Gyvenimas

2019.09.14 13:06

Rimantė Kulvinskytė apie tobulo grožio kultą socialiniuose tinkluose: ką laistai, tas auga

Gabrielė Sagaitytė, LRT.lt2019.09.14 13:06

„Kad ir kokie bebūtume inovatyvūs, kad ir kokių turėtume programėlių ir filtrų, žinau, jog galiausiai grįšime prie tikrumo, kurio nesuvaidinsi“, – portalui LRT.lt sako žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, kūrybininkė Rimantė Kulvinskytė. O psichoterapeutė Jurga Gužauskienė primena, kad polinkis į kūno idealizavimą egzistuoja nuo senovės Egipto laikų.

Pasak R. Kulvinskytės, grožio kultas ir stiliaus paieškos egzistavo visais laikais, todėl tame nėra nieko blogo, bent jau iki tol, kol tai netampa priklausomybe.

Pasaulinėje literatūroje gausu informacijos apie besaikį rūpinimąsi savo išvaizda ir to keliamas problemas: nepasitenkinimą savimi ar mitybos sutrikimus.

Psichoterapeutės J. Gužauskienės teigimu, polinkis į kūno idealizavimą nėra naujas ir egzistavo nuo senovės Egipto laikų, kai moterys, paryškindamos skruostus ar kitaip besigražindamos, stengdavosi pabrėžti savo privalumus. Tačiau, anot psichoterapeutės, šiais laikais rūpinimasis grožiu yra persmelktas savotiško dualizmo.

„Rūpinimasis savo kūnu ar norėjimas būti patraukliam pats savaime nėra blogas dalykas. Klausimas, kiek tai trukdo žmogui kurti santykius ir kiek tuose santykiuose atsiranda kančios. Raumenys sau, kūnas sau, grožis sau, o mūsų dvasia, emocijų pasaulis irgi sau. Dėl to ir atsiranda didžiulė problema, nes nebėra visumos“, – tikina specialistė.

Suvokia kaip kraštutinį variantą

Vis dažniau pastebima, kaip socialinėje erdvėje skelbiamose nuotraukose diegiamas naujas grožio ir moteriškumo idealas – stangrus užpakaliukas, liesas liemuo, putlios lūpos ir didelės, stangrios krūtys, kas neretai prasilenkia su realybėje gyvenančiomis moterimis.

Paklausta, kodėl iš daugybės užfiksuotų fotografijų stengiamasi paviešinti tą, kurioje žmogus neretai atrodo visiškai kitaip, psichoterapeutė J. Gužauskienė atsako, jog asmuo, bandantis išgauti geriausią savo versiją socialiniuose tinkluose, suvokia save tik kaip tam tikrą kraštutinį variantą.

„Tada atsiranda apšvietimas, lūpos, antakiai ir tai reiškia, kad tam tikra kraštutinė dimensija tampa vyraujanti“, – paaiškina gydytoja.

Tampa yda

Anot R. Kulvinskytės, natūralu, jog žmonės save lygina su kitais, o tie, kurie gyvena tobulą įsivaizduojamą gyvenimą, susilaukia daugiau dėmesio.

„Nuo mažens klausėmės pasakų apie princeses ir bjauriuosius ančiukus. Juk pelenė nebuvo negraži, bet ji vis tiek turėjo virsti princese, kad pasiektų savo gyvenimo tikslą, o ančiukas buvo depresuotas atsiskyrėlis, kol tapo gulbinu.

Mums viskas daro įtaką: mamos rūpinimasis savimi, draugai, mados. Taip, kadaise nebuvo interneto ir žurnalų su supermodeliais, bet visada atrasdavai, su kuo save sulyginti, – su vyresne pussesere ar mokyklos gražuolėmis.

Mes – socialios būtybės, negali savęs izoliuoti nei nuo žmonių, nei nuo žiniasklaidos diktato. Tik itin stipri asmenybė gali atlaikyti keistuolio etiketę ir savo unikalumą nešti kaip vėliavą. Daug lengviau būti tokiam kaip visi“, – sako R. Kulvinskytė.

