Net 300 kilogramų arbūzų šiemet kartu su šeima užauginusi Vilma Žukienė teigia tai daranti dėl įdomumo, o ne siekdama pasipelnyti. Tiesa, kaip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Laba diena, Lietuva“ pasakoja pašnekovė, užsiimti arbūzų auginimu paskatino kur kas rimtesnė priežastis, nei noras užsiauginti gardų derlių. Tai – problemos su sveikata.
Panevėžio rajone gyvenanti šeima džiaugiasi derliumi, tačiau V. Žukienė teigia, jog pernai arbūzų buvo dar daugiau.
„Pernai buvo palankesnės sąlygos jiems augti. Šiemet dienos buvo karštos, naktys vėsios. Jeigu būna mažiau negu 15 laipsnių šilumos, arbūzai nustoja vystytis“, – pažymi arbūzų augintoja.
Arbūzų veislių – labai daug, tačiau Žukų šeima turi keletą savo mėgstamiausių, pavyzdžiui, „Karolina“, „Čarlstonas“ ir kt., kurių daugiausiai ir augina. Anot V. Žukienės, tai pačios skaniausios veislės, kurios sykiu puikiai dera, o vaisiai vidutiniškai užauga 5–7 kg svorio.
Auginti arbūzus moteris nusprendė ne šiaip sau. Ji teigia turėjusi problemų su inkstais – būtent tai ir paskatino pašnekovę susidomėti šiais vaisiais.
Žmonės daro tas pačias klaidas, kaip aš kažkada dariau. Kai prisijaukinau arbūzus, savo patirtį perduodu kitiems.
Tai ir iššūkis, ir rūpinimasis sveikata, sako V. Žukienė, ir pažymi, jog dabar užklupusių problemų kaip nebūta: „Pradėjau auginti, vartoti – dabar jokių problemų neturiu, esu labai sveika.“
Pirmais metais šeima užsiaugintus arbūzus tiesiog suvalgė, o pernai pabandė ir išsispausti sulčių: „Labai skanu jas išspaudus palaikyti [šaldytuvo] kameroje, atvėsinti ir tada gerti. Ypač, kai karšta, labai gerai atgaivina. Labai rekomenduoju, kas augina arbūzus, pamėginti.“
Tikra arbūzų entuziastė yra įkūrusi ir arbūzų augintojų grupę, padeda kitiems užsiauginti šių didelių gražių vaisių, nes turi daug patirties ir gali pasidalyti patarimais.
„Kol nežinai, yra sunkumų. Žmonės daro tas pačias klaidas, kaip aš pati kažkada dariau. Kai dabar žinau, ką reikia daryti, kai prisijaukinau arbūzus, savo patirtį perduodu žmonėms, kurie nori užsiauginti savo derlių“, – kalba pašnekovė.
Jai juoką kelia įvairiausi sklandantys mitai apie tai, kaip atpažinti, ar arbūzas jau prinokęs: „Visi sako, pabelsk ir žinosi. Kiek beldžiu, man nelabai. Garsas skiriasi, bet jeigu vienas mažesnis, kitas didesnis, garsas skiriasi automatiškai.“
Pasak moters, kiti ieško ant arbūzo geltonos dėmės, tačiau ir šis būdas jai nepasiteisino. „Mes auginame ant plėvelės, arbūzo šonai visada būna vienodos spalvos“, – sako V. Žukienė.
Dar vienas būdas atpažinti sunokusį arbūzą – tikrinti arbūzo uodegėlę: ji turi būti sudžiūvusi. Tačiau ir tai, anot pašnekovės, netiesa. „Tai parodo, kad augalas nebemaitina arbūzo, bet nereiškia, kad yra sunokęs“, – tikina ji.
Vienais metais derlius gali būti labai geras, kitais – nieko. Tai hobis – stebėti, kaip jie auga.
Arbūzų augintoja prinokusį vaisių sako atpažįstanti pagal vadinamąjį ūselį, esantį prie arbūzo kotelio. Jeigu jis būna nudžiūvęs, po savaitės galima gardžiuotis nuostabaus skonio vaisiumi.
Šiemet gausų arbūzų derlių sunokinusi šeima vaisius tiesiog suvalgė arba išdovanojo, o verslauti neketina – juk auginant arbūzus viskas priklauso nuo oro.
„Vienais metais derlius gali būti labai geras, kitais – nieko. Čia dėl įdomumo, hobis stebėti, kaip jie auga. Kiekvieną rytą bėgi pažiūrėti, ar paaugo dar šiek tiek tie vaisiai, kaip mažas vaikas, gavęs saldainį“, – kalba pašnekovė.
Ji pasakoja, kad auginti arbūzus kartais ne taip ir lengva. Bitės, galbūt neatpažįstančios šio augalo, jų pačios neapdulkina, tad moteris pati turi savo rankomis apdulkinti kiekvieną žiedelį, kad užsimegztų vaisiai.
Plačiau – laidos įraše (nuo 1.04.07 min.).
Parengė Indrė Česnauskaitė.
