Gyvenimas

2019.09.05 19:18

Pirmoji „Nacionalinės ekspedicijos“ pažintis su Baltarusija – lietuviai, kurie stengiasi giedoti gražiau už gudus

LRT TELEVIZIJOS laida „Nacionalinė ekspedicija“, LRT.lt2019.09.05 19:18

„Nacionalinės ekspedicijos“ kelionė tęsiasi. Pirmoji pažintis su Baltarusija – Gervėčiai. Čia gyvenantys lietuviai bažnyčioje stengiasi giedoti gražiau už gudus, nors sako, kad tai ne varžybos. Profesoriaus Alfredo Bumblausko komanda skubėjo apžiūrėti Krėvos pilį, kurioje ne tik sprendėsi LDK likimas, bet, tikėtina, buvo pasmaugtas Kęstutis.

„Nacionalinės ekspedicijos“ keliautojų būrys jau penktą vasarą susiruošė ieškoti istorinių, gamtinių atradimų, pažinti žmones, mokytis naujų šokių ir dainų. Pirmus 2 metus laivai plaukė Nemunu, nuo pat ištakų Baltarusijoje iki Klaipėdos.

Vėliau atėjo Lenkijos ir Vyslos eilė. Pernai – 1 000 km per Ukrainą vingiuojantis Dniepras. Šiemet keliautojai traukia pažinti šiauriau nuo Lietuvos esančių žemių. Pirmos dienos maršrutas atkartoja Algirdo bei kitų karvedžių žygius: Krėva–Minskas–Borisovas–Orša–Smolenskas–Maskva. „Iš Vilniaus nėra tiesiau į Maskvą. Pulsim kaip Algirdas“, – kalba profesorius A. Bumblauskas.

Į „Nacionalinę ekspediciją“ grįžo poros metų pertrauką padariusi Zita Kelmickaitė. Kai kuriuos dalyvius jai sunku atpažinti.

Tikiuosi, bus audra, didelės bangos, sudėtinga. Kapitonams tai nepatinka, bet norėčiau pamatyti, kaip man išeitų su tuo tvarkytis.

Kasmet prie „Nacionalinės ekspedicijos“ prisijungia ir naujų dalyvių. Šiemet – dvi naujokės. Viena iš jų – LRT žurnalistė Aistė Plaipaitė. „Gal esu iš tų žmonių, kuriems reikia apsišniukštinėti, ne iš tų, kurie imasi iniciatyvos ir bando daryti, ko dar nelabai žino“, – sako ji.

Kita naujokė – antropologė Madara, buvusi profesoriaus Bumblausko studentė, Lietuvos latvė. Jos pagalbos keliautojams prireiks, kai Dauguvos upe plaukiantys laivai kirs Baltarusijos ir Latvijos sieną.

„Man labai įdomi Latvijos dalis. Nors esu latvė, Latvijoje gyvenau tik pusę metų pagal mainų programą. Turiu dvi gimtąsias žemes – Lietuvą ir Latviją. Grįžti į Latviją malonu“, – pasakoja Madara.

Rygoje Dauguva įteka į Baltiją. Šiemet ekspedicija ruošiasi naujam iššūkiui – kelionei jūra į Estijos salas.

„Labai noriu plaukti jūra – išbandyti save. Tikiuosi, bus audra, didelės bangos, sudėtinga. Kapitonams tai nepatinka, bet norėčiau pamatyti, kaip man išeitų su tuo tvarkytis. Be abejo, tai nuotykis“, – kalba Gabrielius Liaudanskas-Svaras.

Po Estijos keliautojai plauks į Klaipėdą ir pradės kelionę per 800 m. vardo paminėjimo jubiliejų švenčiančią Žemaitiją.

„Yra šiek tiek nerimo. Maršrutas žinomas, ruoštasi, bet kelionės pasiūlo daugybę nelauktų dalykų. Reikia ir kitų sėkmių: oro, sveikatos, susikalbėjimo“, – pripažįsta Selemonas Paltanavičius.

Gervėčių lietuvių iššūkiai dėl Astravo

Baltarusija keliautojus pasitiko su lietumi. Čia ekspedicijos dalyviai išsiskirstė: Z. Kelmickaitės vedama grupė pasuko į lietuvišką Baltarusijos salą, kurios centras – Gervėčiai.

„Gervėčius kiekvienas kraštotyrininkas sieja su šviesaus atminimo mitologu Norbertu Vėliumi. Po ekspedicijos jis buvo patrauktas iš vadovų. Saugumas labai domėjosi, kodėl žmonės važiuoja į tą kraštą, kodėl jiems reikia lietuviškų dainų“, – sako grupės vadovė.

N. Vėliaus vadovaujama ekspedicija po Gervėčių kraštą keliavo 1970 m. Knyga apie krašto etnografiją išleista po 20 m.

„Tai buvo 1989 m. Lietuva alsavo jau laisviau, bet įsivaizduokite, kai negali daryti dalykų, kuriuos daryti verkiant reikia. Tradicija, kurią saugojo žmonės iš aplinkinių kaimų, priklausė nuo to, kiek jie patys stiprūs“, – mintimis dalijasi Z. Kelmickaitė.

