Gyvenimas

2019.08.29 07:00

Meilės emigrantė Renata Duros: drąsa rizikuoti turi savo kainą

Agnė Kibildaitė, LRT.lt2019.08.29 07:00

Nors Renata Duros nemanė, kad kada nors paliks gimtąją Lietuvą, gyvenimas pasisuko kita linkme. Apsispręsti išvykti Renatą privertė meilė Amerikoje gyvenančiam 3-ios kartos graikui. „Supratau, kad jis yra mano gyvenimo laimė, už kurią turiu sumokėti tam tikrą kainą“, – LRT.lt portalui pasakojo daugiau nei 14 metų Bostone gyvenanti lietuvė.

Amerikoje kambarine dirbusi R. Duros ten susipažino su būsimu savo vyru, inžinieriumi Anthony. Po meilės vasaros sugrįžusi į Lietuvą, Renata baigė pedagogikos studijas ir suprato, kad be Anthony gyventi negali.

„Meilės emigrante tapau 24-erių. Tiesa ta, kad jauniems žmonėms nesunku priimti gyvenimą kardinaliai keičiančius sprendimus, pavyzdžiui, dėl meilės palikti gimtinę, artimuosius ir persikelti gyventi už Atlanto. Kol esi jaunas, gali lengviau prisitaikyti prie naujos aplinkos ir tautos, jos kultūros, nes jaunystė – laikas, kai gali drąsiai rizikuoti savo likimu“, – mintimis dalijosi R. Duros.

Meilės emigrante save vadinanti Renata sako, kad troškimas gyventi kartu su mylimu vyru už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos turi ir savo kainą.

„Tik praėjus daugiau nei 14 metų imu suvokti tikrąsias meilės emigracijos pasekmes – Amerikoje gimę sūnūs auga be senelių ir artimųjų dėmesio, o jų pasuose įrašyti nelietuviški vardai – Jacob ir Alexander.

Tai – didžiausias mano širdies skausmas, kurį, deja, suvokiau tik praėjus daugeliui metų po sprendimo gyvenimą kurti ne Lietuvoje. Tačiau vasaromis stengiuosi su sūnumis bent trumpam sugrįžti į Lietuvą ir tokiu būdu kompensuoti lietuviškumo tuštumą“, – sakė R. Duros.

Jaunystė – laikas, kai gali drąsiai rizikuoti savo likimu.

Nepaisydami netikėto Renatos sprendimo išvykti iš Lietuvos ir Amerikoje ištekėti už užsieniečio, moters tėvai šią žinią priėmė su džiaugsmu.

„Tik sugrįžusi iš Amerikos į Lietuvą baigti pradėtas pedagogikos studijas, tėvams pranešiau, kad ilgai čia neužsibūsiu. Prisipažinau, kad gyvendama Amerikoje susipažinau su ten gyvenančiu 3-ios kartos graiku ir jį įsimylėjau.

Nieko nelaukę, tėvai jį pakvietė atvykti į svečius. Nors mano šeimoje nėra nė vieno, gerai kalbančio anglų kalba, visi stengėmės prie bendro Kalėdų stalo kuo daugiau vienas apie kitą sužinoti.

Deja, nepaisant gerų norų, kalbos barjeras tarp mano vyro Anthony ir tėvų tapo jų nusivylimu. Tėvai suprato, kad niekada negalės atsisėsti prie vieno stalo su mano vyru ir nuoširdžiai pabendrauti“, – LRT.lt portalui sakė Amerikos lietuvė.

Tik praėjus daugiau nei 14 metų, imu suvokti tikrąsias meilės emigracijos pasekmes – Amerikoje gimę sūnūs auga be senelių ir artimųjų dėmesio, o jų pasuose įrašyti nelietuviški vardai – Jacob ir Alexander.

Moteris pasidalijo ir savo vyro Anthony įspūdžiais, pirmą kartą atvykus į Lietuvą.

„Atsimenu, kai jis pirmą kartą nusileido Lietuvoje. Tik išlipęs iš lėktuvo ėmė kalenti dantimis sakydamas, kad čia labai šalta. Ir dabar, praėjus daugiau nei 14 metų nuo mūsų pažinties dienos, jis manęs vienos į Lietuvą neišleidžia. Nors yra labai užimtas, atvyksta į mano tėvų namus, kuriuose vasaras leidžiu kartu su į gimtinę grįžusiais sūnumis“, – tikino R. Duros.

Renata džiaugiasi, kad vyras Anthony ne tik noriai atvyksta į Lietuvą, bet ir sparčiai mokosi lietuvių kalbos.

„Tiesa, šiuo metu mano vyro kalbos vystymasis pasuko gana įdomiu keliu. Pavyzdžiui, prieš gimstant sūnums, jis domėjosi, kaip lietuviškai užsisakyti maisto, kaip ryte pasisveikinti su mano tėvais ar draugais. O dabar vyras lietuvių kalbos žinių semiasi iš savo atžalų.

Dėl šios priežasties jo žodynas pasipildė tokiomis frazėmis kaip apsirenk, apsiauk batus, valgyk ar klausyk mamos. Vyras ėmė vartoti ir daug posakių iš vaikiškų knygelių, pavyzdžiui, karvutė rupšnoja pievoje. Taigi, jo kalba įgavo vaikišką atspalvį“, – juokavo R. Duros.

Artimų draugų rate turime ne vieną multilingvistinę porą, kurios atžalos atsisukusios į tėtį gali laisvai kalbėti viena kalba, o atsigręžusios į mamą – prakalbėti kita.

Matydami, kaip Amerikos lietuvė Renata stengiasi svetur išsaugoti gimtąją kalbą, vyro tėvai jai prisipažino, kad gailisi Anthony neišmokę gimtosios graikų kalbos.

Taip pat skaitykite

„Besimaišančios skirtingų tautų kalbos į jauno žmogaus gyvenimą įneša vien tik pliusų. Vaikai yra labai imlūs ir, jei juos nuo mažens mokysime kuo įvairesnių dalykų, užaugę jie padėkos už tai. Artimų draugų rate turime ne vieną multilingvistinę porą, kurios atžalos atsisukusios į tėtį gali laisvai kalbėti viena kalba, o atsigręžusios į mamą – prakalbėti kita.

Tik nereikia manyti, kad vaikui bus per sunku išmokti daugiau nei vieną kalbą. Mano vyro tėvai dabar gailisi, kad vaikystėje Anthony neišmokė graikų kalbos, kaip aš savo vaikus skatinu kalbėti lietuviškai“, – sakė R. Duros, kuri kalbos subtilybių moko ne tik savo vaikus, bet ir vietinių amerikiečių atžalas.

Taip pat skaitykite

Nors pati Renata pirmaisiais gyvenimo Amerikoje metais dar gėdijosi lietuviško akcento, dabar vietiniai gyventojai giria tartį ir kviečia mokyti jų atžalas anglų kalbos.

„Dabar vietinėje Bostono mokykloje mokau amerikiečių vaikus. Tačiau darbo pokalbio metu nejučia išdaviau savo nerimą, sakiau, kad mano lietuviškas akcentas nepatiks amerikiečių vaikams, juk besivystanti vaikų kalba ima pavyzdį iš mokytojo kalbos modelio.

Tačiau dabar švietimo įstaigos vadovai tikina, kad jokių nusiskundimų dėl mano darbo neturi, o vietiniai vaikai noriai lanko mano vedamas pamokas“, – sakė vietinėje Bostono mokykloje mokytoja dirbanti R. Duros.

Taip pat skaitykite

Papildoma veikla šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje – tarsi atgaiva moters sielai.

„Prieš pradėdama dirbti lituanistinėje mokykloje, kartais namuose įsijungdavau radiją ir klausydavausi lietuviškų žinių. Tačiau dariau tai ne dėl to, kad man yra įdomios kokios nors politinės naujienos.

Tiesiog man taip gera girdėti gražų lietuvišką balsą ir nesvarbu, kokias naujienas jis praneša. O dabar tautiškumo tuštumą užpildžiau ir sutikusi su lituanistinės mokyklos direktorės Gailos pasiūlymu prisijungti prie kolektyvo“, – sakė R. Duros.

Renata prakalbo ir apie iššūkius, su kuriais tenka susidurti mokant emigrantų vaikus lietuvių kalbos pagrindų.

„Visos Amerikos lietuvės mamos kalba apie iššūkį motyvuoti vaiką atvykti į savaitgalinę mokyklą, kurioje jis vėl privalo klausyti bei kalbėti antrąja kalba tapusia lietuvių kalba. Tačiau man niekada nekilo klausimas, ar verta savo ir kitų vaikus mokyti gimtosios kalbos, nors ir žinau, kad į Lietuvą gyventi negrįšime.

Ir pirmą kartą ant rankų paėmusi savo vaikus, tariau jiems lietuvišką myliu, nes esu lietuvė iki širdies gelmių. Taip pat, nors mano sūnų pasuose įrašyti vardai yra Jacob bei Alexander, juos aš vadinu Jokūbu ir Aleksiuku, net mano vyras jų kitaip nevadina“, – sakė R. Duros.

Taip pat skaitykite

Paklausta, kaip vertina savo atžalų lietuvių kalbos gebėjimus, Renata didžiausią grėsmę gimtajai kalbai įžvelgia brolių tarpusavio bendravime.

„Kai sūnūs vasarą atvyksta į Lietuvą pas senelius, praėjus savaitei, ima puikiai kalbėti lietuviškai. Tačiau, bėgant mėnesiams Amerikoje, noras į mano klausimus atsakyti lietuvių kalba po truputį nyksta. Į sakinius sūnūs ima įterpti angliškų žodžių, o jei nekreipiu į tai dėmesio, žodžiai virsta ištisais sakiniais.

Taip pat, jei mano atžalos ima ką nors entuziastingai pasakoti, tai padaryti geriau sekasi anglų kalba. Tačiau aš laikausi savo principų ir jiems atsakinėju lietuviškai. Deja, labiausiai liūdina faktas, kad mano vaikai ir tarpusavyje bendrauja bei žaidžia angliškai“, – mintimis dalijosi R. Duros.

Ir pirmą kartą ant rankų paėmusi savo vaikus, tariau jiems lietuvišką myliu, nes esu lietuvė iki širdies gelmių.

Prakalbusi apie lietuvių kalbos likimą svetur, Amerikos lietuvė R. Duros išlieka optimistiška: kol lietuviai gyvens Amerikoje, tol už Atlanto skambės ir gyva lietuvių kalba.

„Lituanistinė mokykla Bostone sulaukia didelio populiarumo. Joje lietuvių emigrantų vaikai yra mokomi ne tik kalbos, bet ir tautiškumo pagrindų. Dabar ketinu išplėsti savo darbo galimybes ir bendrauti ne tik su emigrantų atžalomis, o ir su pačiais tėveliais.

Lietuviai tėvai atiduoda savo vaiką į lituanistinę mokyklą vos 4-ioms valandoms, tačiau tikisi, kad tiek laiko pakaks, kad jis taptų puikiu lietuvių kalbos vartotoju. Deja, reikia ir aktyvaus tėvų įsitraukimo, skatinančio kuo daugiau bendrauti lietuviškai“, – ateities perspektyvomis dalijosi R. Duros.