Gyvenimas

2019.09.19 06:58

Už masajo ištekėjusi lietuvė: genties vyrai moterims gėlių nedovanoja ir į pasimatymą nekviečia

Agnė Kibildaitė, LRT.lt2019.09.19 06:58

Masajai – unikali gentis“, – pasakoja už masajo ištekėjusi lietuvė Aida Koinet Nganga. Moteris nepakluso Kenijoje rengiamų vestuvių tradicijoms ir atsisakė jai skirtos dovanos – gyvulių bandos. Moteris stebisi afrikiečių jungtuvėmis, virtusiomis šeimų verslu.

Iš Trakų kilusi Aida Koinet Nganga prieš 3-ejus metus išvyko į Kenijos sostinę Nairobį dėl Lietuvoje plėtojamo kavos verslo. Tačiau, kaip pati sako, planavusi pasilikti tik kelias savaites, ten užstrigo kur kas ilgesniam laikui ir jau spėjo apsigyventi.

Pirmą dieną Nairobyje lietuvę pasitiko jos verslo partneris Collinsas Nganga, masajų genties atstovas, kuris vėliau tapo ir teisėtu lietuvės vyru bei pagrindine priežastimi, kuri paskatino Aidą palikti namus Lietuvoje ir persikelti gyventi į egzotika pulsuojančią Kenijos sostinę.

Šiuo metu moteris kartu su masajų kilmės vyru Collinsu Nganga puoselėja bendrą verslą, į Keniją atvykusiems turistams organizuoja keliones po neapsakomo grožio savanas ir Indijos vandenyno pakrantes.

Lietuvė vis dar žavisi ne tik Kenijos gamtos grožiu ir nacionaliniuose parkuose organizuojamais safariais, bet ir išskirtine masajų genties kultūra bei jų per amžius išsaugotomis tradicijomis.

– Kokiu būdu masajų genties atstovas išreiškė savo susižavėjimą į Nairobį atvykusiai šviesiaplaukei lietuvei, kas pavergė jūsų širdį?

– Kenijoje tokių dėmesio ženklų, kaip Europoje, nėra. Vietinių genčių vyrai moterims gėlių nedovanoja ir į pasimatymą nekviečia. Tačiau jie sugeba parodyti išskirtinį dėmesį moteriai kaip asmenybei. Todėl jo rodomas dėmesys buvo tik emocinio pobūdžio. Collinsui patiko, kad, atvykusi į Keniją, Nairobį, aš čia įžvelgiau tokius dalykus, kurių vietiniai nepastebi.

Išvydęs mano susidomėjimą vietine kultūra, jis ėmė pasakoti įvairiausias istorijas apie savo šeimą, Kenijoje gyvenančias gentis, jų papročius ir vietinę kultūrą. Tada ėmiau svarstyti, kas anksčiau su manimi yra taip giliai bendravęs. Nuolatinis bendravimas, jo rodomas dėmesys ir užsimezgęs emocinis ryšys leido mums nejučia susikukuoti.

– Manote, masajų genties vyrai – jausmingesni už lietuvius?

– Apskritai, afrikiečiai – karšto klimato atstovai, tarp kurių mezgasi kitoks bendravimas nei šiaurinėse šalyse. Pavyzdžiui, Lietuvoje, mano manymu, vyrauja šaltesni santykiai. Žiūrėk, sutiksi gatve einančią porą, kuri nei apsikabina, nei prisiglaudžia vienas prie kito.

Kenijoje vietiniai nebijo susipažinti su kitu žmogumi artimiau, todėl ir emocinis ryšys tarp jų užsimezga greičiau. Nors, jei pažvelgsime į tikrų masajų genties šeimą, gyvenančią savanoje, šeimos galva nesivels į santykių žaidimus su žmona. Jie gano savo karvių bandas ir ta karvė jiems tampa svarbesnė už žmoną.

Neretai masajų genties vyrai veda tik tam, kad jų žmonos skalbtų jiems drabužius, gamintų valgyti ir gimdytų vaikus. Tiesa, nors mano vyro gyvybė ir užgimė tokioje gentyje, tačiau augdamas jis matė ne gyvulių ganyklas, bet Kenijos sostinės gyvenimą ir jo teikiamas galimybes, bendravimo su savo antrąja puse galimybes.

