Gyvenimas

2019.09.23 08:07

Atostogos arba savaitgalis baigėsi: kaip ne bijoti rutinos, o ją prisijaukinti?

LRT Radijo laida „Čia ir dabar“, LRT.lt2019.09.23 08:07
Čia ir dabar. Kai baigiasi atostogų metas ir tenka grįžti į kasdienę rutiną

Po atostogų, o kartais – net ir po savaitgalio, sugrįžti į įprastą kasdienybę gali būti labai sunku. Kaip LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ tikina psichologas Paulius Rakštikas, rutina ne tik kad ne blogas, bet ir sveikintinas dalykas. Ir vis dėlto į ją sugrįžus gali apimti depresija. Rutina gali tapti peiliu po kaklu ir šeimoje – kaip to išvengti?

– Kaip įsivertinti, ar jau stresuoju, ar tiesiog turiu daug reikalų?

– Jeigu stresuoju ir tai mane skatina judėti pirmyn, stimuliuoja, tai geras stresas. Bet jeigu pradedu vengti darbų, keisti darbotvarkę, atidėlioti, nenorėti to, ko įprastai norėdavau – tokie signalai rodo, kad stresas perlipa įprasto streso ribas.

– Poatostoginė depresija. Tarsi viskas gerai, bet sunku grįžti į kasdienę rutiną. Kuo ypatingas šis laikotarpis ir kodėl taip atsitinka?

– Sumažinta atostogų versija yra savaitgalis. Galime pasižiūrėti, kaip jaučiamės po gero savaitgalio – jeigu galvojame, kad savaitgalis buvo turiningas, pailsėjau, pabendravau su artimaisiais, dažniausiai darbas pirmadieniais nėra baisus. Bet jeigu savaitgalis prabėga, kaip ir atostogos, labai skubotai, ne visai taip, kaip įsivaizdavau, įvykiai po to ne tokie malonūs.

Jeigu laiką pavyko išnaudoti turiningai, bet grįžus [į darbą] vis tiek jaučiamės neigiamai, galbūt tai signalas apie veiklą, kuria užsiimame po atostogų.

– Sunkumai, ko gero, aktualesni šeimoms, auginančioms vaikus.

– Manau, kad taip. Pats turiu 3 vaikus ir jaučiu skirtumą, kaip yra sunku grįžti po savaitgalio su mažamečiais vaikais, ir kaip būdavo anksčiau. Yra daug papildomų derinimo momentų: vaikai, būreliai, mokykla, sveikatos rūpesčiai, kiti žmonės – visa tai kaip kompleksas. Vieniems tai suvaldyti pavyksta geriau, kitiems ne.

Rutina – sveikintinas dalykas bet kokio amžiaus žmonėms, dirbantiems bet kokį darbą, o monotonija kelia nusivylimą kasdienybe.

Visi gyvename ir panašiai, ir skirtingai – savo kasdienybę dėliojame įvairiai. Svarbu savęs paklausti, ar esu susiplanavęs rutininę kasdienybę, ar tai vyksta apgraibomis? Labai dažnai žmonės bijo žodžio „rutina“, bet jo nereikėtų maišyti su „monotonija“.

Rutina – sveikintinas dalykas bet kokio amžiaus žmonėms, dirbantiems bet kokį darbą. Tokiu būdu galime siekti didesnio efektyvumo, sklandesnio darbo. Monotonija kelia nusivylimą kasdienybe.

Kaip savo rutiną paversti nemonotoniška? Galbūt galima pasiskirstyti, kad nedarytume visada vieno veiksmo, dalytis tam tikromis atsakomybėmis. Galima suplanuoti vakarus: vienas skirtas bendram žaidimui, kitas – vakarienės gaminimui ir t. t. Rutina išlaikoma, bet įnešama nemonotonijos. Kasdienybę galima jausti visavertiškiau.

Kalbant iš emocinės pusės, žmogui amerikietiškų kalnelių nereikia. Mums kartais norisi siautulingai pašokti ar įkopti į viršukalnę, bet jeigu kalbame apie stabilią emocinę kasdienybę, tai nėra būtina. Reikia galvoti, kaip iš rutinos gauti emocinio pasitenkinimo.

– Šeima ir rutina – irgi didžiulis streso šaltinis. Kaip laviruoti?

– Kuo mes labiau pažįstame savo antrąją pusę iki įsipareigojimų, tuo didesnis šansas, kad ilgiau išbūsime: ir vertybių sistema, ir esminiai gyvenimo akcentai sutaps. Tą rodo ir psichologiniai tyrimai – mus gali traukti labai įvairūs žmonės, bet jeigu kalbame apie ilgalaikius santykius, žymiai didesnį šansą turi tos šeimos, kuriose panašios vertybės, požiūriai.

Ką daryti, jeigu matymai išsiskiria? Mūsų gyvenimas nėra statiškas. Sprendžiame klausimus kiekvienoje situacijoje tarsi iš naujo. Bandyti spręsti tuo pačiu būdu – tam tikra mąstymo klaida, psichologai tai vadina psichologiniu nelankstumu. Labai priklauso nuo žmogaus gebėjimo priimti iššūkį pokyčiams – kiek esu linkęs keistis. Iš esmės pokyčių dauguma nemėgsta, bet gera naujiena, kad galime jiems išsitreniruoti.

Niekaip kitaip negalime sužinoti, ką žmogus galvoja, jeigu nesikalbame. Didelis skirtumas, žinoti ar išgirsti iš žmogaus ir galvoti, kuo jis gyvena. Tai gali nesutapti ir dažniausiai nesutampa.

– Koks galėtų būti konkretus pavyzdys?

– Jaunoje šeimoje gimsta vaikas. Šeima gyveno vienokiu ritmu, bet jis neišvengiamai keičiasi. Atsiranda žymiai daugiau sunkumų buityje. Anksčiau galėdavau eiti miegoti anksčiau, jeigu būdavau pavargęs, dabar taip daryti nebegalu. Atsiranda arba neatsiranda pokalbių, arba perimami modeliai iš savo šeimų.

Jeigu kalbasi, bet tapo sunkiau gyventi, sėdi ir sprendi šiuos klausimus. Bet svarbu, ar to imasi, ar yra linkęs bandyti išlaikyti ankstesnį modelį, nes taip įprasta.

– Ką patartumėte klausytojams?

– Kalbėtis. Šeima – kelių žmonių darinys su panašiu, bet ir skirtingu požiūriu į tuos pačius dalykus. Niekaip kitaip negalime sužinoti, ką žmogus galvoja, jeigu nesikalbame išsamiai. Ne „Ar valgysi?“, „Ar paruošei pamokas?“ – eikime į ilgesnius pokalbius, jeigu turite daugiau nei vieną vaikų, skirkite individualaus laiko kiekvienam atskirai.

Didelis skirtumas, žinoti ar išgirsti iš žmogaus, kuo jis gyvena, ir galvoti, kuo jis gyvena. Tai gali nesutapti ir dažniausiai nesutampa. Nors kalbėtis nėra lengva – kartais tai daryti sunku, bijome išgirsti, ką pasakys, atkertamų tiesmukų atsakymų. Kalbėjimui reikia drąsos.

Visas pokalbis – laidos įraše (nuo 14.24 min.). Laidos vedėja – Agnė Kairiūnaitė.

Taip pat skaitykite

Parengė Indrė Česnauskaitė.