Tai mūsų žemės, mūsų priešpilis. Dar tarybiniais laikais vietiniai buvo surinkę per 60 tūkst. parašų, kad prijungtų prie Lietuvos.

Gervėčiuose keliautojus pasitiko automobiliai kelkraščiuose ir minios žmonių. Visi traukia bažnyčios link. Švč. Тrejybės bažnyčia – didžiausia katalikų bažnyčia Baltarusijoje ir Gervėčių simbolis. Miestelyje – vos 0,5 tūkst. gyventojų, tačiau į atlaidus žmonės renkasi ne tik iš aplinkinių kaimų.

Rytinės mišios laikomos lietuviškai, pagrindinės – 3 kalbomis: lietuvių, lenkų, baltarusių. Mišias aukoja Vilniaus arkivyskupas Arūnas Poniškaitis, gieda chorai iš Vilniaus ir Varėnos.

„Viena malda baltarusiškai, kita – lietuviškai; viena giesmė baltarusiškai, kita – lietuviškai“, – prisimena A. Plaipaitė.

O S. Paltanavičius, kalbėjęs su šalia Gervėčių esančio Rimdžiūnų kaimo žmonėmis, teigia, jog per tokias mišias vienoje pusėje renkasi lietuviai, kitoje – gudai, ir kai gieda, tai kas garsiau ir gražiau. „Sako, tai ne varžybos, bet mes, lietuviai, giedame gražiau“, – teigia jis.

Z. Kelmickaitė susitiko ir su Rimdžiūnų mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. Iš 20 Rimdžiūnų mokyklos mokytojų daugiau nei pusė atvažiuoja dirbti iš Lietuvos. Visgi kai kurių specialistų prisikviesti nepavyksta, pavyzdžiui, meno vadovo. „Nacionalinės ekspedicijos“ komanda jau siūlėsi palikti jiems Z. Kelmickaitę.

Lietuviškos Gervėčių salos ribas apibrėžia gamtiniai riboženkliai. Gal gamtinės sienos lėmė, kad lietuvių kalba čia taip ilgai išliko. Nuo 16 a. vietos lietuviai telkėsi aplink Gervėčių bažnyčią, tuokdavosi poros iš to paties ar artimiausių kaimų. Modernėjantis pasaulis naikina kraštą saugojusias gamtines ribas.

Naujausias iššūkis Gervėčių lietuvybei – kylanti Astravo atominė elektrinė. Atsirado svetimų žmonių, pakilo maisto kainos, taip tikina bendruomenės garbės pirmininkas Alfonsas Augulis.

Jis sako, kad šiuo metu lietuvių etninėms žemėms labiausiai reikia pagarbos ir atjautos: „Tai mūsų žemės, mūsų priešpilis. Dar tarybiniais laikais vietiniai buvo surinkę per 60 tūkst. parašų, kad prijungtų [prie Lietuvos]. Tris kartus Baltarusijos aukščiausioji taryba ir Sovietų Sąjunga nutarė šitą kraštą atiduoti Lietuvai. Bet buvo karinė apygarda, ir nepaėmė.“

Krėva – saugi užuovėja, kur sprendėsi LDK ateitis

Profesoriaus Bumblausko komanda pirmąkart sustojo 50 km už sienos, prie Krėvos pilies griuvėsių. „Vienas labai svarbių Lietuvos istorijos taškų – Krėvos pilis. Dešinėje donžonas – aptvarinė pilis su vienu bokštu. Tikėtina, čia buvo pasmaugtas Kęstutis“, – sako profesorius.

Kęstutis Krėvoje atsidūrė, kai su ordino pagalba užėmęs Trakus atvyko derėtis su Jogaila. Manoma, jis buvo suimtas ir įkalintas pilies bokšte. Vytautui pavyko pasprukti, o Kęstutis buvo nužudytas.

Tuos meškiukus mokė šokti žiauriu būdu. Užpakalinės kojos apaunamos batais, ant karštų metalinių grindų, apačioje sukurti laužai.

„Paprastai niekas nesusimąstydavo: Jogaila blogas, nes nužudė Kęstutį. Bet dabar yra nuomonių, kad Jogaila neturėjo intereso žudyti Kęstutį. Visos gijos veda į Jogailos motiną Julijoną, kuri siekė suartinti LDK su Maskva. Nors Krėva net svarbesnė“, – pasakoja A. Bumblauskas.

Algirdo laikais Krėva buvo politinis šalies branduolys. Kaip sako ekspedicijos dalyvė, istorikė Barbara Stankevič, šitoje pilyje sprendėsi LDK ateitis: Lietuva pasuks su ordinu, su Maskva ar su Lenkija.

Lietuva pasirinko vakarų kryptį. Krėvos pilyje Lietuvos ir Lenkijos delegacijos pasirašė sutartį, pagal kurią Jogaila turėjo vesti mirusio Lenkijos karaliaus dukrą Jadvygą ir tapti karaliumi, apkrikštyti Lietuvą ir prišlieti ją prie Lenkijos karalystės.

