Evelinos Sandanavičiūtės gyvenimo istorija verta draminio serialo. Po vaikino neištikimybės išvykusi į Daniją mergina susidūrė su dar didesniu gyvenimo iššūkiu – jos nepamatęs autokeltuvo vairuotojas smarkiai sužalojo lietuvei koją. „Jie pasakė: arba reikės amputuoti, arba jos nevaldysiu kaip normalus žmogus. Norėjau mirti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ prisimena ji.
Pavasarį Šiauliuose vykusiame kultūrizmo, lengvojo kultūrizmo ir bikinių čempionate suspindėjo lig tol nematyta ir negirdėta mergina – E. Sandanavičiūtė. Naujokių bikinių kategorijoje emigrantė užėmė 3-iąją vietą. Lig tol sporto pasaulyje nežinomai lietuvei tai didžiulis pasiekimas, tačiau publikos žvilgsniai krypo ne tik į dailiai treniruotą kūną, bet ir į didžiulį randą ant kojos, kurio tiesiog neįmanoma nepastebėti.
Atviras čiurnos lūžis, per pusę lūžęs kaulas, sutraiškytas raumuo, kuris neatsistato. Ilgą laiką ši istorija E. Sandanavičiūtei buvo per skaudi, kad pasakotų. Vis dėlto mergina pagaliau įsidrąsino atskleisti tiesą. Fabrike Danijoje jos koją nuo pėdos iki pat kelio metaliniais ratais sutraiškė keltuvas. „Skausmą, kurį patyriau, sunku nupasakoti“, – apie nelaimę kalba emigrantė.
Jos emigracijos istorija susijusi ir su dvasiniu skausmu. Į Daniją ji pabėgo po vaikino, su kuriuo gyveno, išdavystės. Ji sakydavo, kad iš Lietuvos niekada neišvažiuos. Vilniuje turėjo nedidelį verslą – pilstomo alaus barą. Netrūko nei pinigų, nei meilės, tačiau viskas pasikeitė prieš 3 metus, kai E. Sandanavičiūtė ėmė įtarinėti, kad vaikinas jai neištikimas.
„Tuo momentu užsiėmiau sportu, norėjau ruoštis varžyboms, bet paslapčia, vis neįgyvendindavau tos svajonės. Taip susiklostė, kad vieną dieną sužinojau, jog mano draugas turi kitą. Atrodė, kad visas pasaulis slysta iš po kojų. Nusprendžiau, kad turiu kažką keisti“, – kalba pašnekovė.
Ši neištikimybės istorija prilygsta meksikietiškoms muilo operoms. Dabar E. Sandanavičiūtė ją pasakoja tiesiog kaip keistą nutikimą, bet tada jai taip skaudėjo širdį, kad nusprendė viską mesti ir pabėgti į Daniją.
„Jis dirbo naktiniame klube apsauginiu ir grįždavo ne tada, kada turėdavo. Žinau, kad apsauga baigia darbą 4–5 val. ryto, o jis grįždavo 12–13 val. Klausdavau: kur tu taip ilgai? Kiekvieną kartą jis pasakodavo vis kitą istoriją ir supratau, kad kažkas ne taip. Sugalvojau parašyti visoms merginoms iš jo feisbuko, kad įtariu, jog jis turi kitą, ir viena iš jų parašė, kad ji su juo gyvena, nors mes gyvenome kartu su juo.
Tada padariau spektaklį. Nuvažiavau, pasiėmiau tą merginą iš darbo, atvažiavome ten, kur gyvenome su vaikinu. Jis grįžo iš sporto klubo ir rado mus abi. Pradėjo aiškinti, kad viskas yra ne taip, kaip jūs įsivaizduojate“, – prisimena mergina.
Pamačiau 15 kvadratinių metrų kambarėlį su dviem dviaukštėmis lovomis. Gyvenome trys merginos ir vienas vaikinas. Nebuvo jokio privatumo.
E. Sandanavičiūtės šeima liko priblokšta jos sprendimo išvykti. Ji nutarė išvažiuoti į ne itin tolimą šalį, tačiau ir joje buvo viskas svetima. Tuo metu Danijoje mergina nepažinojo nė vieno žmogaus, nemokėjo anglų kalbos, ką jau kalbėti apie danų.
Į Randerso miestą E. Sandanavičiūtė išvyko automobiliu, nes darbdavys reikalavo, kad ji turėtų nuosavą transporto priemonę. Tikslas – midijų apdirbimo fabrikas. Vos atvėrusi kambario, kuriame teks gyventi, duris, ji suprato, kad emigracijoje lengva nebus.