– Kodėl jūsų vyras Collinsas paliko retai apgyvendintą savaną ir joje gyvenančią masajų gentį ir persikėlė į Kenijos sostinę Nairobį?

– Masajų gentis Kenijoje yra pati mažiausia, dabar suskaičiuojama tik apie 800 tūkst. tikrųjų masajų. Jiems nereikia kokių nors didelių turtų ar aukšto išsilavinimo laipsnio. Gano savo karves savanoje ir to jiems užtenka.

Tačiau mano vyro tėvas, dar gyvendamas gentyje, nutarė, kad keturi jo vaikai turi įgyti tam tikrą išsilavinimą. Matyt, suprato, kad atžalos, kurios auga gentyje, išskyrus gyvulių ganymą, daugiau nieko nepasiekia.

Galbūt ir užsiaugina didesnes kaimenes karvių, tačiau jų gyvenimas tuo ir baigiasi. Taigi, Collinso tėvas nutarė, kad jo šeima turi persikelti gyventi arčiau miesto, kol vaikai įgis išsilavinimą ir taps savarankiški. Dėl to mano vyro tėvas išnuomojo savo šeimai namą ir išleido atžalas į platųjį pasaulį. Kai vaikai užaugo, tėvas grįžo į jam priimtiną, savą aplinką – gentį, o jo atžalos tapo kosmopolitiškais masajais.

– Kodėl Collinso tėvas, pažinęs saldų gyvenimo mieste skonį bei jo teikiamas galimybes, vis dėlto nutarė sugrįžti atgal į savanoje įsikūrusią masajų gentį?

– Tikri masajai, kaip ir mano vyro tėvas bei kiti artimieji, – gamtos žmonės, gyvulių augintojai. Nereikia jiems naujausių telefonų, televizorių ar šaldytuvo. Masajams taip pat nerūpi įvairios prabangos prekės, šilkinės antklodės ar servizai, dėl kurių europiečiai yra pametę galvas.

Dėl to vietiniai į Keniją atvykusius turistus iš Europos vadina muzungu, vietinių kalba – baltaveidžiais, kurie skiriasi nuo čia gyvenančiųjų ne tik išvaizda, bet ir požiūriu į tam tikrus dalykus.

– Santuoka su masajų genties vyru jums – 3-ioji. Lietuvoje jau buvote ištekėjusi 2 kartus. Kuo skyrėsi vestuvės, kurias su vyru Collinsu atšokote Kenijoje, nuo lietuviams įprastų?

– Masajų genties vyras nuotakos šeimai turi sumokėti labai didelį mokestį. Kol suma nėra sumokėta, apie vestuves ir kalbos negali būti. Pasirodo, tai vienas iš būdų pririšti vyrą prie santuokos įsipareigojimų. Vietiniai tokiu būdu stengiasi apsisaugoti, kad neatsitiktų taip, kad vyras gali lengvai pamesti savo žmonas. Neretai jaunikio už nuotaką mokama suma prasideda nuo 20 tūkst. dolerių.

Prieš vestuves ir Collinsas sakė, kad sumokės mano šeimai už mane kraitį. Tačiau aš tik nusijuokiau ir paklausiau, kam tas kraitis, negi ruošiasi tėvams į Lietuvą siųsti karves ar ožkas.

Vestuvės, surengtos pagal šių dienų masajų tradicijas, reikalauja didelių sąnaudų. Tokių vestuvių organizavimo proga išrenkamas net vestuvių komitetas, sudarytas iš tetų ir kitų artimųjų, kurie pasiskirsto, kas ir už ką yra atsakingi.

Vestuvių komitetas renkasi kas savaitę, priima nutarimus ir būsimų vestuvių dalyviams išsiunčia sumą, kurią jie turi sumokėti, jei nori jose dalyvauti. Tačiau kartu su vyru nusprendėme, kad savo vestuvių verslu nepaversime, ir atsisakėme vestuvių komiteto idėjos.

– Ar neplanavote vestuvių šventės surengti Lietuvoje?

