Gyvenimas

2019.09.12 08:28

BBC ir „Netflix“ filmavimo aikštelių braižytoja dirbanti lietuvė: įpratau dirbti ten, kur gerbia žmogų

Akvilė Vaitkutė, panskliautas.lt2019.09.12 08:28

Ar įsivaizduojate, kaip tiksliai nubraižyti filmo scenos brėžinį? Iš Panevėžio į platesnius vandenis išplaukusi Iveta Šmidtaitė apie tai galėtų daug papasakoti. Merginos tėvai, į užsienį išleidę ir kitas tris savo dukteris, dėl to per daug nesigraužia – jos visos išmokytos plačiai išskleisti sparnus.

Kasdienybė greit įkyrėjo

Ivetą Šmidtaitę – 27-erių merginą galima vadinti pasaulio piliete. Prieš 8 metus baigusi 5-ąją gimnaziją, gimtajame Panevėžyje ji neužsibuvo.

Iš pradžių ji išvyko į Prancūziją, o vėliau pas draugę į Škotiją. Čia jau dveji metai įsisukusi į kino industriją, ji dirba filmavimo aikštelių interjerų braižytoja žymių kompanijų – Didžiosios Britanijos BBC ir amerikiečių internetinės televizijos „Netflix“ projektuose.

Atsidūrusi Glazge mergina pasirinko studijuoti architektūrą, nors apie ją visai negalvojo. Baigusiai gimnaziją su pagyrimu, jai būtų įkandami bet kokie mokslai. Dar studijuodama pradėjo dirbti architekto padėjėja.

Labai pasitikiu savimi, manęs niekas nekritikuoja, išsiugdžiau orumo jausmą ir mane nelabai pastumdysi.

Linksmai, neįpratusiai prie nykios kasdienybės merginai vienas ir tas pats darbas greitai įkyrėjo. Pamačiusi skelbimą, kad kino filmui reikalingi žmonės filmuotis masinėse scenose, nedvejodama pasisiūlė. Buvo labai smagu ir įdomu, todėl pradėjo domėtis, kaip gauti nuolatinio darbo.

Ir jai pavyko. Architektūros studijos atvėrė duris į paslaptingą kino pasaulį. Tiesa, iš pradžių dirbo kino filmų aikštelių braižytojo padėjėja. Tačiau atkakli mergina įrodė, kad ir ji gali ne prasčiau už kitus – padaryti tikslų filmo scenos brėžinį. Taip tapo braižytoja.

Kuria netikrą architektūrą

„Kuriu netikrą architektūrą, – pasakojo Iveta. – Kol dirbau braižytojo padėjėja, man patikėdavo nubraižyti tik nedidelius daiktus – kėdes, stalus, langus. Pirmas filmas, kuriam braižiau interjerą, pasakojo apie 14 amžiuje gyvenusį Škotijos didvyrį ir jo kovas prieš anglus. Braižiau pastoges žirgams, kitus daiktus. Išvydusi ekrane vieną filmo sceną, kurioje matėsi pagal mano brėžinį pastatytas šulinys, iš džiaugsmo net sušukau.“

Man patinka Škotija, škotai labai atviri, nuoširdūs žmonės, iš karto puola glėbesčiuotis ir jiems nesvarbu, kad esi atvykėlis. Nesijaučiu svetimšale.

Vėliau, pradėjus dirbti braižytoja, jai patikėdavo kurti didesnius dalykus – pastatus su langais, durimis. Tikslumas čia ypač reikalingas, suklysi nors milimetrą – ir aktoriui neatsidarys langas, pro kurį jis turi iššokti. Tuomet režisierius bus nepatenkintas, lieps iš naujo perbraižyti, o laikas nelaukia, reikia filmą kurti.

Vieną rodė Lietuvoje

Iveta dirbo keturiuose vaidybiniuose filmuose: „Ištremtasis karalius“, „Šetlandas“, „Bridgertono šeima“, „Svetimšalė“. Pastarasis serialas rodytas Lietuvoje.

