Gyvenimas

2019.08.19 11:14

Kunigystę metęs ultramaratoninkas teigia kartais norįs vėl sugrįžti į seminariją

Linas Jegelevičius, Palangostiltas.lt2019.08.19 11:14

Kai Ruslanas, buvęs Telšių kunigų seminarijos seminaristas, ultramaratoninkas, parašė, kad netrukus į interviu vietą Klaipėdos senamiestyje atbėgs, sekundei suklusau: „Atbėgs ar visgi atskubės sparčiu žingsniu?“ Ko gi gali tikėtis iš tokio pramuštgalvio? Ruslanas Seitkalijevas pasirodė tarsi ateivis iš tolimos galaktikos: toks aukštas, truputį siauresnių akių (tėvas kazachas), įlindęs į juodas sportines tampres, su kerinčia šypsena: „Na va, atbėgau!“ Buvęs klierikas mėgsta risnoti ir Palangoje.

–Ilgai bėgote?

– Apie tris kilometrus – nuo pat savo namų. Vakare laukia pagrindinė treniruotė – 20 kilometrų. Mano dienos vidurkis toks. Tik sekmadienį nulekiu 30 kilometrų.

– Toks įspūdis, kad gyvenime – tik bėgate...

– (Šypteli) Ne, sėdžiu ir už stalo – dirbu Lietuvos Kariuomenėje. Džiaugiuosi, kad mano hobis kartais praverčia ir dirbant, laikant fizinio pasirengimo normatyvus. Intensyviai bėgu jau 18 metų. Man dabar – 32-eji.

– Anksčiau gyvenote Didžiojoje Britanijoje?

– Taip, penkis su puse metų – pakako, kad jos gyvenimo „atsikąsčiau.“ Gyvenau Bostone, nekaip jis pagarsėjęs, tiesą pasakius. Atvažiavęs į Angliją, jau antrą dieną turėjau darbą – šiltnamy prižiūrėjau vaisius, daržoves, dekoratyvinius augalus, vaismedžius. Laisčiau, tręšiau, skyniau.

Bet toks darbas man nebuvo prie širdies. Supratau, kad Anglija – mano laikina stotelė. Gal buvo baimės viską mesti – juk dienų dienas leisti šiltnamy – tokia tam tikro komforto zona. Žinai, kad kelsiesi 6 valandą ryto, kad 6 grįši namo, kad laiku gausi algą... Tiesa, didžiąją jos dalį leidau nuomai, komunaliniams mokesčiams.

– Ir?..

– Grįžau į Klaipėdą. Vienas. Mano draugė Samanta ir mūsų sūnus Stefanas (mano močiutė – Stefanija) liko ten. Tiesą pasakius, mano draugė vis mane kalbino palikti Angliją ir grįžti į Lietuvą. Ji taip pat buvo bėgikė.

Čempionatą laimėjau aš – ką nors sakyti mamai ar seminarijos vadovams man net nereikėjo: parodė reportažą per „Panoramą“.

Mus abu kamavo klausimai: „Ką mes čia abu veikiame svetimoje šalyje? Lietuvoje buvome žinomi kaip bėgikai, o čia – niekas.“ Bet taip atsitiko, kad grįžau aš vienas...

– Ruslanai, bėgti šimtą kilometrų – beprotiška. Sutinki su manimi?

– (Šypsosi). Man – ne. Pernai dukart dalyvavau šimto kilometrų maratonuose. Beje, per pusantro mėnesio. Pirmąjį, liepos gale – vyko Lietuvos čempionatas, o ultramaratonas buvo skirtas Lietuvos valstybingumo šimtmečiui – laimėjau.

Rugsėjo mėnesį 100 kilometrų pasaulio čempionate Kroatijoje likau 43-ias. Konkurencija jame buvo milžiniška: labai stiprūs amerikiečiai, japonai, o dar kur afrikiečiai. Geriausiai pasirodžiau 2016 metais įvykusiame 100 kilometrų bėgimo čempionate – likau 31-as.

– Kiek tokių pamišėlių bėgikų kaip jūs yra Lietuvoje?

