Gyvenimas

2019.09.08 07:00

Kulinarijos virtuozai apie lietuvišką sielos maistą – bulves: pietų stalas atstoja protėvių laužą

Agnė Kibildaitė, LRT.lt 2019.09.08 07:00

„Sielos maistas užpildo ne tik lietuvio skrandį, bet ir širdį“, – mano Beata Nicholson, kuriai antrina ir kiti Lietuvos virtuvės šefai. Tradiciniai lietuvių valgiai, vadinami sielos maistu, suteikia jėgų ir gerų emocijų po sunkios dienos. Tačiau pernelyg dažnas mėgavimasis užkandžiais virsta rimta priklausomybe.

21 amžiaus Amerikoje greitas maistas yra tituluojamas sielos valgiu, kitaip dar vadinamu soul food arba comfort food. Šiais produktais amerikiečiai mėgaujasi, kai jiems dėl ko nors liūdna ar jie yra nusivylę savo buitimi. Taip pat, greitas maistas kompensuoja tai, ko žmonėms trūksta kasdieniame jų gyvenime, pavyzdžiui – malonias emocijas.

Daugeliui lietuvių sielos maistas asocijuojasi su jaukia šeimos akimirka prie bendro vaišių stalo ir patiekalu, apie kurį svajojant burnoje ima kauptis seilės, o jo paragavus mintyse sužadinami malonūs vaikystės prisiminimai.

Lietuvos kulinarai tikina: nors dabar lietuviai ir kratosi bulvių šalies etiketės, mūsų tautos sielos maisto šaltiniu tituluojami senas tradicijas išsaugoję bulvinių patiekalų receptai.

Lietuviško sielos maisto paslaptis – protėvių receptai

Pasak LRT TELEVIZIJOS eteryje transliuojamos kulinarinės laidos „Beatos virtuvė“ vedėjos B. Nicholson, tradiciniai lietuviški patiekalai ir nėra skirti kasdieniam pietų stalui, nes jų paruošimas užima nemažai laiko, tačiau visi gilias tradicijas ir receptūras išsaugoję bulviniai patiekalai nusipelnė būti tituluojami lietuvių sielos maistu.

„Prakalbus apie lietuvišką sielos maistą, vertėtų pažvelgti į mūsų tautos šaknis ir kuo gyveno mūsų protėviai. Bulvių plokštainis, bulviniai blynai, šviežios bulvės su rūgpieniu.

Taip pat ir burokėlių sriuba, dešrelės su troškintais kopūstais, silkė su grybais – seni, tačiau ir šių dienų lietuvių atpažįstami patiekalai, kurie prie vieno stalo suburia šeimas ir džiaugsmu pripildo ne tik jų skrandžius, bet ir širdis“, – LRT.lt portalui sakė pašnekovė.

Anot B. Nicholson, lietuviškas sielos maistas suvienija lietuvių šeimas, turinčias tam tikrus giminės receptus ir patiekalus, kuriuos gamina tik artimiesiems susibūrus draugėn per tam tikrą šventę.

„Šeimos patiekalų receptai yra perduodami iš kartos į kartą. Dėl to neretai ant šeimos stalo nugula nors vienas patiekalas, kurį yra gaminę ir mūsų protėviai. Atrodo, kad lietuviško sielos maisto receptai yra įaugę į kraują, dėl to, jų paragavus, maistas sukelia geras emocijas“, – sakė B. Nicholson.

Sugrįžusi į namus po sunkios darbo dienos B. Nicholson dažnai nusprendžia palepinti savo skrandį bei širdį ir imasi virti burokėlių sriubą arba gaminti balandėlius – patiekalus, tapusius tikru jos šeimos sielos maistu.

Sielos maistas – skani gyvenimo akimirka

Kulinarinių laidų vedėjai B. Nicholson antrina ir virtuvės mitų griovėjas Alfas Ivanauskas. Paklaustas apie lietuvių sielos maistą, vyras teigė, kad dažno širdį pavergia bulvės su grybų padažu.

„Nors šiuo metu dažnas lietuvis nori išmesti bulvę iš kasdienio maisto raciono, nes daugeliui ši daržovė asocijuojasi su netinkama mityba, nepaneigsime fakto, kad esame bulvių valgytojų tauta“, – sako A. Ivanauskas.

Pasak A. Ivanausko, mintis apie ant stalo garuojantį lietuvišką patiekalą, vadinamą sielos maistu, tampa puikia paskata po dienos darbų skubėti tiesiai į jaukius šeimos namus.

