Gyvenimas

2019.09.14 21:16

Pas psichologą. Kas ko iš tiesų bijo: žmonės pasenti ar visuomenė pasenusiųjų?

LRT RADIJO laida „Radijo popietė“, LRT.lt2019.09.14 21:16

Senelė su džinsais ir tekina – tokį vaizdinį nori matyti visuomenė, įsitikinusi, kad senatvė turi būti aktyvi ir kupina juoko. Tačiau ar to nori ir pačios senelės? Kaip LRT RADIJO laidoje „Radijo popietė“ teigia sociologė Gražina Rapolienė, būsenos ir patirtys gali būti labai įvairios, ir ne visi nori kažkur lėkti tekini.

Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslo darbuotoją G. Rapolienę kalbina LRT RADIJO laidos „Radijo popietė“ vedėja Agnė Kairiūnaitė.

– Ką apskritai reiškia senti? Su kuo siejama senatvė be to, kad mūsų amžių rodo pasas?

– Tai labai platus klausimas. Viena vertus, galime apsiriboti socialiniais dalykais, kiek visuomenėje patiriame savo ir kitų senėjimą ir kaip į tai reaguojame. Kita vertus, labai arti ir psichologiniai dalykai.

Neseniai atlikome tyrimą, kuriame daugiau dėmesio telkėme į vienatvę. Vienatvės kontekstai labai siejasi su artimų žmonių mirtimis. Vyresniame amžiuje prarandamų žmonių skaičius intensyviai didėja, vienišumo pajautimas visai kitoks negu jaunesniame ar brandžiame amžiuje, turi egzistencinį atspalvį. Gedulas ir mirtys kiekvieną kartą primena apie savo paties mirtį.

Tai artimai siejasi ir su kūno silpnėjimo pastebėjimu. Tad senatvė gali būti patiriama labai įvairiai: jeigu sensti santykinai sveikai, turi artimųjų, gal nelabai ir pastebi, kad sensti.

– Senelė su džinsais ir tekina. Tai siekiamybė?

– Aktyvus senėjimas – šiandieninė aktualija. Viena vertus, tai gerai, atitinka mūsų realijas: šiandien vyresnio amžiaus žmonės yra kur kas sveikesni, labiau išsilavinę. Jų negalime lyginti su jų tėvais, kai šie buvo 60-ies.

Kita vertus, tas požiūris kritikuojamas – tarsi senas žmogus nebegali būti senas. Senatvė labai įvairi – į ją telpa kelios kartos dėl padidėjusios gyvenimo trukmės. Ne visi nori bėgti, kai kuriems nebėra kur bėgti – jau išbėgiota. Būsenos, patirtys gali būti įvairios, ir neturėtume versti žmonių bėgti.

– Senas nebegali būti senas. Kaip pasireiškia tas spaudimas?

– Bandymas slėpti bet kokius senatvės požymius, apranga, kuri neparodytų, kad kažkas yra kitaip. Gal ir sveikintina priimti vyresnius žmones kaip lygiaverčius, įtraukti į veiklas. Kita vertus, reikėtų toleruoti tai, kad galbūt žmogus nenori, niekada nenorėjo, kodėl senatvėje turi pradėti bėgioti maratonus?

Mūsų vyresni žmonės turi savo specifiką, lyginant su vakariečiais. Turime į tai atsižvelgti, suprasti.

Senatvė yra tarpsnis. Yra teorijų, sakančių, kad tai atsigręžimas į egzistencinius dalykus, potraukis link religijos. Sunku pasakyti, kiek tai dažna – mūsų vienas tyrimas nerado tokių tendencijų domėtis religija vyresniame amžiuje ir dalyvauti bažnyčios veiklose, kitas rado.

– Ką atrado šis tyrimas?

– Jeigu žiūrėtume į socialinį aktyvumą, didžiausia dalis žmonių dalyvauja bažnytinėse veiklose: mišiose, koncertuose po jų, prie bažnyčios organizuojamuose renginiuose. Atrodo, kad vyresnio amžiaus žmonėms tai patraukliausios, priimtiniausios veiklos.

