Gyvenimas

2019.09.08 18:09

„Ypatingas būrys“ nugalėjo aukščio baimę: prieš tai drebėjo kojos net tiems, kuriems jos neveikia

LRT TELEVIZIJOS laida „Ypatingas būrys“, LRT.lt2019.09.08 18:09

Baimės akys didelės, tačiau jausmas ją nugalėjus vertas kovos. Vis dėlto „Ypatingam būriui“ nusileisti virve nuo 30 metrų aukščio Baltosios rožės tilto nebuvo vien baimės įveikimas. Tai užduotis, kurią privalai vykdyti, pažymi šio būrio narys Eduardas Strašunskas. „Garbė svarbiau negu baimė“, – sako kita būrio narė, šaulė Raimeda Bučinskytė.

Dvylika geriausių Lietuvos paralimpinių atletų kartu su sužeistais kariais priima Lietuvos kariuomenės metamą iššūkį. Keturias savaites šie vyrai ir moterys gyvens karišku ritmu, mokysis svarbiausių kariuomenės taisyklių ir veikimo principų.

Dirbdami kaip viena komanda jie pasiruošę įrodyti, kad ten, kur valia ir ryžtas, žodžiui „negaliu“ vietos nėra. Kad kiekvienas žmogus gali ginti tėvynę, nes tikro kario jėga – ne kūno tvirtumas, o dvasios stiprybė. Tai – „Ypatingas būrys“!

5.55 val. Kariuomenėje nesvarbu, kada einama miegoti – keliamasi visada tuo pačiu metu. Nesikeičia ir rytinės mankštos laikas. Jai susiruošti kariai turi per 5 min. Mankštą „Ypatingam būriui“ veda Birutės ulonų bataliono kineziterapeutas leitenantas Lukas Martinkus.

Visiškai pažadinti – vienas iš kasdienės rytinės mankštos tikslų. Bet dar svarbiau – pramankštinti kaulus ir sušildyti raumenis. „Ypatingo būrio“ laukia intensyvi ir sunki diena, todėl kūną paruošti būtina.

Grįžęs į kareivines „Ypatingas būrys“ turi nusiprausti, vyrai – dar ir švariai nusiskusti, apsirengti uniformą, susitvarkyti kambarį ir nepriekaištingai pasikloti lovą. Visiems ryto darbams skirtas pusvalandis.

„Tik pramerki akis, ir jau skubėti. Puoli rengtis, praustis. Lova turi būti paklota idealiai. Dėl to kaip stresavau – atrodo, tie šaudymai ne tokie baisūs, kaip lovą pasikloti“, – sako paralimpietis, lengvaatletis Ramūnas Verbavičius.

„Ypatingas būrys“ tiek prisiklausė apie viesulą, įsisukantį į netvarkingus kambarius, kad šios užduoties – kloti lovą – bijojo dar joje negulėję. Gerai paklotos lovos paslaptis pagal 1-ojo skyriaus vadą Marių: „Pirmiausia – gerai įvilkta antklodė. Kita paslaptis – stiprūs vyrai gerai ją įtempia.“

2-ojo skyriaus vado Algimanto atmintinė išsamesnė: įtempta, gražu, niekas nesusigarankščiavę, pagalvė – gražus trikampiukas, aplink lovą toks pat vaizdas: kėdė lygiai, jokių rūbų, viskas sukabinta spintoje.

„Pradžioje galvojau, kam reikia šitaip skrupulingai? Paskui pagalvojau, kad tokie smulkūs dalykai ugdo atidumą. Tarkime, kare turi viską apmąstyti“, – svarsto R. Verbavičius.

Komandos laukia rytinis patikrinimas. Per jį dėl išvaizdos pastabų gavo tik 2 komandos vyrai – jiems liepta tvarkingai nusiskusti.

„Jei viena iš taisyklių, kad turime būti nusiskutę, vadinasi, turime būti nusiskutę. O kurie nešioja barzdą, ji turi būti tvarkinga, sušukuota, išplauta, nesusivėlusi“, – aiškina vyr. seržantas, sužeistas karys Marius Kvedaravičius.

„Ypatingam būriui“ per kambarių patikrą pavyko išsisukti su vos keliomis pastabomis. „Buvo pora klaidų. Jie blogai padarė, aš neapžiūrėjau, neišmokiau. Prisiimu šitą kaltę. Daugiau taip nebus, pasitaisysime“, – sako sužeistas karys, vyr. seržantas Algimantas Valaitis.

Toliau – vėliavos pakėlimo ceremonija, kasdienė Lietuvos kariuomenės tradicija. „Ypatingam būriui“ suteikta privilegija tapti šios tradicijos dalimi.