R. Kulvinskytės aiškinimu, atsiriboti nuo savęs vertinimo, kurį žmogus suvokia per „patinka“ paspaudimų kiekį socialiniuose tinkluose, labai sudėtinga. Pasak jos, tai netgi tampa priklausomybe, todėl, norint nesuklupti, būtina laiku save sulaikyti.

„Esu įkėlusi kelias nuotraukas, kuriose esu beveik nuoga. Tokia nuotrauka surenka apie du tūkstančius „patinka“. Atitinkamos fotografijos generuoja didesnį srautą, o nuotrauka su daugiau drabužių ir tekstu, kuris tau pačiai atrodo vertingas, prie kurio sugaišta nemažai laiko ir pastangų, sulaukia mažesnio atgarsio ir, nori tu to ar nenori, vystosi tam tikra priklausomybė: „Gal ir vėl ką nors pikantiško įkelti?“

[...] Sakyti, kad man nesvarbu, ar mano nuotrauka patiko 30 žmonių, ar dviem tūkstančiams, būtų kvaila ir melaginga“, – teigia R. Kulvinskytė.

Tai tampa liga, kai visi tave mato gražią, pasidažiusią, įdomiai rašančią ir kalbančią, o čia, neduok Dieve, pamatys su treningu.

Vertindama socialinių tinklų vartotojų domėjimąsi tik minėto turinio nuotraukomis, R. Kulvinskytė pabrėžia – ką laistai, tas auga.

„Kadangi mes giriame tokią išvaizdą, tai tampa yda ir žmonės to tobulumo nesuvokiamai siekia. [...] Kai dėstydavau paaugliams ir jų paklausdavau, kokią jie nori skleisti žinutę keldami vieną ar kitą fotografiją, ar jie galvoja, kokį tai palieka pėdsaką, kad jų nuotraukas gali matyti būsimi darbdaviai, visi pripažino, kad apie tai nesusimąsto, dalintis nuotraukomis tėra įprotis“, – aiškina R. Kulvinskytė.

Paklausta, ar tobulo grožio propagavimas daro įtaka kitiems, psichoterapeutė J. Gužauskienė atsako – viskas priklauso nuo kito asmens emocinės brandos, atsiremiančios į tai, kiek savęs yra ieškoma kitų atspindžiuose.

„Kiekvienam emocinė branda ateina labai skirtingai. 18 metų amžiaus žmogus dar nebūtinai yra emociškai brandus. Kartais ir 40-metis gali būti visiškai nebrandus, o 16-metis – kur kas brandesnis. Tačiau, kaip bebūtų, tai yra tarsi mano veidrodis ir kiek man jo reikia, kad nuraminčiau save ir patikėčiau savimi“, – pažymi J. Gužauskienė.

Instagramo turinio koregavimas gali labai pakoreguoti žmogaus psichologinę būseną.

Nors neretai socialiniuose tinkluose susiduriama su koreguotu grožiu, psichoterapeutė pabrėžia, jog kovoti su tuo nereikėtų.

„Tai yra kaina, kurią žmogus moka. Kai žmogus pradeda suvokti, jog ji yra per didelė jo savijautai, kad jis išgyvena emociškai skaudžius santykius, kuriuose dominuoja reikalavimai ir daugiau techniniai dalykai, koks tu turi būti, bet nėra kvestionuojama, kaip gyventi, tada ši kaina tampa pernelyg didelė“, – komentuoja J. Gužauskienė.

Realybė socialiniuose tinkluose – teatras?

R. Kulvinskytė ragina suprasti, jog vadinamųjų influencerių, į kurių išvaizdą dažniausiai lygiuojamasi, darbas – gerai atrodyti, todėl tai nėra realus gyvenimas, bet, kaip sako pašnekovė, stebimas teatras arba kinas. „Prie jų durų jau šeštą ryto stovi makiažo meistrė, o kiekvieno žingsnio fotografavimas yra juodas darbas“, – tvirtina pašnekovė.

Paklausta, kaip reikėtų vertinti tobulo grožio kulto propagavimą socialinėje erdvėje, ar kaip natūralią žmonijos kaitą, ar kaip procesą, su kuriuo būtina kovoti, R. Kulvinskytė atsako: „Su niekuo čia nepakovosi.“

„Būtina tai priimti kaip dalyką, teikiantį žmonėms laimę, – mums svarbu būti pastebėtiems, be meilės ir dėmesio mes galime ir susirgti. Kokiomis priemonėmis tos meilės gauname – mūsų pačių pasirinkimas. Studijų laikais į gatvę neišeidavau be vakarinio makiažo, o dabar į susitikimą galiu keliauti tiesiai iš dušo.