– Kadangi vestuvės su Collinsu – 3-ios mano gyvenime, nenorėjau pasirodyti kokia nors vestuvių maniakė ir švęsti Lietuvoje neketinau. Todėl jungtuves įteisinome vietiniuose santuokų rūmuose Kenijoje, be jokių pompastiškų iškilmių bažnyčioje. Kartu su mumis šią šventę minėjo 30-ies artimųjų ratas. Gaila, tačiau mano vyras dar neturėjo galimybės susipažinti su Lietuvoje gyvenančiais mano tėvais ir išgirsti oficialų palaiminimą dėl mūsų santuokos.

– Ištekėjusi už masajų genties atstovo persikėlėte gyventi į Keniją. Kartu su vyru čia ėmėte puoselėti ir bendrą verslą, organizuojate keliones po išskirtinius Kenijoje esančių nacionalinių parkų kampelius. Ar masajų ir kitų čia gyvenančių genčių kultūros tradicijos jau nebestebina?

– Mes su vyru gyvename kiek kitaip nei jo tėvas ir artimieji savanoje. Dangoraižių mieste – Nairobyje – nesunkiai galime rasti ir prekybos centrų ar labai turtingų žmonių rajonų, kuriuose vietiniai važinėja tik su geriausios klasės automobiliais.

Tačiau miesto pašonėje vyro artimieji tebegyvena turistus iš Europos stebinančiose trobelėse, vadinamose manjatomis, kurias stato jų žmonos iš žemės, karvės mėšlo ir medžių šakelių. Kai genties vyrai nugano tam tikrą žemės plotą, manjatos lengvai nugriaunamos ir gentis persikelia gyventi į kitą vietą.

Tiesa, ir mano vyras ima kartais svarstyti – gal vertėtų nusipirkti žemės, kad joje vėliau galėtų ganyti gyvulius. Yra užsiminęs, kad savanoje esančiame privačiame žemės lopinėlyje jis norėtų pasistatyti ir namą.

Tačiau nuosavas žemės sklypas, kurį jis mini, yra toli už miesto, o į jį veda labai blogi keliai. Dėl to šias mintis aš vadinu utopinėmis. Neįsivaizduoju, ką galėtume nuveikti žemėje, kurioje niekas neauga, nebent ožką auginti.

Tačiau labiau nei vyro svarstymai apie gyvenimą savanoje mane stebina čia vykstančios vietinių laidotuvės – grandiozinė šventė, per kurią niekas neverkia. Vietiniai mėgsta kartoti, kad laidotuvės yra trečios žmogaus vestuvės, per kurias išsipuošę žmonės spėja ir pašokti, ir padainuoti, ir pavalgyti.

– Ką simbolizuoja masajų genties atstovų dėvima tradicinė apranga, apyrankės ir drabužius nusėję įvairių formų karoliukai?

– Mano vyras turi tradicinę ryškiai raudoną masajų genties aprangą, mano manymu, panašią į moterišką suknelę. Ryškumas, dėvimos apyrankės ir tradicinę aprangą puošiantys karoliukai – jų genties aprangos išskirtinumas. Tiesa, ant drabužio esantys karoliukai simbolizuoja tam tikrus masajo gyvenimo įvykius arba ko jis iš gyvenimo tikisi sulaukti.

Kitas masajas iš tolo atpažįsta šią aprangą dėvintį savo gentainį ir priėjęs sveikinasi masajų kalba tardamas – supa. Kadangi ir aš turiu tradicinę masajų genties aprangą, iš vietinių sulaukiu pasveikinimo jų kalba.

– Tradicinė Kenijos, taip pat ir masajų genties virtuvė išsiskiria baltų kukurūzų koše – ugali, dar vadinama Afrikos duona. Kokie kiti patiekalai nominuojami tradiciniais masajų genties valgiais?

– Šviežias karvių kraujas, pardavinėjamas Nairobyje, yra įprastas masajų genties produktas. Kadangi karvė – gyvybės ir prasimaitinimo šaltinis, tai tų gyvuliukų jie tikrai nepjauna kiekvieną dieną. Tačiau masajai turi stiprų mėsos poreikį, kurį kompensuoja gerdami karvių kraują.

Todėl masajai strėle nusitaiko karvei į veną, ją prakerta, tam tikrą indą pripildo šviežio kraujo ir jį geria. Tiesa, šis gėrimas laikomas vyrų gėrimu, nors per tradicines šventes ir moterims tenka jo paragauti.

Taip pat iš karvės kraujo masajai verda sriubą arba maišo šviežią karvės kraują su šviežiu pienu. Nors ir pas mus šaldytuve yra tokio delikateso, tačiau aš vyrui pasakiau nesiruošianti jo gerti.

Pamenu ir dar vieną įvykį, kai susidūrė skirtingi mano ir vyro skoniai. Grįžęs iš miesto, Collinsas parnešė ožkos galvą. Iš karto nesupratau, kas maiše, ir paklausiau, ar tai vištiena. Vyras paaiškino, kad tai virta ožkos galva, vienas iš tradicinių masajų patiekalų.

Aišku, aš nepatikėjau ir tik pažvelgusi į maišelio turinį išvydau ožkos dantis ir ausis. Tada įsitikinau, kad vyras nejuokauja ir supratau viena: kaip lietuviai mėgsta kokią nors šaltieną, taip masajai mėgaujasi tokiu delikatesu.

– Gal ir masajų genties vyrui teko paskanauti lietuviškos virtuvės patiekalų, o gal į juos Collinsas žiūri skeptiškai, kaip ir jūs į kai kuriuos Kenijos valgius?

– Buvau pagaminusi šaltibarščių. Tačiau vyras jų mandagiai atsisakė tardamas, kad paragaus jų pusryčiams. Dabar aš žinau, kai vyras pasako, kad ką nors valgys pusryčiams, vadinasi, jis to neparagaus, nes „skubės į darbą“. Taip nutiko ir su šaltibarščiais ar balta mišraine, jam primenančia neaiškią marmalūzę. Tačiau burokėlių ir pupelių salotas vyras maloniai valgo.

– Ar lietuviškas ačiū bei kiti lietuviški žodžiai, skirti padėkoti už skanią vakarienę, nors kartą pasiekė jūsų ausis, kai esate toli nuo gimtakalbių, ar Collinsas nemoka nė žodžio lietuviškai?

– Mano vyras mėgsta lietuviškai kartoti – gerai, gerai. Jei ir nutinka kas nors blogo, jis lietuviškai atsako, kad viskas bus gerai, gerai. Taip pat jis ištaria ir lietuvišką myliu, ačiū ar labas. Manau, jei aplinkui gyventų daugiau lietuvių, vyras turėtų ir daugiau motyvacijos išmokti kalbėti lietuviškai.

– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti Kenijoje, regione, kuriame laukinė gamta?

– Plėšrūs gyvūnai išstumti iš didesnių Kenijos miestų ir gyvena savanoje. Tačiau ir čia plėšrūs gyvūnai stengiasi iš toli apeiti masajų gyvenvietes, kurias atpažįsta iš ten gyvenančių genties narių aprangų, tokių, kurias dėvime ir mes su vyru. Masajai nuo mažens yra mokomi nebijoti plėšrūnų, kad žmogaus organizmo skleidžiami baimės impulsai nepriviliotų tai jaučiančio plėšrūno.

Todėl masajas gali praeiti liūtui pro nosį, ir jis nieko negalės jam padaryti. Liūtai nepuola ir masajų genties karvių bandų, nes žino, kad už tai jiems gali blogai baigtis.

Nes jei ir užpuola koks nors jaunesnis liūtas, per porą dienų masajų genties vyrai suranda tą liūtą ir jį nužudo. Vieną kartą paragavęs karvės kraujo liūtas kėsinsis į bandą ir kitą kartą. Tokiu būdu masajai auklėja plėšrius gyvūnus.

– Jūsų šeimos namų kieme, Nairobyje, auga palmės, netoliese noksta avokadai ir papajos. Rodosi, tikras rojus žemėje. Tačiau ko visgi pasigendate Nairobyje?

– Pasiilgstu pačių lietuvių. Labai smagu, kai netikėtai Nairobyje sutinku tautietį. Savi žmonės yra savi ir gyvendama Nairobyje tikrai nepasidariau kokia nors Kenijos fanatikė.

Aišku, trūksta ir tam tikrų lietuviškų maisto produktų, prie kurių buvau pripratusi. Prieš kurį laiką buvo atvykusi viena lietuvė turistė ir atvežė man lietuviško sūrio gabalėlį. Tai aš jį valgiau, valgiau, po mažą riekutę, nors buvo galima ir vienu ypu suvalgyti. Taupiau kaip brangų delikatesą iš savo mylimos gimtinės.