Gyvenimas

2019.08.23 13:22

Marius Čepulis. Kai pakvimpa viržių medumi

Marius Čepulis, gamtos fotografas2019.08.23 13:22

Gamtoje, kaip ir visur gyvenime, aktyvumas svyruoja. Patys aktyviausi, gyviausi mėnesiai, kai viskas aplink tik auga, bruzda, kruta, yra gegužė ir birželis, o patys ramiausi – šlapkritis bei gruodis, kai niekas nosies lauk nekiša. Viena ramesnių, kad ir kaip keista, yra ir rugpjūčio pirma pusė.

Liepai besibaigiant, atrodo, viskas sulėtėja, aptingsta, lyg ruoštųsi kitam aktyvumo šuoliui – rudeniui. Juolab, kad dar ir saulė pakepina kaip reikiant, tai dienos metu miške išvis būna tyku it žiemą.

Bet čia toks pirmas įspūdis, kai dar tankmėje nieko neįžvelgi ir nieko negirdi. Nors atidžiau pasižiūrėję pamatysime, kad ten, kur žemė gavo vandens, kaip pasiutę dygsta grybai. Kažkada buvę priskirti grybams, dabar jau atskira organizmų grupė – gleivūnai (tokie vaikščiojantys „grybai“) kariasi ant kelmų ar augalų ir papuošia juos įvairiausiais geltonais kleckais, baltais koralais ar raudonais rutuliukais.

Dauguma augalų nužydėjo, bet pievose dar galima rasti spalvų. O spalvingiausi šiuo metu yra viržynai. Ištisi rožiniai kilimai su baltaliemeniais pradėjusiais gelsti berželiais atrodo kaip vaizdas iš kokios pasakos. O kiek ten gyvybės! Viskas aplink tiesiog dūzgia nuo kamanių, naminių bei įvairiausių pavienių bičių ar musių, striksi skėriukai, čirškia žiogai ir tarškia tarkšliai. Grobio ten tyko patys įvairiausi vorai.

Pievose drugių sumažėjo, bet dar užtiksit ir baltukų, ir perlinukų ir rūgstančių nukritusių vaisių sultimis besisvaiginančių admirolų, jei tik vapsvos prileidžia. Vapsvų irgi padaugėjo. Juk visus metus dauginosi, statė, plėtė savo lizdus. Bet nedaug liko joms gyvuot, mat žiemot liks tik apvaisintos karalienės, o visos darbininkės žus.

Angys jau susilaukė angiukų, iš kiaušinių išsiritę miniatiūriniai žalčiukai mėgaujasi šiluma, o jei pradeda smarkiai kaitint, tuomet dienom ir jų neužtiksit, tik vakarop nosis iškiša. Sutemus pasirodo ir rupūžės, akylai stebinčios, ar nesukrutės koks vikšras ar paviršiun išsirangęs sliekas. Tada staigus judesys ir riebus užkandis atsidurs gražiaakės gerklėje.

Naktimis vis dažniau paūbauja pelėdos, o rytais tik jau saulei pakilus pagieda viena kita pečialinda ar karietaitė. Vėliau medžių lajas pagyvina cypsintis, čirškiantis zylių, devynbalsių, kikilių choras, o įdienojus visi nutyksta. Gal tik bruknienuojuose sutarškia koks strazdas.

Tik lazdynuose kažkas vis kruta, braška, traška. Šiemet labai gausiai užderėjo riešutų, tad ten jau sukasi rėksniai kėkštai su riešutinėmis bei, žinoma, pūstauodegės žiurkių giminaitės – voverės. Jos du riešutus surijusios, trečią puola pakasinėti. Tik šiukštu, kad niekas nematytų.

Keliose vietose apsimeta, kad slepia, o kai įsitikina, kad konkurentas suklaidintas, dar kitoj vietoj negiliai pakasa lobį, kurį ji pati arba kas kitas (greičiausiai pelės) ras žiemą.

Tačiau rūgpjūčio pabaigoje pasibaigia tylos metas, nes prasideda vieni gražiausių reginių – pradeda būriuotis gervės ir prasideda elnių bei briedžių ruja. Jei matot klykaujančius ir kažkur traukiančius gervių būrius, tai dar nepulkit joms mojuot kepure.

Dėl kepurės. Mano senelis visada sakydavo, kad kai pamatai gerves, reikia sukti virš galvos kepurę, tada jos pradės sukti virš tavęs ratus. Dabar jau žinau, kad jos tiesiog taip gaudo kylančias oro sroves ir jomis kyla aukščiau, o mūsų su ta kepure nė nemato.

Žodžiu, gervių dar neišlydėkit, nes jos dabar keliauja į kasmetines susirinkimo vietas. Ten jos miegos pelkėse, o rytais smagiai triukšmaudamos leisis į ražienas ar pievas maitintis. Čia jos daug šoks, vis dar kartais pamaitins savo stručiukus – gerviukus ir, žinoma, valandų valandas tvarkysis savo gražiuosius aprėdus.

Jau minėjau ne kartą, bet dar primenu, kad tos gražiosios „uodegos“ plunksnos yra ne gervių uodega, o smarkiai pailgėjusios sparnų plunksnos. Kai gervė stovi, uodegos nematot. Gervės paliks mus tik rugsėjo gale. Tai dar spėsim jomis atsidžiaugti.

Ramybė baigėsi ir miškuose, nes patalžęs jauną alksniuką, pataršęs nurudavusius žolynus, rasos nupraustais ragais išsivoliojęs gerai iškvėpintoje purvo vonioje subaubė pirmasis taurusis elnias.

Dar kurį laiką girdėsis tik vienas kitas baubtelėjimas, bet už poros savaičių sutemus skambės miškai nuo ilgesingų arijų. Tada nieko nebus geriau, kaip po žvaigždėtu dangumi klausytis tų maurojimų ir bandyti iš klausos atskirti, kur tas galingasis miško valdovas.

O kol kas linkiu gražiai paminėti Baltijos kelio sukaktį. Jei sparnais kabintusį nacionaliniai paukščiai, tai Estijoje tupėtų šelmeninės kregždutės, Latvijoje – baltosios kielės, o Lietuvoje, žinoma, gandrai.

Tiesa, nepamirškit šeštadienį ir gandrų palydėt, nors šią savaitę jau antra didžiulė partija paliko mūsų šalį ir liko tik nedidelė raudonkojų dalis.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite