo viešbučio iki filmavimo aikštelės, sakiau – jūs paskaitykite. Jie dažnai laukia, nuobodžiauja ir sako, kad jiems neįdomu. Sakiau – šitą paskaitykite, jeigu pirma serija nepatiks, galėsite numesti. Visi tik prisilietę prie to pirmo istorijos puslapio sakė – duok antrą, trečią, ketvirtą... Tai istorijos galia“, – sako L. Mišeikytė.

Ignalinos AE įvertino tik joje apsilankę

Vis dėlto, be įdomumo, ši istorija pateikė ir daug iššūkių. L. Mišeikytė neabejoja – tai, kad serialas taip gerai vertinamas už savo įtaigumą, tikslumą ir preciziškumą, – lietuvių, prisidėjusių prie šio serialo kūrimo, nuopelnas. „Esu pasiryžusi įrodyti, kodėl“, – tvirtai sako L. Mišeikytė.

Anot jos, vienas didžiausių iššūkių buvo serialo mastelis, kurio nesuvokė net ir patys užsakovai. Kaip teigia kūrėja, tik pirmą kartą apsilankę Ignalinos atominėje elektrinėje, kur vyko dalis filmavimo, režisierius ir prodiuseriai po truputį ėmė suprasti, kad jų darbas nevyks taip lengvai, kaip iš pradžių galėjo atrodyti.

„Pirmoji mūsų ekskursija buvo tik su režisieriumi ir vykdomaisiais prodiuseriais, netgi be scenaristo. Mes vykome į Ignalinos atominę elektrinę. Kai jie pamatė, kad nuo vieno reaktoriaus iki kito reikia eiti pusę kilometro, jie net išsigando. Vienas prodiuseris atsisuko ir sako, Lineta, tai gyvenimą keičianti patirtis, aš niekada nieko panašaus nepatyriau. Jie išsigando, suprato ir bandė juokauti“, – sako L. Mišeikytė.

Jos teigimu, režisieriui, gana ekstravagantiškam žmogui, lankantis ekskursijoje Ignalinos atominėje, teko, kaip ir visiems lankytojams, nusirengti savo prabangius rūbus ir apsirengti pižamą primenantį kostiumą. Visa tai HBO kūrėjams leido suprasti, kad idėja tiesiog atvykti į elektrinę ir filmuoti tikrai neišsipildys.

„Jie tada suprato, kad bus labai daug apribojimų, jeigu mes iš viso gautume leidimą Ignalinos atominėje elektrinėje filmuoti bet kokią sceną. Tada reikėjo labai stipriai apsispręsti, kokias dekoracijas statome, kokios yra lokacijos. Buvo tikrai labai sudėtinga, nes projekto apimtis dirbant augo“, – tvirtina L. Mišeikytė.

Ji vardija: serialui prireikė tūkstančio vien karinių kostiumų, kelių tūkstančių kostiumų aktoriams, vadinantiems civilius, 600 to laikotarpio automobilių. Vien filmuojant daugeliui lietuvių puikiai žinomas scenas Fabijoniškių mikrorajone, filmavimo aikštelėje buvo 800 žmonių.

Reikėjo ne tik visus aktorius aprengti kostiumais ir paruošti filmavimui, bet ir uždaryti dalį mikrorajono, nukreipti autobusą, kad šis važiuotų kitu maršrutu, šiuolaikinę stotelę paversti sovietine: „Tai buvo kažkoks košmaras – tai gyvenamasis rajonas, kuriame reikėjo sutvarkyti visą logistiką ir nepridaryti bėdos gyventojams.“

Teko paaiškinti, kodėl kai kurie vyrų marškiniai buvo per dideli, o kiti – per maži

Kaip dar vieną svarbų iššūkį L. Mišeikytė įvardija kontekstą. Ji prisipažįsta pati nesitikėjusi, kad dėl to gali kilti tiek neaiškumų: „Tai nuostabiai parašyta istorija, bet vakariečiai Lietuvoje filmavo sovietinius laikus. Šito dalyko nebuvau įvertinusi. Tai buvo vienas iš iššūkių.“

Ji prisimena, kad kūrėjams teko paaiškinti, o kartais tiesiog įrodinėti, jog viskas privalo būti kitaip, nei jie įsivaizduoja.