Šiuose filmuose daug detalių, todėl daugiausia dėmesio skiriama kiekvienam aikštelės kampeliui, menkiausiai smulkmenėlei.

„Vaizdas turi būti labai natūralus, tikras, nes filmavimo kameros išryškins viską, kas nors truputėlį netikra, ir žiūrovas iš karto tai pajus. Jeigu filmuojame istorinių filmų scenas, labai svarbu, kad visos interjero detalės būtų iš tos epochos. Jeigu reikia, jų pirkti važiuojama į bet kurią pasaulio šalį. Mano kolegė važiavo į Indiją pirkti indiškų kilimų“, – pasakojo mergina.

Padarydavo remontą ir dar sumokėdavo

Kartais Iveta važiuoja į kino studijos paviljonus, esančius už Glazgo, todėl jau puikiai pažįsta ne tik patį miestą, bet ir jo apylinkes. Jei filmas kuriamas apie senesnius laikus, dekoracijos statomos paviljonuose, tiksliai pagal brėžinius, net rankenos arba elektros jungikliai turi būti iš to laikotarpio. Filmuojant dabartinius laikus, dažnai ieškoma natūralių vaizdų ir interjerų.

„Kriminalinį serialą „Šetlandas“ filmavome Šetlando salose. Tai buvo visai kitoks pasiruošimas filmavimui, nes veiksmas vyko mūsų laikais. Butaforijos buvo labai nedaug, statėme tik policijos nuovadą, nes tikroje negalėjome filmuoti. Užtat labai daug filmavome gyventojų namuose.

Jie noriai mus įsileisdavo, neprieštaravo, kad perdažytume sienas, pakeistume baldus. Baigus filmuoti, viską atstatome taip, kaip buvo, tačiau kartais žmonės prašo palikti taip, kaip filme. Taip išeidavo, kad kino kompanija padarydavo remontą ir dar už tai sumokėdavo“, – prisiminė Iveta.

Vietoj aktorių – dubleriai

I.Šmidtaitei labai patinka šis darbas dar ir todėl, kad ji sužino daug įdomių detalių apie kino filmo kuriamą laikotarpį.

„Filmuojant „Ištremtąjį karalių“ man reikėjo išsiaiškinti, kaip dekoruoti stalą puotai. Sužinojau, kad žmonės valgydavo be šakučių. Regis, smulkmena, bet buvo labai įdomu“, – juokėsi mergina.

Jei manęs negerbtų, iš karto išeičiau, nes žinau, kad gausiu darbo kitoje kino kompanijoje.

Menų departamente kartu su ja dirba dar keli žmonės, todėl visada galima pasitarti. Jei interjeras sudėtingesnis, jį nubraižyti užtrunka apie mėnesį, o dekoracijos kartais statomos ir du mėnesius.

„Kai interjeras būna paruoštas filmuoti, mes visada patikriname, ar visi baldai, kiti daiktai sustatyti pagal brėžinį, tuomet aikštelėje pasirodo šviesos ir garso režisieriai, atvežami kostiumai. Tačiau labiausiai nustebino, kaip tausojami aktoriai. Režisierius vietoj jų pastato tokio pat sudėjimo ir ūgio dublerius, pagal juos sureguliuojamas apšvietimas ir tik tada pasirodo aktoriai“, – pasakojo guvi pašnekovė.

Paprašyta papasakoti kokį nors nuotykį, Iveta pirmiausia prisiminė, kad Škotijoje labai permainingas oras: vieną minutę lyja, kitą jau gali snigti. Aktoriai dėl to paslysta, griūna arba žirgas juos numeta, ir vėl tenka iš naujo tą sceną perfilmuoti.

Jei negerbtų – išeitų

Darbas filmavimo aikštelėje reikalauja daug jėgų. Mergina dirba po 11–12 valandų, jei tenka dalyvauti filmavime, užtrunka ir ilgiau.