„Per dieną susikaupusį stresą malšiname skirtingais būdais: vieni iš darbo lekia į sporto klubą, kiti užsiima meditacija, o treti – artimųjų kompanijoje valgydami gardų maistą. Manau, kad visi mano išvardinti atsipalaidavimo būdai yra tinkami, taip pat ir valgymas, jei žmogus tai daro su saiku.

Juk gera sulaukti artimojo žinutės, kurioje jis rašo, kad turguje nupirko šviežių bulvių bei grybų ir vakare namuose lauks gardi vakarienė. Tokiu atveju sielos maistas asocijuojasi ne su persivalgymu, bet su akimirka, kurią praleidi mylimo žmogaus draugijoje“, – mano A. Ivanauskas.

Virtuvės mitų griovėjas A. Ivanauskas skatina ir savo klientus bei draugus susirinkus prie vakarienės stalo nuošalėje palikti telefonus ir skirti laiko pasimėgauti maistu bei gyvai pasikalbėti su artimu žmogumi.

Vyras įsitikinęs, kad į instagramą keliaujantis kadras nėra vertas, kad maistas auštų lėkštėje. Anot A. Ivanausko, jei žmonės nori, kad paprastas patiekalas taptų sielos maistu, reikia išmokti juo mėgautis.

Patiekalo gaminimo procesas – atgaiva sielai

Pasak keliautojo Vytaro Radzevičiaus, 21 a. šeimos pietų stalas daugelyje pasaulio šalių atstoja laužą, prie kurio burdavosi mūsų protėvių bendruomenės, kartu gaminusios įvairius patiekalus. Nors maistas yra tik fiziologinis žmogaus poreikis, už viso to slypi kur kas gilesnė jo reikšmė – sielos valgiai suvienija žmones.

„Geras sielos maistas, kuris suteikia žmogui ramybę. Jei pavalgius širdyje jaučiama harmonija, vadinasi, ir žmogaus siela buvo gerai pamaitinta“, – sako V. Radzevičius.

V. Radzevičius taip pat pastebi, kad anksčiau pietų stalas lietuviams buvo šventa vieta. Tada vaikams net kojomis prie stalo nebuvo galima mataruoti. Maistas šiuo atveju tapo įrankiu, kuris, kaip ir prieš tūkstančius metų, buria žmones į bendruomenes.

Tačiau 21 amžiuje pasirodo vis daugiau pranešimų, kuriuose primenama apie tinkamą elgesį prie pietų stalo. Šiuo atveju siekiama grįžti prie tradicinės šeimos pietų idėjos, o ne jų metu lindėti mobiliuosiuose telefonuose.

„Net JAV krepšinio rinktinės treneris prieš jo treniruojamos komandos vakarienę atėmė iš žaidėjų mobiliuosius telefonus. Kad maistu nuklotas stalas ir 21 amžiuje galėtų suvienyti poras, šeimas ir net krepšinio žvaigždžių komandą, sėdėdami už jo žmonės turi matyti vienas kito akis ir komunikuoti, o ne būti sulindę į išmaniąsias technologijas“, – mano keliautojas.

Tiesa, V. Radzevičius sako, kad jo sielą pamaitina ne vien tik tradiciniai lietuviški patiekalai. Dažnai maistu sielai tampa ir pats gaminimo procesas, tai tarsi savotiška meditacija. Tačiau bulvių plokštainis – visos Radzevičių šeimos sielos maistas, kuris greitai pagaminamas ir lengvai padalijamas prie šeimos stalo susibūrusiems artimiesiems.

Užkandžiai – ne sielos maistas, o priklausomybė

Valgymo psichologė Rosita Kanapeckaitė pastebi, kad netinkami žmogaus valgymo įpročiai susiformuoja dar ankstyvoje vaikystėje.

Kai vaikas pravirksta, tėvai suskuba išsiaiškinti, ar dėl blogos jo nuotaikos nėra kaltas alkis? Tokiu atveju, vaikui siūlomas duoniukas ar bet kuris kitas užkandukas, kad atžala pasijustų laiminga.

„Vaikas nuo mažens yra mokomas, kad maistas – pirmoji pagalba nuo visko – blogos nuotaikos, sunkumų, streso. Vėliau, suaugęs žmogus, kuris patiria didelį emocinį krūvį, su iškilusiais sunkumais tvarkosi tuo pačiu būdu – blogas emocijas numalšindmas skaniu maistu.