„Kai tik išgirstu himną, man eina šiurpuliukai. Tai mane sužadina ir neleidžia pamiršti, kad tarnauju mūsų tėvynei. Esu Lietuvos Respublikos pilietis ir dar karys, kuris turi pareigą ją ginti“, – teigia M. Kvedaravičius.

Imti į rankas ginklą – didelė atsakomybė

Toliau komanda vyko į kovinio šaudymo lauką. Per visas pratybas kariai privalo nešioti šalmą ir ekipuotės, arba taktinę, liemenę. Yra tam tikros taisyklės.

Kariams šalmai ir liemenės – kasdienė rutina; „Ypatingam būriui“ – dar viena patirtis. Neilgai trukus savo kailiu „Ypatingas būrys“ išbandė ir tai, apie ką prieš kelias dienas galėjo tik svajoti. Į šaudymo pratybas komanda vyko vikšriniu šarvuočiu M113.

Varžybose konkurentai yra ne tie, kurie stovi su tavimi ugnies linijoje. Konkurentas esi pats sau.

„Buvo didelė staigmena. Kai jau pamatėme, kad dėl mūsų šitie 3 šarvuočiai stovi... Buvo labai įspūdinga, džiugu“, – sako paralimpietė, šaulė Raimeda Bučinskytė.

Visko matę Lietuvos kariuomenės šarvuočiai karių su vežimėliais dar nėra vežę, bet projekto dalyviai juokauja, kad būtent jiems transportuoti galingieji M113 ir skirti.

Kariams atvykus į bataliono šaudyklą pirmiausia skaitomas saugumo instruktažas. Svarbu suprasti, kada galima ištarti komandą „Stop“. Imti į rankas šautuvą – ne taip parasta: „Ypatingo būrio“ kariai jaučia didelę atsakomybę.

„Tau duoda kovinių šovinių, pats susidedi į dėtuvę, užsitaisai ginklą ir kelis kartus viską permąstai, nes bijai suklysti, kad ko baisaus neįvyktų. Tai didelė atsakomybė, kelia adrenaliną“, – mintimis dalijasi R. Verbavičius.

„Ypatingas būrys“ suskirstomas į 2 komandas po 7 žmones. Kiekviena komanda turės atlikti 2 pratimus: šūvių sklaidos ir taiklumo. Šaudoma į 4 kvadratus iš skirtingų padėčių: gulint, sėdint, priklaupus ir stovint. Dalyviai vežimėliuose šaudys 2 būdais – su atrama rankoms ir be jos.

Lengvaatlečiai Egidijus Valčiukas ir R. Verbavičius – bičiuliai, tačiau prie ugnies linijos draugystė baigėsi. Prieš pradėdami šaudyti, sportininkai metė vienas kitam iššūkį: nugalėtojas bus vienas.

Šioje komandoje absoliutus lyderis – skyriaus vadas A. Valaitis. „Tikslas yra pataikyti. Kartais reikia šauti greitai, kartais gerai palaukti. Taip ir šaudau: matau, kad ramu, kvėpavimas leidžia, – šaunu. Matau, kad pavargau, – darau pertrauką“, – savo sėkmės paslaptimi dalijasi jis.

A. Valaitis sunkiai suskaičiuotų, kiek kartų yra šaudęs per panašias pratybas ar karo lauke. Ir puikiai žino, kad taiklumas – nuolatinio darbo rezultatas. Todėl jį maloniai stebina „Ypatingo būrio“ nariai, kurių dažnas demonstruoja gerus rezultatus.

Prie savo taikinių atkeliavo ir antra komanda. Beveik visi dalyviai automatiniu šautuvu G36 šaudė pirmą kartą. Tačiau iš rezultatų to nepasakytum.

Kol komandos draugai vieną po kito leido šūvius, profesionali šaulė kiekvieną šūvį atliko iš lėto ir susikaupusi. Tokia R. Bučinskytės taktika pasiteisino. Jos šūvių sklaida – viena geriausių komandoje.

Vienintelis konkurentas – tu pats

Visgi per visas šaudymo pratybas „Ypatingo būrio“ akys krypo į R. Bučinskytę. Jai tikrai pavyko išpildyti komandos draugų lūkesčius. Moteris įsitikinusi: šaudyti gali kiekvienas, tačiau pataiko vienetai. Geri šaudymo rezultatai, kaip ir bet kurioje sporto šakoje, pasiekiami sunkiu darbu.

Pirmą kartą šaudyklos duris ji pravėrė visiškai atsitiktinai. Šaudymas tiesiog buvo nauja pramoga neįgaliųjų sporto šventėje. Tačiau jos pirmasis treneris Kęstutis Savickas tikina iškart jos akyse įžvelgęs šaulės dvasią. Po kiek laiko vos savaitę pasitreniravusi ji jau dalyvavo respublikinėse varžybose Panevėžyje ir užėmė 2-ąją vietą.