„Be visų 19 nominacijų „Emmy“ apdovanojimuose, šitas filmas tikrai giriamas už autentiškumą. Paprastai esu kukli, bet čia tikrai nebūsiu – tai tikrai yra lietuvių nuopelnas ir aš įrodysiu, kodėl. Jeigu filmas būtų filmuotas kitoje šalyje, vargu ar vizualas būtų toks, kokį matote kine. Mums tikrai reikėjo pasistengti paaiškinti užsieniečiui, kaip gyveno sovietinis žmogus, koks buvo deficitas, kad ne viską buvo galima gauti“, – sako L. Mišeikytė.

Kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė nominuota „Emmy“ apdovanojimui kartu su britų kostiumų dailininke Odile Dicks-Mireaux. L. Mišeikytė neabejoja – nuopelnai turėtų atitekti abiem dailininkėms, nes būtent D. Petrulytės žiniomis pasitikėjo O. Dicks-Mireaux.

„Daiva aiškino istoriją, kodėl sovietinis žmogus rengėsi vienaip, o ne kitaip. Britų dailininkė galvojo, kad Londono kostiumų sandėlyje išsinuomos sovietinius kostiumus arba juos pasisiūs Londone, atsiveš ir aprengs visus aktorius. Daiva paaiškino, kad tai netiesa. Mes paaiškinome, kad sovietiniais laikais buvo deficitas, kad formos netgi buvo kitokios. Mes išsitraukėme senus žurnalus, kuriuose buvo senos iškarpos“, – visą eigą pasakoja L. Mišeikytė.

Kai kurios su kostiumais dirbusios siuvėjos puikiai išmanė, kaip derėtų pasiūti sovietiniams laikams būdingus drabužius, nes paprasčiausiai tai buvo dariusios. Vis dėlto kūrėjams iš užsienio teko paaiškinti netgi tai, kad tuo metu žmonės nevaikščiojo su idealiai tinkančiais drabužiais.

„Paprasčiausias aiškinamasis darbas vyko, kad dėl deficito kai kurie vyrų marškiniai buvo per maži, kai kurie – per dideli. Jiems viskas buvo naujiena. Kadangi Odile patikėjo Daiva, jų partnerystė sukūrė tokį unikalų rezultatą“, – tvirtina L. Mišeikytė.

Fabijoniškėse darbą komanda pradėjo 1 valandą nakties

Kasdieniai drabužiai toli gražu nebuvo pats didžiausias iššūkis. Seriale vaizduojami ir narai, kurie naikinant katastrofos padarinius turėjo paleisti vandenį į reaktorių. Net ir šiuos kostiumus dailininkės atkūrė.

„Tai autentika. Buvo narai, kurie ėjo paleisti vandens į reaktorių. Vienas britų aktorius atsisakė vaidinti, nes jam buvo baisu būti tame naro kostiume, – klaustrofobija. Jis negalėjo išbūti. Jis atsiprašė ir tiesiog išvažiavo namo. Sakė, aš net negaliu suvaidinti tokios rolės, tai ką reiškia žmonėms tai išgyventi iš tikrųjų?“ – pasakoja L. Mišeikytė.

Kai Fabijoniškių mikrorajone reikėjo aprengti 500 masinėse scenose besifilmavusių žmonių, kostiumų ir dailės departamentas darbą pradėjo 1 valandą nakties, kad 7 valandą ryto visas būrys aktorių ateitų į Fabijoniškes.

„Filmavome ir mokyklą. Radome vieną Vilniuje, kuri buvo ne plastikiniais langais, o mediniais. Ir vis tiek buvo neteisingai padaryta, nes tą mokyklos tvorą derėjo išmontuoti. Aš esu baigusi sovietinę mokyklą. Metalinių tvorų ir apsauginių zonų tada tikrai nebuvo, o britams tai yra normalu, ypač britų dailininkui. Jis klausia, ką tu turi omenyje, kodėl ta tvora negerai? Sakau, nes taip nebuvo, galiu parodyti vaikystės nuotrauką. Visą laiką vyko tokia nuolatinė kova“, – sako L. Mišeikytė.

Jos tvirtinimu, viską padaryti kuo geriau ir kuo tiksliau buvo lietuvių garbės reikalas. „Kitaip daryti neleido orumas“, – neabejoja L. Mišeikytė.

Ji pateikia ir dar vieną pavyzdį – seriale buvo naudojama apie 600 automobilių. Visi jie buvo nudažyti naudojant sovietinių laikų dažų paletę. Anot L. Mišeikytės, tai dar viena detalė, kuri suteikia autentiškumo.

„Mūsų preciziškumas atsispindi ekrane ir tuo mes labai didžiuojamės. Darbo buvo labai daug. Beveik visos mašinos buvo surastos Lietuvoje, išskyrus dvi greitąsias, kurios atvažiavo iš Kroatijos, ir viena – iš Estijos. Dar penki autobusai atvažiavo iš Ukrainos. Būtume surinkę ir visus 10, kurių reikėjo, nes pagal nuotraukas buvo galima naudoti skirtingų markių, bet režisierius ir dailininkas labai norėjo, kad viskas būtų vienos spalvos“, – detalėmis dalijasi L. Mišeikytė.

Ji priduria – net ir čia britų kūrėjams teko įrodyti, kad viskas turėtų būti šiek tiek kitaip, nei jie iš pradžių įsivaizdavo. Kaip pasakoja L. Mišeikytė, britų kūrėjams atrodė, kad jeigu tai 1986 m. Sovietų Sąjungoje, viskas turėtų būti niūru ir purvina.

„Užsieniečiams atrodė, kad, jeigu yra 1986 m., viskas turi būti surūdiję, purvina ir netgi moliu aptaškyta. Mes aiškinome, kad sovietiniais laikais mašinos buvo prabangos prekė ir jokiu būdu negali būti kažko surūdijusio. Tada jie pradėjo reikalauti, kad visos mašinos būtų 1986 m., nes, jeigu 1986 m., tai, kaip ir užsienyje, važinėja pačios naujausios mašinos. Apie visą šį kontekstą nebuvau pagalvojusi“, – pripažįsta L. Mišeikytė.

Filmuojant teismo scenas pagelbėjo ir buvęs prokuroras Artūras Paulauskas

Jos teigimu, mūsų šalies galimybes atskleidė ir statinių masteliai. L. Mišeikytė prisimena – kai pirmą kartą Ignalinos AE ji pasakė, kad atominėje elektrinėje ketinama filmuoti serialą, darbuotojų reakcija nebuvo itin teigiama: „Man atsakė – nesvaik, tu čia nieko nedarysi. Tada aš pasakiau, kad mes darome filmą ne apie katastrofą, o apie žmones. Jie paaiškino, kad tai vis tiek kels asociacijas su Černobylio katastrofa. Aš supratau. Bet paskui elektrinės darbuotojai mus įsileido.“

Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai serialo kūrėjus ne tik įsileido. Jie prisidėjo prie serialo autentiškumo. Kaip sako L. Mišeikytė, kūrėjai puikiai suprato, kad prie veikiančio pulto filmuoti niekas neleis, todėl pultas buvo pastatytas, o juo tinkamai naudotis pamokė būtent atominės elektrinės inžinieriai.

„Šias scenas filmavome labai ilgai. Pirmoje ir paskutinėje serijoje praktiškai viskas vyksta valdymo pulte. Tie specialistai mokė aktorius, kad šie žinotų, kurį mygtuką spaudžia, kad ekrane neatrodytų taip, jog jis nežino, ką daro prie to pulto. Būtent mūsų kombinuotos pajėgos ir padarė tai, kad šis filmas yra nuostabus“, – įsitikinusi L. Mišeikytė.

Vis dėlto iššūkiu tapo ne tik pati Ignalinos atominė elektrinė. Kūrėjams prireikė ne tik elektrinės, bet ir Kremliaus vaizdų, o tiksliau – vienos salės. Iš pradžių kūrėjai pasirinko šią sceną filmuoti Ukrainoje, kur filmavo ir dar kelis epizodus.

„Ukrainiečiai įtikino režisierių, kad turi ir vieną Kremliaus scenai tinkamą salę, bet režisierius ten nuvažiavęs pasakė – aš čia nefilmuosiu, čia yra diskotekų salė. Tai ką daryti? Tai mes tiesiog tą Kremliaus salę pastatėme. Buvo visa skulptorių komanda. Viską darėme su „bachilais“ (antbačiais – LRT.lt) – net nežinau gražaus lietuviško žodžio. Niekas negalėjo eiti su savo batais. Neturėjo būti jokio purvo, jokių dulkių. Kremlių sukurti buvo labai sunku“, – neslepia L. Mišeikytė.

Kitą sceną – teismo procesą – filmuoti buvo kaip tik labai įdomu, sako prodiuserė. Tai – teismo scena. Čia vėlgi nebuvo apsieita be Lietuvos ekspertų, o dar tiksliau – be buvusio prokuroro Artūro Paulausko. Būtent jis konsultavo kūrėjus apie tai, kaip tuomet atrodė teismo procesas ir jo procedūros.

„Iš senų laikų pažinojau A. Paulauską. Paprašiau, kad jis pakonsultuotų. Pasirodo, jo, kaip prokuroro, žinios labai pravertė. Jis sakė, kas ką daro ir kaip reikia daryti. Įdomiausia, kad aš leidau sau režisieriui pasakyti, kad visur reikia nuimti vandenį. 21 a. turime vandens gėrimo kultūrą, visi geriame vandenį. Sovietiniais laikais, prokuroras A. Paulauskas sakė, galbūt vienas grafinas buvo prie prokuroro. Daugiau niekur“, – teigia L. Mišeikytė.

Režisierius, anot jos, taip pat norėjo, kad teismo salėje visi rūkytų, kaip tai buvo daroma, pavyzdžiui, seriale „Reklamos vilkai“: „Tai taip pat uždraudėme. Lietuviai kišosi į tai, kaip viskas atrodys vizualiai. Tuo metu tai buvo garbės ir orumo reikalas, kad būtų kuo daugiau autentikos, nes šią istoriją mes žinome ir mes ją išgyvenome.“

L. Mišeikytė: filmavimo aikštelėje visi žinojo, kur buvo, kai išgirdo apie Černobylį

L. Mišeikytė neabejoja – kiekvienas, žiūrėdamas „Černobylį“, gali atrasti savų sąsajų, tačiau prodiuserę bene labiausiai gąsdina jaunosios kartos požiūris. Jie nori serialo pratęsimo.

„Tas nesupratimas mane kartais gąsdina. Šio filmo sėkmė galėtų būti naudinga, kalbant apie Astravą, kuris stovi mūsų pašonėje. Reikėtų ne tik didžiuotis turizmu ar bandyti gauti teises iš HBO kanalo, kad verslininkai galėtų padaryti kažkokių suvenyrų ir žaislų“, – įsitikinusi L. Mišeikytė.

Ji primena: kiekvienas amerikietis puikiai atsimena, kur buvo rugsėjo 11-ąją, o Lietuvoje daugelis puikiausiai žino, kur buvo ir ką veikė, kai išgirdo apie Černobylio atominės elektrinės katastrofą.

„Filmavimo aikštelėje visi tai žinojo. Jeigu žmonės tuo metu nebuvo gimę, jie žinojo, ką tada veikė jų mama, močiutė. Mane ta paralelė labai gąsdino, bet filmo sėkmė, įvertinimas ir prasmė ir yra, kad filmas galiausiai skirtas žmonėms, apie kuriuos niekas nekalbėjo. Filmas nėra apie katastrofą. Tai apie žmones. Apie žmones, kurie pasiaukojo, kad mes galėtume gyventi. Tai tų žmonių balsai“, – sako L. Mišeikytė.

Taip pat skaitykite