Žinoma, pozityvias emocijas gali suteikti ir puikus filmas, tačiau norėdami pasimėgauti juo, turime ir pasistengti – nusipirkti filmo bilietus, pasipuošti ir išsiruošti per kamščius į miestą. O valgymo malonumą patirti kur kas lengviau – atsikeli iš lovos, suvalgai saldainį ir dopamino, cheminio junginio, kuris yra atsakingas už gerą žmogaus nuotaiką, smegenys gauna pakankamai. Tačiau su laiku ši dozė didėja“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“ sakė R. Kanapeckaitė.

Priklausomybė nuo maisto panaši į priklausomybę nuo alkoholio arba rūkymo, pastebi valgymo psichologė R. Kanapeckaitė. Tačiau, anot psichologės, sielos maisto negalima tapatinti su 21 a. ypač išpopuliarėjusiais užkandukais. Nors paragavus saldžių užkandžių, kūną užlieja malonus pilnatvės jausmas, tačiau piktnaudžiavimas jais šiandien virsta rimta priklausomybe.

„Priklausomybė nuo cukraus – nauja ir daugeliui lietuvių nepatogi tema. Kaip ir 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai buvo pradėta kalbėti apie priklausomybę nuo narkotikų, kaip apie psichologinį fenomeną, visuomenės nariams ši tema buvo tabu.

Tiesa ta, kad nuo cukrumi gausiai pagardintų arba termiškai apdorotų ir daug angliavandenių savo sudėtyje turinčių produktų mes nesijaučiame sotūs. Atrodo, kad kuo daugiau jų valgome – tuo labiau norime“, – sakė psichologė R. Kanapeckaitė.

Psichologė paaiškino, kodėl išsivysto priklausomybė užkandukams, pagardintiems dideliu kiekiu cukraus.

„Žmogaus smegenys išlaiko koncentruotą dėmesį apie 20 min. Tada joms prireikia trumpos pertraukos. Taigi, vieni laisvą poilsio minutę praleidžia rūkydami, kiti naršydami socialiniuose tinkluose, o treti – užkandžiauja.

Tiesa ta, kad nė vienas iš mūsų pertraukėlės metu nekramsnoja brokolių, kalakutienos kepsnelių ar virtų bulvių, tačiau sausainius ar kitus greitai įsisavinamus angliavandenius į burną dedame kiekvieną laisvą minutę. Pertraukos metu valgomi saldumynai, kuriais mėgaujamės, skirti patenkinti tik emocinius, bet ne fiziologinius žmogaus poreikius“, – LRT.lt portalui pasakojo psichologė.

R. Kanapeckaitė pastebi, kad 21 a. žmogų supanti aplinka tapo palanki priklausomybės nuo cukraus augimui ir visuomenės narių nutukimui. Bet kuriame miesto skersgatvyje galime įsigyti įvairių užkandukų, suteikiančių trumpalaikį malonumo jausmą, tačiau tikrai ne sielos maisto, kuris teikia ilgalaikę naudą.

„Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Iš pradžių užtenka tik šokoladuko prie kavos puodelio – mažos cukraus dozės. Tačiau su kiekviena diena ji pamažu auga. O vieną dieną išėję pasivaikščioti nejučia imame dairytis, kur čia įsigyti ledų porciją, sausainių ar saldainių pakelį, kuris praskaidrins kelią namo. Galiausiai imame nepastebėti, kaip kiekvieną laisvą minutę griebiamės saldaus užkandžio“, – teigė psichologė.

Pasak R. Kanapeckaitės, šių dienų visuomenėje vienos priklausomybės keičia kitas, todėl privalu objektyviai įvertinti savo gyvenimo stilių ir jo kokybę, ar neturime užslėpto polinkio į tam tikrus dalykus.

„Buvo laikas, kai Lietuvoje daugelis rūkančių žmonių nusprendė atsisakyti šios priklausomybės. Metę rūkyti, vieną žalingą įprotį jie pakeitė kitu – ėmė užkandžiauti. Visuomenė vis dar mano, kad tik priklausomybė nuo alkoholio, cigarečių ir narkotikų graso mirtimi.

Tačiau daugelis rimtų širdies ligų taip pat atsiranda dėl per didelio suvartojamo cukraus ar maiste esančių ir greitai įsisavinamų angliavandenių kiekio. Skirtumas tik vienas, kad šis mirtinas procesas vystosi lėčiau nei kitų priklausomybių sukeltos ligos“, – sakė pašnekovė.