Gyvenimas

2019.08.30 16:51

Marius Čepulis. Opapa, očiačia į mokyklėlę

Marius Čepulis 2019.08.30 16:51

Vėl baigėsi atostogos ir jau nuo kitos savaitės mūsų jaunimas striksės (kai kas šliauš) į išsiilgtą (arba ne) mokyklą, kur jiems mokytojai bandys galvosna įkrėsti košės. Ar mes, žmonės, vieninteliai padarai, kurie moko savo vaikus? Ar gyvūnai turi mokytojus?

Taip, su mūsų švietimo sistema jokie organizmai negali lygintis, bet yra keletą gyvūnų rūšių, kurie aukoja laiką ir energiją, kad išmokytų savo atžalas pamokų, padėsiančių jiems išlikti.

Daugeliui gyvūnų nereikia jokių mokyklų, nes jie viską patys suvoks dėl instrukcijos, įrašytos jų genuose - instinktų. Išsiritęs vikšras „žino“, kokį augalą ėsti, kada lėliuke virsti, o tapęs drugeliu, kokias gėles lankyti. Balinis vėžliukas žino, kad, išsiritus iš kiaušinio, jam reikia peržiemoti, o pavasarį lįsti laukan ir eiti balon, kurioj niekada nebuvo.

Angiukas žino, kaip jam reiks slėptis pamačius didesnį padarą ir kaip užpuolus sudoroti mažą varlytę. Gandriukai žino, kur reikės skristi žiemoti, nes tėvai su jais neskris. Taigi didžiąją dalį informacijos, kaip išgyventi, gyvūnai jau turi. Tačiau kartais mamos ar tėčiai turi kantriai mokyti jaunimą, kol jis pats sugeba pasirūpinti savimi.

Dar visai neseniai mokslininkai galvojo, kad mokymas yra būdingas tik žmonėms, o pirmus mokytojus gamtoje atrado stebėdami vieną skruzdžių rūšį. Tos rūšies skruzdės, skirtingai nei įprasta, nepalieka kvapaus pėdsako, o įsimena objektus, kuriuos sutinka pakeliui.

Suradusi maistą, skruzdė pasiimdavo tik vieną mokinį ir rodydavo kelią, laukdama, kol ta gerai įsidėmės visus ženklus, tada grįždavo ir mokydavo kitą.

Dabar stebint gyvūnus atsiranda vis daugiau ir daugiau mokymo elgesio įrodymų. Jau įrodyta, kad vaikai ne tiesiog nusižiūri nuo motinos ar tėvo, kaip atlikti kokį nors veiksmą, bet tėvai ar giminės keičia savo elgesį, gaišta laiką ir juos moko, kaip tai padaryti. O dažniausiai ta vienintelė mokytoja būna mama (na, kas daugiau).

Viskas prasideda nuo vaikų darželių. Turbūt žinot, kad pingvinai leidžia savo vaikus į darželius, kur juos prižiūri kiti kolonijos nariai. Pas mus tą daro rudagalviai kirai (tie, kuriuos žuvėdromis vadinat). Ūgtelėję kiriukai eina į „vaikų darželį“ ir ten linksmai leidžia dienas, kol tėvai ieško maisto.

Viena gimininga strazdams rūšis kaskart, atnešus maistą, duoda tam tikrą garsinį signalą, kad jaunikliai žinotų, jog juos maitins. O vėliau jau tuo signalu pasišaukia arba įspėja dėl plėšrūnų. Australijos karietaičių rūšis pažengusi dar toliau.

Ji to garso jau moko, kol jaunikliai yra kiaušinyje. Mokslininkai įrodė, kad dar neišsiritę jaunikliai skiria savo tėvų garsus. Įspūdinga? Kam to reikia? Jaunikliai išmokomi specifinio garso, kurį pažįsta tėvai ir tik tada maitina jauniklius, kai šie ištaria tą slaptažodį. Jei kokia gegutė padės kiaušinį į šio paukščio lizdą, jos jauniklis neišmoks to garso ir nebus maitinamas.

Plėšrių paukščių tėvai jauniklius moko medžioklės įgūdžių dar lizde. Jauną ereliuką tėvai šeria suplėšydami grobį į skutelius, o vėliau atnešama didesnė, kartais dar leisgyvė auka, kad jauniklis išmoktų ją pats sudoroti. Atėjus laikui palikti lizdą, maisto neskubama pristatyti lizdan ir laukiama, kad jaunikliai patys išmoktų atropoti ar atsklęsti.

Iš žvėrių geriausi mokytojai turbūt yra drambliai. Juk gimęs drambliukas net neįsivaizduoja, ką jam su ta ilga nosimi daryti (tik šeštam mėnesy susigaudo). Mama kantriai ir ilgai moko, kaip reikia elgtis, kaip susirasti maisto, koks maistas geras ar blogas, kaip praustis, kaip voliotis purve ir net kaip elgtis dukroms rujos metu.

Orkos moko savo jauniklius, kaip pasigauti ruonį iššokus krantan ir kaip vėliau nuo kranto grįžti vandenin. Pradžioj jos tai daro ten, kur giliau ir lengviau grįžti jūron be ruonių, kol jauniklis išmoksta pats savarankiškai medžioti. Delfinai kaip sulėtintam filme jaunikliams rodo, kaip reikia gaudyti žuvis. Ruoniai leisgyvę žuvį atplukdo palei besimokančio jaunuolio snukutį.

Plėšrūnai pradžioj atneša vaikams negyvą grobį, vėliau leisgyvį ar visai sveiką ir “liepia” vaikams patiems susimedžioti. Katės, lapės, vilkai vėliau kartu eis į medžiokles ir mokys medžioklės subtilybių. Tiesa, kol jaunikliai maži, žaisdami jau mokosi sėlinti, pulti, kovoti ir žudyti.

Surikatos savo vaikams, kol šie mažiukai, atneša skorpionus be geluonies, kad jaunikliai nesusižeistų. Vėliau jaunikliai mokomi patys nutraukti geluonį nuo negyvo skorpiono, kol išmoksta gyvą pasigauti ir jį sudoroti.

Elnė moko elniuką, kad reikia bijoti plėšrūno ir žmogaus kvapo. Ji dirbtinai smarkiai išsigąsta ir sprunka, rodydama pavyzdį visur ją sekančiam vaikui.

Šimpanzės moko jauniklius, kaip naudotis įrankiais. Padeda, jei jaunikliui nesiseka, pavyzdžiui akmeniu suskaldyti riešutą ar pagaliuku iškrapštyti termitus. Kitos beždžionių rūšys, suradusios kokį gardų vorą, pačios jo neima, o pakviečia jauniklius ir „liepia” patiems susigauti. Yra beždžionių, kurios kaip mes (ar mes kaip jos) siūlu valosi tarpdančius ir šito moko savo atžalas.

Va tokios tos gyvūnų mokyklos ir mokytojai. O savo rūšies jaunajai kartai mokslo ir žinių dienos proga noriu palinkėti mažiau ieškoti atsakymų į klausimą „kas čia“. Svarbu žinoti „kas čia”, bet pats svarbiausias esminis klausimas yra „kodėl”.

Niekada nenustokit domėtis ir klausinėti ir linkiu užknisti savo mokytojus bei tėvus su tuo „kodėl“. O mokytojams ir tėvams linkiu kantrybės į tuos klausimus atsakinėti. Ir dar, jei jūsų klasę pavadins pelėdžiukų klase (atseit protingi baisiai), paprašykit, kad to nedarytų, nes pelėdos tokios prie kvailesnių paukščių. Gražios Rugsėjo pirmosios ir gerų mokslo metų!

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.