„Po pirmos pergalės skonio supratau, kad noriu būti viena geriausių“, – prisipažįsta R. Bučinskytė. Šiandien ji – 4 kartus Lietuvos neįgaliųjų šaudymo čempionė, pasaulio „Grand Prix“ sidabro medalininkė, kandidatė atstovauti Lietuvai 2020 m. Tokijo paralimpinėse žaidynėse.

„Man šaudymas yra gyvenimo būdas, mano aistra. Tai labai įdomus tobulumo siekimo sportas. Turi sudėlioti 101 smulkmeną į harmoningą eilę, kad tobulai šautum“, – kalba pašnekovė.

Pirmasis R. Bučinskytės treneris negaili jai komplimentų. Anot jo, ši moteris – reto draugiškumo, šiltumo, supratimo, išsilavinimo žmogus.

„Varžybose konkurentai yra ne tie, kurie stovi su tavimi ugnies linijoje. Konkurentas esi pats sau. Mintyse vis suki tą patį filmuką, kada šūvis buvo tobulas. Ir nusiteiki: susikaupk, tu žinai, tu moki, tu gali. Kas ta aplinka – tu sau konkurentas“, – pažymi R. Bučinskytė.

Nugalėti reikia ne tik varžybose, bet ir gyvenime. Būdama 15-os R. Bučinskytė pateko į motociklo avariją, kurios pasekmė – lūžęs stuburas ir kojų paralyžius. Ji prisimena po traumos užsisklendusi ir nugrimzdusi į depresiją, ketverius metus praleido užsidariusi namie. Tik po ilgų raginimų nusprendė vykti į neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovyklą.

Kilo noras, kad dukra manimi didžiuotųsi. Kad nebūčiau ta mama, kuri verda, kepa ir skambina: kur buvai, kada grįši, ką valgysi?

Būtent ši stovykla, anot R. Bučinskytės, pakeitę jos požiūrį į vežimėlį ir gyvenimą apskritai. Ji iš jos grįžo kitokia, o gal tiksliau – kokia buvo iki traumos, veikli ir ryžtinga. Gavo vairuotojo teises, baigė mokyklą ir įgijo aukštąjį išsilavinimą.

„Kai stojau į universitetą, mąsčiau pragmatiškai: reikia profesijos, kuri patogi žmogui vežimėlyje. Kas gali būti patogiau, nei sėdėti prie kompiuterio ir versti? Tačiau, kai baigiau studijas, supratau, kad nenoriu sėdėti su popieriais ir kompiuteriu. Man reikia žmonių, bendravimo, veiksmo“, – tikina pašnekovė.

Dar daugiau pokyčių į R. Bučinskytės gyvenimą atnešė dukra, nors aplinkiniams, net gydytojams atrodė, kad žmogui vežimėlyje auginti vaiką bus per sunku.

„Ne tik savimi pasirūpinti, bet ir vaiku. Ir kilo tada noras, kad dukra manimi didžiuotųsi. Kad nebūčiau ta mama, kuri verda, kepa ir skambina: kur buvai, kada grįši, ką valgysi?“ – sako ji.

R. Bučinskytė savo darbais įrodė, ką gali: 10 metų savanoriauja Maltos ordine, keliauja po pasaulį, yra profesionali sportininkė – čempionė, kuri niekada nesigręžioja atgal.

„Gyvenimo prasmė, tikslas ir laimė tikrai nėra vaikščioti. Esi savo gyvenimo kalvis. Tai, ką darai, kokie žmonės tave supa, yra tavo įdirbis, nuopelnas. Gyvenime taip yra: arba imi ir darai, arba sėdi ir ieškai priežasčių, kodėl nedaryti“, – įsitikinusi moteris.

Ribos galvoje ir įveikta aukščio baimė

Dar vienas išbandymas, kuris teko „Ypatingam būriui“ – nusileisti nuo tilto. „Taip baisu turbūt dar niekada nebuvo“, – prisipažįsta Eduardas Strašunskas, Lietuvos tinklinio sėdint rinktinės kapitonas.

Kiti prieš užduotį sakė, kad baimės nejaučia, tačiau veidai išdavė ką kita. Tik atvykę į vietą kariai pamatė, kas iš tiesų jų laukia.

„Prieš atvažiuodamas nelabai įsivaizdavau to aukščio, o kai pamačiau – tilto kolonos tikrai didžiulės, galva su tuo sunkiu šalmu taip sukasi...“ – sako paralimpietis, irkluotojas Augustas Navickas.