– (Šypteli) Man džiugu pasakyti, kad tokių, kaip sakote, pamišėlių, gerąja prasme ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau. Kai pirmąkart įveikiau tokią distanciją 2009 metais Lietuvos čempionate Nidoje, man buvo 22-eji, dalyvavo apie 30 bėgikų. O dabar jau arti šimto dalyvauja. Mano asmeninis rekordas šioje rungtyje – 7 valandos ir 7 minutės.

– Kai po pirmojo 100 kilometrų čempionato savo mamai ir tėčiui pasakėte, kad įveikėte šimtą kilometrų, kokia buvo jų reakcija?

– Tėčio neturiu – jis mane paliko, kai buvau mažas berniukas... Mamai apie tai net nesakiau. Kaip, beje, ir Telšių kunigų seminarijos, kurioje mokiausi tuomet, rektoriui ir dekanatui (šypteli).

Na, čempionatas vyko, kai man jau buvo atostogos, tačiau jam pasiruošiau seminarijoje. Ekstra-sunkiomis sąlygomis! Čempionatą laimėjau aš – ką nors sakyti mamai ar seminarijos vadovams man net nereikėjo: parodė reportažą per „Panoramą“, kitas žinių laidas...

Jie norėjo, kad aš save pilnai atiduočiau dvasiniams dalykams, ne fiziniams.

– Sulaukėte išsigandusios mamos skambučio?

– Cha, ji išties buvo labai susirūpinusi. Paklausė: „Tu tikrai tai padarei?“ Atsakiau: „Taip, mama.“ Ji buvo mandagi – nepriekaištavo ir nebarė, tik supratau iš kitų, kad ji nebuvo laiminga dėl to. Tiesą pasakius, apie tai su mama ir dabar nesišnekame – tai jai pakankamai skaudi tema.

– O kaip reagavo Telšių kunigų seminarijos rektorius?

– Na, atvirai pasakius, gan dviprasmiškai. Su manimi pasidalino nuogąstavimais, kad dėl mano aistros bėgimui gali nukentėti mano mokslai ar pašaukimas. Jie norėjo, kad aš save pilnai atiduočiau dvasiniams dalykams, ne fiziniams.

Kita vertus, kalbėdami su potencialiais seminaristais, seminarijos vadovai mane rodydavo kaip pavyzdį, kad seminarijoje galime suderinti ir mokslus, ir dvasinį augimą, ir sportą. Net ekstremalų.

Prisimenu, kad man reikėjo vykti į savo pirmąjį pasaulio čempionatą Belgijoje 2009 metais, turėjau įveikti kryžiaus kelius, kad gaučiau Vyskupo sutikimą į jį vykti. Jis net pasiteiravo, ar su manimi vyks ir moteris (šypteli). Bet vėl gi – tokia buvo jo pareiga.

– Jūs galėtumėte būti medikų tyrimų objektas. Kaip pasikeičia jūsų organizmo funkcijos, parametrai po tokio milžiniško išbandymo?

– Kai tik pradėjau bėgti 100 kilometrų, keliskart tyrimams esu nuvykęs į buvusią Lietuvos kūno kultūros akademiją, kurioje dirbo profesorius, beje, didelis bėgimo aistruolis Tomas Venckūnas.

Didelių pakitimų organizme jis neužfiksavo, tačiau galiu pasakyti, kad tokio išbandymo pasekmes jaučiu net po pusės metų. Pavyzdžiui, sumažėja greitis net bėgant gerokai trumpesnes distancijas. Paprastai man reikia trijų dienų atsistatyti po ultramaratono.

– Gal ateityje šturmuosite 200 ar 500 kilometrų? Kur žmogaus riba?

– Kaip 100 kilometrų bėgikas, aš dar pakankamai jaunas, turiu ką dar nuveikti šioje rungtyje, tad didesnių iššūkių kol kas neplanuoju. Dabar į madą ateina 24 valandų ar net 6 parų bėgimai. Pastarajame bėgime per naktį bėgikas pamiega keletą valandų ir – vėl į kelią. Žinoma, visi stengiasi kuo mažiau miegoti – kitaip aplenks...