Norisi ilgesnių atostogų. Išsimiegoti ir pailsėti. Bet laisvalaikio gauna mažai.

„Įpratau dirbti ten, kur gerbia žmogų. Jei manęs negerbtų, iš karto išeičiau, nes žinau, kad gausiu darbo kitoje kino kompanijoje. Lietuvoje nesu dirbusi, todėl nežinau, koks darbdavio požiūris į jauną žmogų. Mano draugės Lietuvoje darbe negerbia, bet ji bijo apie tai pasakyti vadovui. Aš to netoleruočiau, nes labai pasitikiu savimi, manęs niekas nekritikuoja, išsiugdžiau orumo jausmą ir mane nelabai pastumdysi“, – tvirtai kalbėjo pašnekovė.

Vienu metu merginą domina viskas. Ji tapo, nors niekada nesimokė tapybos.

Norėčiau tapti dizainere, žaisti spalvomis, kurti interjerus, o ne juos braižyti. Tikiu, kad man pavyks, nes užsienyje galimybės didesnės.

Lietuvoje ji niekada neparduotų paveikslo už tūkstantį eurų, o užsienyje nelabai kam rūpi, kad jį nutapė ne profesionalus dailininkas. Taip pat ji kuria maišelius su savo piešiniais.

„Man patinka Škotija, škotai labai atviri, nuoširdūs žmonės, iš karto puola glėbesčiuotis ir jiems nesvarbu, kad esi atvykėlis. Nesijaučiu svetimšale“, – tikino mergina.

I.Šmidtaitė gyvena su draugu škotu, jis muzikantas, tad padeda jam kurti vaizdo klipus.

Pasiūlymų gauna daug

Panevėžietė savaitei buvo grįžusi į gimtąjį miestą. Sakė, radusi jį kažkiek pasikeitusį, tik labai ištuštėjusį.

Visi jos draugai gyvena užsienyje arba sostinėje. Ir ji pati sunkiai renka lietuviškus žodžius, ypač kalbėdama apie kino filmų specifiką.

Šią vasarą mergina žada atostogauti ilgiau, nors darbo pasiūlymai pilasi tarsi iš gausybės rago.

„Dabar daug filmuojama, ypač Londone, bet aš atsisakiau ne vieno pasiūlymo. Reikia pailsėti. Norėčiau tapti dizainere, žaisti spalvomis, kurti interjerus, o ne juos braižyti. Tikiu, kad man pavyks, nes užsienyje galimybės didesnės. Bet nesakau, kad niekada čia negrįšiu“, – tikino mergina.

Ji greit vyks į pietų Prancūziją tapyti, vėliau grįš į Škotiją ir kurs interjerą fotosesijai su pagyvenusiais žmonėmis.

Leido išskleisti sparnus

Ivetos mama Dalia Šmidtienė dirba Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje logopede, o tėtis Kazimieras – Norvegijoje. Šeimoje, be Ivetos, dar augo trys mergaitės. Ir dabar visos dukterys gyvena užsienyje – dvi Škotijoje, dvi Norvegijoje.

„Aš patenkinta, kad dukterys gyvena užsienyje. Leidome joms išskleisti sparnus. Mes su vyru daug keliaudavome ir jas imdavome kartu, gal todėl jos tokios savarankiškos“, – sakė D.Šmidtienė.

Apie trečiąją dukterį Ivetą mama pasakojo, kad vaikystėje ji buvo labai guvi, visur jos buvo pilna, kartais net reikėdavo tramdyti. Tėvai leido jai būti savarankiškai, gal todėl dabar ramūs dėl jos.

„Iveta labai gerbia senus žmones. Visuomet stengiasi jiems padėti. Kartą ligoninėje išgirdusi, kaip slaugytoja irzliu balsu kalba su viena močiute, Iveta nedelsdama sugėdino medikę. Ji drąsi, pasitikinti savimi ir mes didžiuojamės ja“, – pasakojo Ivetos mama.