„Pamačiau 15 kvadratinių metrų kambarėlį su dviem dviaukštėmis lovomis. Gyvenome trys merginos ir vienas vaikinas. Nebuvo jokio privatumo, name gyveno daug žmonių, bet, ačiū Dievui, visi lietuviai, tai bent jau sava kalba“, – pasakoja pašnekovė.
Atvykus į midijų fabriką merginą pasitiko šaltis ir siaubingas kvapas. Kadangi tai midijos, jos visada turi būti vėsinamos, kad nesugestų, pažymi ji. Jos darbas – išrinkti blogas midijas. Visą dieną moteris praleisdavo ant kojų, po darbo dar reikėdavo išplauti visus aparatus su labai stipria chemija be jokių apsaugų.
Grožiu rūpintis pripratusi mergina pateko į vietą, kur grožio labai mažai. Jau po kelių savaičių E. Sandanavičiūtei pradėjo slinkti plaukai ir trūkinėti rankų oda. Tačiau apie sunkumus ji Lietuvoje likusiems artimiesiems nepasakojo. „Nenorėjau jų liūdinti, niekada nepasakojau, kaip yra iš tikrųjų, visada sakydavau, kad puiku. Mes neturėjome laisvų dienų, negalėjome sirgti, turėjome labai griežtą vadą“, – kalba emigrantė.
Vis dėlto sunkumai nepalaužė merginos užsispyrimo užsidirbti ir įrodyti, kad sugeba ištverti bet ką be jokios pagalbos. „Žinojau, kad esu stipri. Norėjau tai išgyventi, nes buvau girdėjusi, kaip žmonės papuola į tą tikrąją emigraciją. Aš ir papuoliau – man buvo įdomu, kas bus toliau“, – sako ji.
Gydytojai kalbėjo apie kojos amputaciją
Per pirmąjį mėnesį E. Sandanavičiūtė užsidirbo 1 500 eurų ir spruko į kitą – morkų apdirbimo – fabriką. Čia ji pasijuto laimingesnė: nereikėjo kęsti nei šalčio, nei smarvės, pagerėjo ir sveikata. Tačiau ir šis ramus periodas tęsėsi neilgai.
„Padirbus mėnesį mano pasaka vėl baigėsi. Atvykau į naktinę pamainą. Tai buvo dvi dienos prieš Kūčias – einant autokeltuvas pervažiavo man kairiąją koją. Ėjau einamąja linija, o autokeltuvas pradėjo važiuoti atgal. Jis ten negalėjo važiuoti. Ėjo labai didelis būrys žmonių, aš ėjau priekyje, buvau pirmoji. Jeigu ne aš, būtų buvęs kitas žmogus“, – baisiais prisiminimais dalijasi lietuvė.
Autokeltuvą vairavęs vaikinas nesustojo, nes buvo su ausinėmis, ir tiesiog nieko negirdėjo. E. Sandanavičiūtė kojas jai pervažiavusio vaikino nekaltina. Supranta, kad ir jis dėl to jaučiasi klaikiai – juk viskas įvyko netyčia.
„Jis atsiprašė, labai jaudinosi. Jam buvo sunku man pažiūrėti į akis, bet aplinkiniai sakė, kad jis be proto jaudinosi dėl visos šitos situacijos. Visiškai ant jo nepykstu, tai tiesiog nelaimingas atsitikimas, kiekvienam galėjo nutikti. Jeigu ne aš, galėjo būti kitas žmogus, galbūt aš galėjau būti vairuotojo vietoje, tai gyvenimiška“, – įsitikinusi pašnekovė.
Tačiau šiuo metu vyksta teismo procesas. Emigrantė tikina, kad įmonė, kurioje ji dirbo, neužtikrino saugių darbo sąlygų, nes keltuvas važiavo pėsčiųjų zonoje, ir reikalauja kompensacijos, kurios dydžio nenori atskleisti. Bet, žinoma, jokie pinigai neatpirks skausmo ir išgyvenimų, kuriuos lietuvė patyrė dėl traumos.
Buvo be proto sunku – tik kažką pradėdavau daryti, koja vis primindavo, bet ignoravau skausmą, žinojau, kad pasieksiu savo.
„Tuo momentu supratau, kad tai nėra paprastas sumušimas. Galvojau, kad mano koja sutraiškyta, nes negalėjau jos pajudinti. Jausmas buvo tikrai tragiškas, vienintelė mintis – kad negalėsiu arba vaikščioti, arba sportuoti. Viena mergina mane laikė, kad nenualpčiau. Sunku prisiminti, tai pats sunkiausias momentas, apie kurį nėra lengva pasakoti“, – sako ji.
Prognozės buvo liūdnos. Kad po tokios traumos mergina galės vaikščioti, tikimybė buvo labai maža. Gydytojai kalbėjo net apie amputaciją. Tai buvo baisiausia naujiena, kokią E. Sandanavičiūtė girdėjo per visą gyvenimą.
„Jie pasakė: arba man turės amputuoti koją, nes jau buvo įsimetusi gangrena, arba aš jos nevaldysiu kaip normalus žmogus. Norėjau mirti, kai kas paskambindavo, tiesiog panikuodavau ir sakydavau, kad nenoriu gyventi. Sirgau gilia depresija, nebuvo jokių gerų minčių“, – tikina emigrantė.
Iš ligoninės grįžus namo sunkiausia buvo tai, kad mergina nieko negalėjo padaryti viena pati: nei nusiprausti, nei nueiti į tualetą. Ji buvo priklausoma nuo aplinkinių žmonių. Po 2 savaičių laidos herojė paprašė draugų nupirkti svarmenis – manė patreniruosianti bent rankas. Tačiau ir to padaryti ji negalėjo – kai jėgą sutelkdavo į rankas, imdavo skaudėti koją.
Sakė: nesportuok, tu negali
E. Sandanavičiūtė ėmė leisti laiką žiūrėdama filmus, vėliau pradėjo skaityti knygas, susidomėjo saviugda. Būtent tada pašnekovė ir tikina supratusi – tai tik koja.
„Negaliu visą savo gyvenimą praleisti depresuodama. Jeigu nieko nedarysiu, niekas už mane nepadarys. Tą dieną ne fiziškai, bet atsistojau ant kojų. Supratau, kad kai tik pradėsiu sveikti, imsiu sportuoti. Mane apėmė vis geresnės mintys“, – pasakoja E. Sandanavičiūtė.
Galiausiai emigrantė užsibrėžė tikslą kada nors dalyvauti kultūrizmo čempionate. Aplinkiniai netikėjo, kad tai įmanoma – 2 metus pasyviai gyvenusi panelė tuo metu buvo priaugusi 10 kilogramų.
„Aplinkiniai sakė: nesportuok, tu negali. Niekas manimi netikėjo, buvau pasidavusi visų žmonių įtakai. Sugrįžus į salę jausmas buvo neapsakomas. Tai mano antri namai. Buvo be proto sunku – tik kažką pradėdavau daryti, koja vis primindavo, bet ignoravau skausmą, žinojau, kad pasieksiu savo“, – teigia ji.
Kaip lengvojo kultūrizmo čempionatų dalyviai norėtų atrodyti daug kas, bet mažai kas ryžtasi. Lengvasis kultūrizmas reikalauja griežtos disciplinos: reguliarus sportas, suderinta mityba, geras miegas ir jokių vakarėlių. Tačiau ši svajonė buvo vienintelė mintis merginos galvoje.
Lietuvos čempionatui mergina intensyviai ruošėsi 9 mėnesius. Palaikymo sulaukė vos iš poros žmonių, bet to pakako, kad sugebėtų ištverti griežtas dietas, sportą iki nukritimo ir koją, kurią vis dar skaudėjo ir skaudės turbūt visą gyvenimą.
Supratau, kad padariau neįmanomą. Tuo momentu, kai užlipau ant scenos, aš jau laimėjau.
„Patikėjo vienintelė draugė Sandra. Aš jai vieną dieną paskambinau ir pasakiau: Sandra, noriu ruoštis bikinio fitneso varžyboms. Ji nesuabejojo, pasakė: Eva, mes tai padarysime. Tie žodžiai pasiekė giliausias mano širdies kerteles. Ji man padėdavo, skambindavau jai, ji rodydavo per kamerą, kaip daryti pratimus“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.
E. Sandanavičiūtė labai aiškiai prisimena momentą, kai Lietuvos kultūrizmo, lengvojo kultūrizmo ir bikinių čempionate užlipo ant scenos: „Supratau, kad padariau neįmanomą. Tuo momentu, kai užlipau ant scenos, aš jau laimėjau.“
Prizinės vietos ji nesitikėjo. Manė, dalyvaus, pažiūrės, kaip seksis, o išgirdusi, kad užėmė 3-iąją vietą, pravirko iš laimės. „Pradėjo riedėti ašaros, buvo neapsakomas jausmas“, – teigia emigrantė.
E. Sandanavičiūtė jau žino, kaip įamžins šią nuo sužalotos kojos prasidėjusią istoriją – didelį randą ant kojos paslėps tatuiruote su feniksu, kuris simbolizuos pakilimą.
Plačiau – laidos įraše (nuo 21.53 min.).
Parengė Indrė Česnauskaitė.