Įkvėpimo tuomet ieškau daug kur. Dieve – taip pat.

– Ar padai svyla nulapnojus 100 kilometrų?

– Oi, tikrai svyla, ir pūsles pritrinu, net čiurnos ištinsta. Per metus suplėšau mažiausiai tris ar keturias sportinių batelių poras.

– Kai įveikti distanciją yra labai sunku, kur ieškote stiprybės? Dieve, kuriam tarnavote kaip Telšių kunigų seminarijos seminaristas šešis metus?

– Įkvėpimo tuomet ieškau daug kur. Dieve – taip pat. Prašau jo: „Dieve, suteik man stiprybės!” Jeigu dalyvauju pasaulio čempionate, mane pirmyn „neša“ ir patriotizmo jausmas – juk garbė bėgti už savo šalį. Mes, bėgikai, esame truputį garbėtroškos: garbės siekis irgi „užveda.“ (juokiasi).

– Ar ilgitės Telšių seminarijos?

– Vienpusiškai atsakyti negaliu. Atvirai kalbant, kartais jaučiuosi pakankamai „atsikandęs“ pasaulietinio gyvenimo. Мan yra gan skaudu aplink matyti tiek daug godumo, garbės, valdžios troškimo, nepagarbos, lipimo per galvas. Bet įsitikinau, kad to yra ir bažnytiniame gyvenime.

Vis tik neslėpsiu: kartais būna akimirkų, kai ir pasigailiu metęs seminariją. Juolab, kad kai kurie mano kursiokai ir draugai jau sėkmingai dirba ganytojiškąjį darbą ir yra laimingi. Na, guodžiuosi, kad Dievo žodį galima sėkmingai skelbti ir pasaulietiniame gyvenime.

Didžiausia kliūtis – buvau su moterimi, turiu sūnų.

Mane kartais pakviečia į mokyklas, socialinius renginius, stovyklas jaunimui – kalbu ne tik apie 100 kilometrų bėgimą, bet ir dalinuosi savo kaip krikščionio istorija, propaguoju krikščioniškąsias vertybes ir skatinu tikėti Dievu.

– Ar esate sulaukęs Dievo ženklų?

– Tikiu, kad Dievas mums nuolat siunčia savo ženklus. Ryškiausio jų sulaukiau vaikystėje, kai su tūkstantine tikinčiųjų minia 1993 metais dalyvavau susitikime Šiluvoje su popiežiumi Jonu Pauliumi II-uoju. Eidamas pro daugybę vaikų, jis būtent prie manęs stabtelėjo ir delnu palietė mano galvą...

– Ar mąstote grįžti į seminariją ir pabaigti studijas?

– Neįsitikinęs, kad galėčiau. Didžiausia kliūtis – buvau su moterimi, turiu sūnų...

– Kokių kitų pomėgių turite be ultramaratono?

– Mėgstu groti gitara, tiesa, gan mėgėjiškai. Skaitau, nors pastaraisiais metais knygas vis labiau iškeičiu į kino filmų žiūrėjimą. Kadangi Klaipėdoje gyvenu prie kino teatro, prieš miegą dažnai nueinu į jį. Pastaruoju metu pamėgau komedijas.

– Kokios didesnės varžybos jūsų laukia šiemet?

– Rudenį Rumunijoje vyks 50 kilometrų pasaulio čempionatas, kuriame ketinu dalyvauti. 100 kilometrų ir 50 kilometrų varžybas Vilniuje šią vasarą praleisiu – noriu susitelkti į laukiantį iššūkį Rumunijoje.

– Ar turite pastovų rėmėją? Juk jūsų sportas – ne olimpinė sporto šaka...

– Rėmėjo ar rėmėjų klausimas – mano didelis galvos skausmas. Kartais pasijuntu nuleidęs rankas – rasti jų yra sunku, nors šis sportas – brangus. Per metus pakeičiu kelias sportinių batelių poras, kartais net keturias.

Vykstančius į 100 kilometrų pasaulio čempionatus paremia Lietuvos lengvosios atletikos federacija – į juos vykstame nemokamai, pasirūpina apgyvendinimu. Gal po šio interviu kas nors susidomės manimi?