Gyvenimas

2019.08.16 13:40

Marius Čepulis. Pažvelk gyvatei į akis

Marius Čepulis, gamtos fotografas2019.08.16 13:40

Tikriausiai girdėjot, skaitėt, matėt apie Lietuvoje rastas raudonąsias gyvates? Jei ne, tai trumpai: praėjusio mėnesio gale miške šalia Jonavos poilsiautojai užtiko ir nufilmavo kelias ryškiai raudonas gyvates.

Tą video atsiuntė ir man, kad bandyčiau išaiškinti, kas per nauja rūšis šliaužioja ir gąsdina gyventojus. Aš susisiekiau su kolega roplių specialistų Gerardu, iškėlėm kelias versijas, bet kolegos akyla akis pastebėjo, kad gyvatės nudažytos.

Ir nudažytos itin retos mūsuose gyvatės – lygiažvyniai žalčiai (taip, žaltys yra gyvatė). Kolega suprato, kad jei gyvūnams nepadės, jie gali žūti, nes neaišku, kiek dažai galėjo pakenkti gyvatėms ir ryškius iš toli šviečiančius roplius iškart pastebės plėšrūnai bei dvasių ubagai (tokie pat, kurie nupurškė gyvates), kuriems geriausia gyvatė – nudvėsus gyvatė.

Todėl jis nuvažiavo, susirado ir sugavo tris nelaimėles, patalpino specialiai paruoštuose terariumuose ir nusprendė palaikyti, kol jos išsiners. Jis turi didžiulę roplių laikymo ir priežiūros patirtį, žinojo, kaip paskatinti, kad ropliai greičiau išsinertų ir atsikratytų nupurkštos odos.

O žalčiai atsidėkodami jam prigimdė net 19 jauniklių. Pasirodo, tai buvo nėščios lygiažvynių žalčių patelės. Dabar su visomis atžalomis jos vėl saugiai nugabentos ir paleistos. Buvau ten nuvykęs. Žalčiukai patenkinti rangosi ir šildosi saulutėje.

Ir čia prasideda įdomybės su mūsų gamtosauga. Kažkoks pilietiškas prietranka paskundė Gerardą aplinkosaugos agentūrai, kad jis išdrįso be leidimų gelbėti nuo žmogaus nukentėjusią Raudonosios knygos rūšį, nors Gerardas pats plačiai paviešino šitą faktą.

Agentūra privalo reaguoti į skundą ir už retos rūšies trikdymą bei išėmimą iš gamtos turėtų skirti baudą. Bauda, jei būtų skirta, nebūtų didelė ir teisiškai čia viskas būtų kaip ir gerai. Paskundęs prietranka laimingas ieško toliau, ką skųsti, o agentūra atliko savo pareigą.

Nors aš manau, kad jos pareiga turėtų būti tų antžmogių, kurie su kirtavietėms žymėti skirtais dažais nupurškė žalčius, atseit, kad žmonės iš toli matytų ir nenukentėtų (ir koks sutapimas, kad visiškai atsitiktinai ten šalia vyksta kirtimo darbai).

Žinoma, pagauti tuos suskius ar įrodyti jų kaltę tikimybė beveik lygi nuliui, bet nubausti žmogų, kuris visiems pranešė, kad gelbės žalčius, galima ir iš kabineto neišėjus.

Gerardas pagal taisykles turėjo rašyti prašymą dėl žalčių gelbėjimo, tada būtų užvestas biurokratinis mechanizmas ir popieriukai gražiai su antspaudukais gal net per kelias savaites ar dienas baigtų savo kelionę nuo vieno stalo ant kito, o žalčiai per tą laiką baigtų kelionę po kieno nors pagaliu, ar plėšrūno naguose.

Prisiminkit, kiek užtruko, kai reikėjo laukti, kol gavo leidimą nušauti partrenktą besikankinantį stumbrą.

Tikiuos, kad institucijos truputį kitaip pažvelgs į žmogų, kuris aukojo savo laiką, lėšas ir gelbėjo tris, o išgelbėjo 22 retus lygiažvynius žalčius. Arba gal kas nors nori paskųsti ir nubausti mane, nes aš be leidimo fotografavau retą saugomą rūšį.

O dabar apie, rodos, neįmanomą dalyką: kaip nepasimesti tarp net 4 bekojų roplių rūšių (Australijoj aptinkama 140 gyvačių rūšių), kad nereiktų pamačius dėt į kojas ar, neduokdie, skriausti niekuo nekaltus padarus.