Anot profesoriaus Bumblausko, pasmaugus Kęstutį prasideda lemtingiausi šimtmečiai – iki pat 1863 m. esame su Lenkija.

Manoma, kad mūrinę Krėvos pilį pastatė Algirdas, kai iš tėvo Gedimino gavo valdyti aplinkines žemes. Tikėtina, kad šioje pilyje augo Algirdo sūnus Jogaila, vėliau tapo jos valdytoju. Palyginti su Vilniumi, čia buvo saugiau.

Kaip pažymi B. Stankevič, šaltiniuose nėra duomenų, kad Krėva būtų užpulta. Tai buvo saugi vieta, kur galima patogiai spręsti ateities klausimus.

Vėliau per Krėvą ėjo ne vieno karo kelias. 16 a. pr. pilį keliskart puolė ir apgriovė Krymo totoriai, vėliau užėmė ir nuniokojo Maskvos kariuomenė. Tvirtovė stipriai nukentėjo I pasaulinio karo metais, kai per miestelį ėjo Vokietijos ir Rusijos fronto linija. Dar vieną smūgį sudavė II pasaulinio karo mūšiai.

„Meškų akademija“ ir kaimo Licviaki paieškos

Iš Krėvos istorikų automobiliai suko į Baltarusijos gilumą. S. Paltanavičius bendrakeleiviams parodė pasienio įdomybių. Smurgainyse nuo 17–18 a. buvo „Meškų akademija“. Dėl to, pasak gamtininko, kalčiausi Radvilos, kurių vienas mėgo pasikinkyti 4 meškas ir važinėtis karietaite.

„Tuos meškiukus mokė šokti žiauriu būdu. Užpakalinės kojos apaunamos batais, ant karštų metalinių grindų, apačioje sukurti laužai. Užpakalinėms kojoms gerai, o priekinės plikos – meška turi stotis“, – pasakoja S. Paltanavičius.

Tuo metu mušamas būgnas, susikuriamas refleksas: kai mušamas būgnas, priekinėms kojoms bus karšta. Nors girdėti istorijas, kaip meškos buvo dresuojamos, skaudu, keista ir atgrasu, tokia istorija, priduria gamtininkas.

Kai atsiduri tokioje vietoje, pagalvoji, gal ta globalizacija perdėta. Vakar ilgai ieškojome žmonių, su kuriais būtų galima pakalbėti.

Profesoriaus Bumblausko sudarytas maršrutas keliautojus nuvedė duobėtais miško keliukais. Prasibrovę pro mišką, keliautojai pamatė prie kelio trobas, apaugusias aukšta žole, krūmynais, lakstančius naminius gyvūnus.

„Baltarusijoje per 500 vietovardžių, kuriuos galime sieti su Lietuva. Žemėlapyje užkliuvo 2 kaimai, pavadinimu Licviaki“, – pasakoja istorijos studentas Simonas Teškevičius.

Būtent vieno iš jų ir atvyko ieškoti „Nacionalinė ekspedicija“. Čia laikas sustojęs – kaip sako Robertas Petrauskas, nebūtina Černobylio avarija, kad laikas sustotų.

„Trobos baigia subyrėti, bet vis dar stovi, yra šimtametės, žmonės neturi jokių šiuolaikinių patogumų“, – prisimena jis.

Istorikai nutarė paieškoti vietinių. Gal jie papasakos savo kaimo istoriją? Sodyboje žmonių galima rasti, nors kai kuriuos namus jau užėmę gyvūnai.

„Kai atsiduri tokioje vietoje, pagalvoji, gal ta globalizacija perdėta. Vilniuje atrodo, kad žmonėms pritrūks vietos: kaip skruzdėlyne zujame, spūstys, visa kita... Ir staiga atsiduri vietoje, kur nėra nieko – vakar ilgai ieškojome žmonių, su kuriais būtų galima pakalbėti“, – teigia R. Petrauskas.

Vienas sutiktas vyras patarė ieškoti senų kaimo gyventojų. „Kas kaime viską žino? Tik bobutės“, – juokauja R. Petrauskas.

Tačiau kieme pasitiko ne bobutė, o aplankyti motinos iš Minsko atvažiavusi Snežana. Ji keliauninkams atskleidė, kad kaimas taip pavadintas dėl to, jog kadaise prie Volosovo ėjo Lietuvos siena. Moteris pažymėjo, kad ir pavardė jos tokia pati, kaip ir kaimo pavadinimas – Licviaki.

„Pasakojo, kad už 4 km buvo Lietuvos siena, nors taip tikrai negalėjo būti, nebent 14–16 a. Bet ji negalėtų to prisiminti“, – svarsto S. Teškevičius.

Visi „Nacionalinės ekspedicijos“ įspūdžiai – laidos įraše.

Taip pat skaitykite

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Nacionalinė ekspedicija. Krėvos pilyje – krauju aplaistytas sprendimas žengti į Vakarus