Tai skatina galvoti, kad bandymas vyresnio amžiaus žmones įtraukti į savanorystę galėtų būti jungiamas su katalikų bažnyčios veiklomis. Žmonių įsitraukimas mažokas, lyginant su kitomis šalimis. Bet jie visą gyvenimą yra dalyvavę savanorystės veiklose. Pas mus tai gana nauja.

Kita vertus, žmonės, kurie šiuo metu yra vyresnio amžiaus, yra gyvenę sovietmetyje. Jiems nėra taip paprasta tai priimti už gryną pinigą. Mūsų vyresni žmonės turi savo specifiką, lyginant su vakariečiais. Turime į tai atsižvelgti, suprasti.

Stigmatizavimas slepiasi už kasdienių malonių pasakymų: „Tu visiškai nesensti“ arba „Pasižiūrėk į pasą“.

– Žinau, kad tyrinėjote, kuo panašus ir kuo skiriasi Lietuvos ir užsienio šalių senėjimo procesas ir jo suvokimas.

– Mūsų žmonės pasirodė esą labiau modernaus laikotarpio. Gofmano stigmos teoriją geriausiai paaiškina tai, kaip žmonės jaučiasi čia vyresniame amžiuje. Jie ir patys save nurašo, ir yra nurašomi kitų – jie internalizuoja stigmą, ir yra stigmatizuojami.

Tai slepiasi už kasdienių malonių pasakymų: „Tu visiškai nesensti“ ar „Pasižiūrėk į pasą, jeigu užmiršai, kiek tau metų“, „Kuo čia užsiimi“, „Ko dar nori“.

– Kaip imamas kelti klausimas „Kaip nesenti?“ mus apvagia? Ką dėl to prarandame?

– Jeigu galvojame apie visuomenę, labai nuvertiname patirtį. Dabar gyvename labai segreguotai, bendravimas normuotas. Jeigu darbo kolektyvuose būtų amžiaus grupių proporcijos, jeigu būtų daugiau sąveikos, būtume įvairiapusiškai turtingesni. Skirtumų toleravimas nėra vien apie amžių. Tolerancija neabejotinai praturtintų ir mus.

– Kaip tai atrodytų kasdienybėje?

– Aršiausia diskriminacija darbo rinkoje. Komandinis darbas galėtų įtraukti ne vien jaunus žmones, jeigu nebūtų nuvertinami nei 50-ies, nei 60-ies metų žmonės, jeigu jie turėtų galimybę dalyvauti mokymuose, rinktis, kur norėtų įsitraukti.

Tarp kartų vykdomos veiklos – savanorystė, laisvalaikio renginiai, – pastangos pažinti vienas kitą yra labai vaisingos vien tuo, kad praturtina ir vienus, ir kitus.

– Jūs, kaip mokslininkė, gilinatės į senatvės temą. Koks jūsų asmeninis požiūris į senatvę ir senėjimą?

– Sudėtinga atsakyti. Stengiuosi ar esu taip nusiteikusi – priimti kaip normalų gyvenimo etapą. Šiuo metu esu 44-erių, nemanau, kad priartėjau prie senatvės. Man ji siejasi su pensijos laikotarpiu, kai turi daugiau laiko savo pomėgiams ir tam, kam anksčiau jo neužteko. Procesas palaipsnis – jau dabar matau amžiaus ženklus.

– Ar turėtumėte patarimą, kaip susitaikyti su tuo ateinančiu etapu tiems, kuriems sunku tai padaryti, išvydus pirmuosius žilus plaukus ar raukšles?

– Žiūrint, ko bijoma. Tai mirties ar savo vertės, statuso praradimo baimė. Turbūt kas tai bebūtų, padėtų tos krypties knygų skaitymas, psichologų patarimai. Manau, nėra ko bijoti.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.