Lietuvoje turim 3 gyvačių rūšis – angį, geltonskruostį bei lygiažvyni žalčius ir vieną bekojį driežą gluodeną. Pats tiksliausias ir patikimiausias būdas visus juos atskirti nuo angies (nes jūs jos baisiai bijot, nors tikimybė, kad ji puls (ne įkąs, o puls), yra tokia pat, kaip būti užpultam ryklio Lietuvoje) yra pažvelgti į akis.

Žalčių ir gluodeno akys su apvaliais vyzdžiais, angies – raudonos akys su vertikaliu vyzdžiu. Bet žinau, kad jau dabar rėkiat ir rankom mostaguojat, kaip mes lenksimės prie tos gyvatės, ar visai tas Čepulis nublūdo. Tada dar keli skirtumai.

Jei gyvatė neilga, rusva su ryškiu metaliniu blizgesiu, neturi jokio margo rašto (patelė turi pora neryškių išilginų brūkšnių, o patinai tuoktuvių metu pasipuošę melsvomis dėmėmis), aptinkama ant miško keliukų, sausesnėse vietose – tai ne gyvatė, o gluodenas.

Gluodenai vadinami varinėmis geležinėmis gyvatėmis dėl savo metalinio blizgesio ir spalvos bei todėl, kad perlenkus perlūžta (nutraukiama uodega).

Jei gyvatė turi ryškias geltonas ar balkšvas „ausytes“ (gyvatės neturi išorinių ausų), juda labai greitai, viršutinė kūno pusė juoda, gyvena netoli vandens telkinio, sodybose, plaukioja vandeny, garsiai šnypščia, mėgsta moterų apatinius drabužius ir jos fetišas – Eglės su geležinėm kurpėm – tai geltonskruostis žaltys.

Tiesa, būna visiškai juodų žalčių (toks buvo aptiktas neseniai Klaipėdos paplūdimyje), tuomet nuo visiškai juodos angies belieka atskirti tik iš akies, galvos formos bei elgesio (nepatyrusiam tai gali būt sudėtinga).

Jei gyvatė turi ryškų juodą ištisą zigzagą, jos spalva varijuoja nuo labai šviesios, pilkos ar rudos (pasitaiko ir visiškai juodų), galva trikampė, aptinkama drėgnesnių miškų, pelkių pakraščiuose ar pačiose pelkėse – angis. Ji žmonių nepuola, nors tiems suskiams, kurie nupurškė žalčius, galėtų įsegti, kad ištinę kelias dienas pavaikščiotų.

Angis kanda tik gindamasi – tada, kai būna staiga užklupta, užminta ar paimta į rankas. Dabar jau gimsta jų vaikai. Angiukai yra tokie pat nuodingi kaip ir jų motina, tai nesibučiuokit labai, kokie jie mieli beatrodytų.

Šio straipsnio herojus – lygiažvynis žaltys, yra labai retas, bet šylant klimatui, jų gali daugėti. Dabar jis aptinkamas vos keliose vietose – Čepkelių, Viešvilės rezervatuose, dar keliose vietose Varėnos, Molėtų rajonuose, Rūdininkų poligone bei dabar jau netoli Jonavos.

Jis mėgsta sausas vietas, retus pušynus, viržynus, kur yra atviro smėlio plotai. Jo mėgstamiausias grobis – driežai. Kiaušinių nededa, priešingai nei jo kolega Žilvino giminaitis. Kiaušiniai, kaip ir angių, vystosi viduje, o žalčiukai gimsta apvalkale, kurį iškart palieka. Jo spalva slepiamoji – rusva arba pilkšva.

Per nugara eina dvi eilutės ryškių arba mažiau ryškių tamsių dėmių, kurios skirtingai nuo angių – nesudaro ištiso zigzago. Gindamasis lygiažvynis žaltys gali skaudžiai įkąsti, bet jis neturi nuodų.

Tai aptikę bekojį padarą (ne slieką) nepanikuokit, jei bijot ir nenorit žiūrėti jam į akis, nežiūrėkit. Ramiai apeikit aplink. Nereikia niekur bėgti. Niekada niekas jūsų po pelkes negainios.

Jei vis tik grybaujant ar uogaujant įkando angis, ramiai grįžkit namo, uždėkit ką nors šalto, neveržkit, nepjaustykit žaizdos ir nebandykit čiulpti nuodų ir nuvažiuokit į artimiausią ligoninę. O jei nebijot ir jums pavyks neišbaidžius prislinkti prie kokio žalčio, angies ar gluodeno, atsigulkit šalia ir pastebėkit šiuos nuostabius padarus.

Gražaus jums savaitgalio.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite