Gyvenimas

2019.09.20 05:30

Nuo 2008-ųjų į „Burning Man“ važiuojantis Romualdas Požerskis: tai nebe tas rojus kaip prieš dešimtmetį

žiūrėkite nuotraukų galeriją
Gintarė Micevičiūtė, LRT.lt2019.09.20 05:30

Šįkart iš „Burning ManRomualdas Požerskis parsivežė 7 tūkst. kadrų, nors įprastai jų sukaupdavo 10 tūkst. Nebuvo ką fotografuoti, o kai kada dar ir per karšta, sako menininkas ir priduria, kad festivalis išsikvepia. Tiesa, lietuvių stovykloje atmosfera kiekvieną rugpjūtį vis labiau fantastiška, o šiemet čia įvyko ir dvejos vestuvės.

Daugiau nei 30 metų JAV, Nevadoje, organizuojamas renginys „Burning Man“ kiekvieną rugpjūtį jo dalyvius savaitei išskraidina į alternatyvų pasaulį, kuriame nėra pinigų, o tik dovanos, dykumoje įkurdinamas miestas – net su oro uostu, o renginiui pasibaigus žmogaus pėdsako nelieka nė žymės.

Lygindamas pirmą festivalį, kuriame dalyvavo 2008-aisiais, ir šiųmetinį, fotomenininkas R. Požerskis prisiminė ir pirmą „Burning Man“ nuotraukų parodą, kurią surengė Šiauliuose.

„Vienoje salėje buvo rodomas ir mano sukurtas filmas. Ateidavo budėtojas, buvęs vietinis hipis, sėdėdavo, žiūrėdavo tą filmą kiekvieną dieną. Sako, čia yra mano rojus ir ta vieta, kur galėčiau numirti. Tai jeigu jis pernai ar šiemet būtų nuvažiavęs į šitą festivalį, jis to rojaus būtų neberadęs“, – teigė R. Požerskis.

Devynis kartus festivalyje dalyvavęs menininkas įsitikinęs – tiems, kurie čia atvyksta pirmą kartą, įspūdis lieka neapsakomas, tačiau senbuviams – kitaip. Jų akimis, „Burning Man“ virsta į prabangų kurortą – daugėja panašių kostiumų, mažėja originaliai papuoštų dviračių. R. Požerskiui pritrūko ir procesijų, kurių šiemet sutiko vos kelias.

Susiraukšlėjęs, su įdomiais plaukais. Fotografavau, klausiau, kiek jam metų, atsakė, kad tūkstantis. Taip ir atrodė.

Pasak R. Požerskio, anksčiau renginyje dalyvaudavo daugiau gatvės klajūnų, hipių, vieną sutiktąjį ir įamžintąjį jis atsimena labai ryškiai.

„Susiraukšlėjęs, su įdomiais plaukais. Fotografavau, klausiau, kiek jam metų, atsakė, kad tūkstantis. Taip ir atrodė. Šiemet važinėjau gatvelėmis, ieškojau įdomių dviratininkų, persirengėlių, labai sunku rasti buvo.

Visi standartiniai, kaip nupirkti prabangiose parduotuvėse, – odinė apranga, metalizuotas stilius, su spygliukais. Lyg madų demonstravimas. Prabangus kurortas. Tai ne tik aš pastebėjau“, – sako R. Požerskis.

Anksčiau į dykumą keliaudavo tie, kuriems artimi 10 renginio principų, iš kurių svarbiausi – dovanojimas, įsitraukimas, saviraiška, bendruomenė ir nepalikti pėdsakų. Dabar, pasak R. Požerskio, dalyvavimas festivalyje tapo mada.

„Jeigu garsenybės važiuoja, tai ir aš nuvažiuosiu. Socialinis sluoksnis pasikeitė: iš paprastų žmonių, menininkų, senųjų hipių – į baltų dantų sluoksnį.

Dabar viskas perėjo į prabangos pusę, yra daug savimeilės, noras pabūti festivalyje, gražaus fono ir skulptūrų fone nusifotografuoti ir išplatinti socialiniuose tinkluose žinutę, koks aš esu gražus ar graži ir fotografuojuosi šiame festivalyje“, – kalba R. Požerskis ir prisimena, kad dar 2008-aisiais bilietą į renginį galėjai nusipirkti dieną prieš jam prasidedant, o kelerius pastaruosius metus jie išgraibstomi per kelias valandas vos prekybai prasidėjus.

Tiesa, šiemet po festivalio viešėdamas Niujorke pas vieną bičiulį, kuris dalyvavo pirmuosiuose „Burning Man“ susibūrimuose, jis suprato vieną tiesą – festivalis mainosi nuolat.

„Jis man parodė fotoalbumus, kurių nebuvau matęs. Ten festivalis dar kitoks, net gatvių nebuvo. Daugiau vidinės energijos žmonės turėjo. Tai labai skyrėsi nuo to, ką aš pamačiau 2008-aisiais, kai pats nuvykau pirmą kartą. Reiškia, ta kaita vyksta nuolat“, – įsitikinęs R. Požerskis.

Laimė, kai kurių senųjų vertybių taip lengvai neišmuši.

„Išliko vaišingumas, kvietimas ir bendravimas. Kai eini gatvelėmis, jau nuo ryto kviečia kavos, pyragaičių su vyšnių džemu, vakarais veža vežimėlį su didžiuliu termosu ir siūlo grybų sriubos“, – apie kasdienybę dykumoje, kur nevyksta jokia prekyba, o dalyviai visą maistą ir vaišes atsiveža iš anksto, kalba R. Požerskis.

Socialinis sluoksnis pasikeitė: iš paprastų žmonių, menininkų, senųjų hipių – į baltų dantų sluoksnį.

Metai iš metų neslopsta ir į dykumą skulptūras atvežančių menininkų polėkis, priešingai – jų fantazija vis labiau stebina. Daugėja ir kūrybingų „artcar`ų“ – papuoštų automobilių.

Vienas iš „Burning Man“ pradininkų – amerikietis menininkas ir aktyvistas Larry Harrvey – nuo pat pirmųjų neoficialių susibūrimų San Fransisko paplūdimyje daug dėmesio skyrė centrinei figūrai – Degančio žmogaus skulptūrai.

R. Požerskis pažymi, kad šiemet, kaip ir anksčiau, ji buvo įspūdinga. Degantį žmogų, kuris festivalio pabaigoje supleška, kūrė 8 menininkai. Po pakyla, ant kurios jis stovėjo, buvo galima vaikščioti. Visa tai priminė akvariumą, net buvo leidžiami garsai.

Kitas svarbus festivalio akcentas – kasmet vis kitokia šventykla, prie kurios šiemet rytais grodavo visas simfoninis orkestras.

„Ta vieta kiekvienais metais sukelia daug emocijų. Kai aplink daug triukšmo, čia galime pabūti su savimi, pamąstyti apie praeitį, ateitį. Susikaupimo vieta“, – pasakojo R. Požerskis.

Fotografas kaip ir sakalas – vienas medžioja.

Jam šventykla šiemet iš tolo atrodė labai maža, buvo matyti tik kvadratiniai vartai, kurie priėjus pasirodydavo besantys dideli, o įėjus į vidų vėl susitraukdavo. Asketiškas statinys greit prisipildė įvairių atminimo, pagarbos ženklų, raštelių, padėkų ir norų. Atminimo ženklą savo mirusiai žmonai čia paliko ir R. Požerskis.

R. Požerskis išskyrė ir kelias skulptūras, kurios buvo ypatingos ne tik savo dydžiu, bet ir pastangomis, kurias įdėjo jas kūrę menininkai.

Viena sudaryta iš malūno ir bažnyčios, o viduje – galybė kambarėlių. Viename iš jų – didžiulis žemėlapis, kur gali smeigtuku pažymėti, iš kur esi atvykęs. Jame buvo atsižymėjusių vilniečių, kauniečių, klaipėdiečių.

R. Požerskiui įsiminė pirmo Sovietų Sąjungos dirbtinio palydovo – „Sputnik“ – ir pirmo Mėnulyje nusileidusio kosminio laivo – „Apollo 11“ – maketai, savaitei nutupdyti dykumoje.

„Fotografas kaip ir sakalas – vienas medžioja“, – taip apie save ir savo pomėgį po dykumą klaidžioti vienam pačiam sako R. Požerskis.

Sakoma, kad kaskart festivalis pažeria vis naujų atradimų, dovanų, čia reikia tiesiog būti, o ne planuoti. Tačiau R. Požerskis čia turi savų ritualų, vienas iš jų – dviračiu minti iki šventyklos pasitikti saulės.

„Bandau užfiksuoti ir pajausti momentą, kai nakties šėlsmas virsta į susikaupimą. Rytais ten taip pat vyksta ritualai – mirusiųjų prisiminimas ir vestuvės, kas man irgi labai įdomu“, – sako R. Požerskis.

Beje, pasak jo, vestuvės festivalyje irgi tapo labai madingos, prie kai kurių skulptūrų jų vyksta ne po kelerias. Tiesa, norint susituokti dykumoje, reikia atlikti kelis formalumus – prieš tai santuoką įregistruoti Reno mieste ir susitarti tiksliai, kada ir kur ceremonija bus įtvirtinta dykumoje, o festivaliui pasibaigus dokumentus užtvirtinti Nevados sostinėje.

Kai buvau antrą kartą su žmona, išvažiuodamas atsiklaupiau, pabučiavau žemę ir sakiau, kad paskutinis kartas, nebūsiu čia daugiau.

Šiemet festivalyje oficialiai susituokė ir dvi lietuvių poros. Vieni – jauna pirmą sykį renginyje dalyvavusi pora. Ir pusamžis vokietis, kuris festivalyje kartu su lietuviais stovyklauja jau daugelį metų. Anksčiau čia vykdavo su žmona, kurią prieš kelerius metus pasiglemžė liga. Atsitiesęs po netekties jis iš naujo patyrė meilę.

„Labai įspūdingos ir jausmingos buvo jų vestuvės, daug kas verkė“, – apie bičiulio šventę sakė R. Požerskis ir pridūrė, kad atmosfera lietuvių stovykloje „Lituanica Birds“ apskritai buvo nepaprasta.

„Lietuvių stovykla labai gerai organizuota ir pati atmosfera nepaprastai gera. Net tie, kurie pirmą kartą atvažiuoja, puikiai įsilieja. Fantastiškai gera mūsų stovykla“, – pasakoja R. Požerskis, tačiau priduria, kad kitą rugpjūtį į dykumą greičiausiai nebevažiuos.

„Devyni labai gražus skaičius, toks mitologinis, man jis patinka. Buvau devynis kartus. Bet kai buvau antrą kartą su žmona, išvažiuodamas atsiklaupiau, pabučiavau žemę ir sakiau, kad paskutinis kartas, nebūsiu čia daugiau. Po to vėl pradėjau važinėti“, – juokiasi R. Požerskis.

Šįkart R. Požerskis sakosi taip nusprendęs dar ir dėl sveikatos.

„Dienomis būdavo didelis karštis, šešėlyje guli, apsipili vandeniu ir svajoji, kaip būtų gera, jei vėjas prapūstų. Kelios dienos buvo vėjuotos, tada karštis krenta“, – kalbėjo R. Požerskis ir pridūrė, kad dar vienas dalykas, kurio jam šiemet dykumoje pritrūko, – dulkių audros.

„Tada man lengviau fotografuoti – žmonės kažkur bėga, išnyksta, įlenda į tą rūką, paskęsta, visiškai kitas pasaulis. O kai saulė – viskas gražu ir per ryškus vaizdas“, – tvirtino R. Požerskis.

Beje, pernykščio festivalio R. Požerskio nuotraukų paroda vis dar keliauja po Lietuvą. Nuo spalio ją bus galima apžiūrėti Alytuje. O šiųmetinių įdomiausių kadrų teks šiek tiek palaukti. Kol peržiūrės, atrinks ir sutvarkys geriausius iš tūkstančių kadrų, R. Požerskis planuoja, kad gali praeiti pusmetis, o gal ir visi metai.

„Burning Man“ 2019 m. akimirkos – R. Požerskio nuotraukų galerijoje:

Taip pat skaitykite