Išvydus vaizdą nuo tilto aukščio baimė gali atsirasti net tiems, kurie manė jos neturintys. Ar dalyviai sugebėjo ją įveikti?

„Iš apačios žiūrint, kaip leidžiasi profesionalus karys, atrodo neaukštai. Be to, nematai asfalto, ant kurio tuo metu stovi. Paskui pakyli į viršų – labai aukštai atrodo. Ir dar tas asfaltas apačioje nemaloniai nuteikia“, – prisimena R. Verbavičius.

„Ypatingas būrys“ leidosi nuo Alytaus Baltosios rožės tilto. Tai aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas. Jo aukštis – per 38 m, ilgis – beveik ketvirtis kilometro. Šis tiltas įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.

Daugiausia baimės patyrė ir to nė nebandė slėpti E. Strašunskas: „Jei tai būtų atrakcionas už pinigus, nedalyvaučiau. Kažkam patiktų, kažkam būtų įdomu. Man nebūtų nei įdomu, nei patiktų. Koks tikslas? Nugalėti savo baimę. Bet tai kita situacija: čia yra užduotis, reikia ją įvykdyti.“

Anot R. Bučinskytės, garbė svarbiau negu baimė. Šis nusileidimas – iššūkis ne tik projekto dalyviams, bet ir profesionaliems kariams. Niekada anksčiau Lietuvos kariuomenėje, apskritai Lietuvoje, neįgalieji nėra savarankiškai nusileidę virve. „Ypatingas būrys“ su Lietuvos kariuomene kuria istoriją.

Žmogus atvažiuoja vežimėliu, lipa ant tilto, kurio aukštis 30 metrų, ir leidžiasi virve. Tai iššūkis, dviguba baimė, nes esi jau nukentėjęs nuo panašaus įvykio.

„Dauguma žmonių turi stereotipą, ką gali ir ko negali ratuotas. Ir dažniausiai, kad jis negali to, ano. Jei kartais krusteli pirštą, atrodo – stebuklas įvyko. Na, esam tokie pat žmonės, tik kiek labiau apriboti kažkokiose srityse“, – mintimis dalijasi Lietuvos sporto universiteto dėstytoja Aušrinė Packevičiūtė, judanti vežimėliu.

Tačiau ribos pirmiausia slypi galvoje. Prie tilto turėklo pirmas atsistojo E. Strašunskas – jis nusprendė akis į akį stoti su aukščio baime.

„Kad sau įrodyčiau. Ir iš beprotiškos baimės. Galvojau, dar stovėsiu, tai išvis persigalvosiu ir apsisuksiu. Greičiau nuleiskit mane, nes širdis iššoks iš krūtinės“, – kalba jis.

Pirmas nusileidimas, atrodo, ne vien E. Strašunsko, bet ir viso „Ypatingo būrio“ reikalas. „Buvo baisu, beprotiškai baisu. Per save peržengti labai sunku“, – po šuolio prisipažino E. Strašunskas.

Nusileisti ryžosi visi – ir judantys vežimėliais. Kaip pasakoja R. Verbavičius, atrodė, pradėjo drebėti kojos, kurios neveikia.

„Žmogus atvažiuoja vežimėliu, lipa ant tilto, kurio aukštis 30 metrų, ir leidžiasi virve. Tai iššūkis, dviguba baimė, nes esi jau nukentėjęs nuo panašaus įvykio. Ir vėl lipi ant to grėblio, kad įveiktum užduotį. Nuostabus dalykas. Tai rodo, kad šitie žmonės gali lipti per daugelį kliūčių, nepaisydami, kas jiems yra, kokia aplinka juos supa. Tai rodo žmogaus stiprybę“, – įsitikinęs A. Valaitis.

Šie vyrai ir moterys įveikė iššūkį, apie kurį dažnas nedrįstų nė pagalvoti. Jie nugalėjo savo baimę, paneigė išankstinę nuomonę ir atskleidė kiekvieno iš mūsų galią. Ar tai pamatę sveiki Lietuvos jaunuoliai drįstų sakyti, kad tarnyba kariuomenėje gali būti per sunki?

„Jie yra pavyzdys ne vienam iš mūsų: motyvuoti, stiprūs, juda, daro. Jie nesakys: „Ai ne, pagalvokime.“ Jie sakys: „Čia sunku, bet darome – mes galime“, – priduria jis.

Plačiau – laidos įraše. „Ypatingas būrys“ – realybės dokumentikos laida per LRT TELEVIZIJĄ kiekvieną trečiadienį 21.30 val.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Ypatingas būrys. Baltosios rožės tilto iššūkis: atrodė, kad kojos dreba net tiems, kurie jų nejaučia
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.