Anksčiau mama man grįžus stalus nukraudavo valgiais, o dabar pagaliau suprato, kad užtenka ir šaltibarščių, juk grįžtu ne valgyti, o apsikabinti. Galų gale visi grįžtame prie pamatinių vertybių, prie tikrumo, imame vertinti savo laiką, branginti prasmingus pokalbius, ne tik išvaizdą ar pirminį įspūdį.

Kita vertus, dabartinis gražaus, sportiško kūno kultas turi begalę teigiamų šalutinių veiksnių sveikatai – nuo abstinencijos iki pavyzdinės mitybos. Ir tame gražaus užpakalio norėjime nėra nieko blogo – svarbu mokėti mėgautis procesu“, – sako R. Kulvinskytė.

Kaip teigia R. Kulvinskytė, atsiriboti nuo visuomenės peršamų standartų – beprotiškai sunku, tačiau, klausimas, kur tai veda, ar į savęs graužatį ir menkinimą, ar į sporto salę.

„Instagramo turinio koregavimas gali labai pakoreguoti žmogaus psichologinę būseną. [...] Nežinau, kiek tų tatuiruotų antakių bus po penkerių metų, bet manau, kad viskas, ką tu gali kontroliuoti, yra gerai.

Jei nori pasidažyti nuotraukai ir būti graži, – valio, bet jei negali atsikelti be makiažo ir savęs tobulinimas užima daugiau tavo laiko nei elementarus bendravimas su šeima, jau yra visai kas kita“, – pažymi R. Kulvinskytė.

Kyla didesnių problemų

R. Kulvinskytės tikinimu, iš šio socialinių tinklų reiškinio gimsta dar didesnės problemos. Kadangi šiais laikais žmonės dažniausiai susipažįsta per socialinius tinklus, kuriuose, pasak pašnekovės, viskas saldu ir tobula, jie bijo atskleisti savo nuobodžiąją pusę.

„Tai tampa liga, kai visi tave mato gražią, pasidažiusią, įdomiai rašančią ir kalbančią, o čia, neduok Dieve, pamatys su treningu ir iškart neteksi mylimo žmogaus.

Anksčiau juokdavomės, kai Kristina Brazauskienė pasakodavo, kad Algirdas Brazauskas nebuvo jos matęs be makiažo. Atrodydavo, kaip taip galima?

Dabar viskas apsivertė: jauni žmonės bijo pradėti bendrą gyvenimą vien todėl, kad antra pusė pamatys, jog jie ne tokie tobuli ir jų kasdienybė nėra ištisas nuotykis ir kokteiliai su skėtukais. Pasimatymai gali būti „instagramiški“, bet buities taip idealiai nepateiksi.

Nežinau, kur tas traukinys nuves. Kad ir kokie bebūtume inovatyvūs, turėtume programėlių ir filtrų, tikiuosi, jog galiausiai grįšime prie tikrumo, kurio nesuvaidinsi. Lietuviai kaip niekas kitas vertina šią savybę“, – įsitikinusi R. Kulvinskytė.

R. Kulvinskytė neabejoja – gyvenime turi įvykti tam tikras lūžis, kad žmogaus požiūris pasikeistų. Jos nuomone, viskas atkeliauja per meilę sau.

„Dažniausiai savo šešėlį lyginame su kitų šviesa, todėl bet kokiu atveju būsi blogesnis už kitą, jei savęs nemylėsi.

Socialiniuose tinkluose stebime kitus, kai galėtume daugiau dėmesio skirti sau patiems, investuoti į save, kaip į žmogų. Juk jei norime dalintis, turime prisipildyti savo pačių stiklinę: mokytis, atrasti, tobulėti, tiesiog būti. Jeigu vietoj valandos beprasmio skrolinimo nuveiktume ką nors prasmingo, daugiau ir like surinktume, pasidaliję savo patirtimis, ar ne?“ – šypsosi R. Kulvinskytė.