Gyvenimas

2019.08.18 07:00

Baltijos kelyje dirbęs žurnalistas Vytautas Markevičius: radijas – svarbus lyg rožančius, o suklupti nevalia

Rokas Gimžauskas, LRT.lt2019.08.18 07:00

„Daugiau apie nieką negalvojau, tik apie laisvę ir Lietuvą“, – akimirką, kai buvo pastatytas prie sienos sušaudyti, prisimena LRT RADIJO žurnalistas Vytautas Markevičius. Jam teko dirbti ir per skaudžius Sausio 13-osios įvykius, ir per Baltijos kelią, kurį įvardija kaip įvykį, suvienijusį ne tik Lietuvą, bet ir žiniasklaidą.

– Koks Baltijos kelias likęs jūsų atmintyje?

– Žurnalistai dar niekada nebuvo tokie vieningi, kaip rengdamiesi Baltijos keliui. Vienas pirmųjų mūsų išbandymų buvo suvokimas, kaip mes galime prisidėti prie kažko, ko iki šiol nebuvo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Suvokdami mastą, mes nepaisėme jokių darbo valandų, jokių sąnaudų.

Reikia nepamiršti, kad tuo metu mūsų įstaigai vadovavo komunistai, visų redakcijų vadovai buvo komunistai. Po 1988 metų mitingo žurnalistams buvo leista dirbti laisviau, nors mus vis dar akylai stebėjo įvairūs partijos atstovai ir Saugumas.

Nutiesti beveik 7­­00 km kelią, sudarytą iš žmonių, nuo Vilniaus iki Talino bei koordinuoti procesą buvo nepaprastai sunku. Žurnalistai ragino nebūti abejingus ir 1989 rugpjūčio 23d. 19.00 val. susikabinti už rankų parodant, kad esame už Baltijos šalių nepriklausomybę.

Radijas rengė reportažus ir turėjo keletą korespondentų rajonuose (Panevėžyje, Pasvalyje, Biržuose), kurie perduodavo informaciją, kaip miestų delegacijos ruošėsi vykti į Baltijos kelią. Visiems buvo numatytos vietos, norint išvengti grūsčių.

Daina „Bunda jau Baltija (Baltijos kelias)“ nešė visus į orą.

Darbas buvo viena, bet aš norėjau išgyventi jausmą būdamas minioje. Keliasdešimt minučių iki susikabinimo rankomis nuvažiavau pas šeimą prie Rapolo bažnyčios Vilniuje. Mitingo mastas buvo toks didelis, kad jau rankomis neišėjo susikabinti. Palei upę, link Ukmergės, gatvėse bangavo apsikabinusių žmonių masė.

Kas įvyko rugpjūčio 23 d., yra fantastika, stebuklas, man dar dabar akyse viskas stovi. Aš neatsimenu, ką kalbėjau, tai buvo euforija.

– Kokia idėja ar ideologija paskatino žmones dalyvauti Baltijos kelyje?

– Žmones labiausiai paskatino Sąjūdžio organizuojamas 1988 metų rugpjūčio 23 d. mitingas Vingio parke. Tai leido suprasti, kad mes galime pasiekti nepriklausomybę taikiu keliu.

Neabejoju jaunimu, nes jis yra nuostabus ir nuostabesnis už mus.

Mes rengėme specialias laidas užsienio lietuviams, taip pasaulis sužinojo apie įvykius Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Mus vienijo supratimas, kad yra svarbu parodyti pasauliui, jog 50-ties metų sovietinė priespauda mūsų nepaniekino. Mitingas Vingio parke įkalė kertinę vinį, kad mes susikabinome į gyvą grandinę tarp Vilniaus ir Talino.

– Kokia atmosfera jautėsi radijuje? Turėjote aiškų planą, kaip reikia dirbti, ar viskas vyko spontaniškai?

– Sumaišties nebuvo išvis, viskam buvo pasiruošta – sudėliotas scenarijus, paruošti jungimai, kryptingai suskirstytos dainos.

Tiesioginių pokalbių nebuvo, tačiau galėjai suteikti eterį reporteriams iš skirtingų vietų. Toks pokalbis būdavo perduotas telefonu, įrašytas į juostelę ir tada paleidžiama tiesioginiame eteryje.

Daina „Bunda jau Baltija (Baltijos kelias)“ nešė visus į orą.

– Kokią svarbą tais laikais turėjo radijas?

– Man visada išliks atmintyje Sąjūdžio suvažiavimo transliacija. Dabar žmonės vaikšto su mobiliaisiais telefonais, o tada vaikščiojo su radijo imtuvais. Net močiutė, eidama į bažnyčią, su savimi nešėsi rožančių ir radiją.

Lietuvoje nebuvo nė vienos komercinės radijo stoties, mes buvome vieninteliai, kurie transliavo.

– Kada pajutote, kad pasaulis atkreipė dėmesį?

– Lietuvos radijas turėjo užsienio lietuviams skirtas laidas anglų ir lietuvių kalbomis. Naujienas gaudavome iš užsienyje gyvenusių lietuvių laiškų, pasakojimų, interviu, telefoninių pokalbių.

Dirbdamas radijuje, sugalvojau laidų ciklą apie atsikuriančias politines partijas Lietuvoje. Paruoštas istorijas transliuodavome užsienio lietuviams, tačiau istorijos buvo gana fragmentuotos, palyginus su tuo, ką aš iš tikrųjų žinojau.

Niekas nebuvo baisu, netgi žūti Sausio 13-ąją nebuvo baisu.

Mano laidos pašnekovai buvo žinomi partijų lyderiai, jų atstovai. Dėl to patekau į Saugumo akiratį ir buvau pakviestas į komitetą pokalbio. Saugumas paprašė pateikti visą laidai surinktą medžiagą, o ne jos fragmentus. Žinoma, aš turėjau daugiau, negu išleisdavome į eterį.

Iki šios dienos aš stebiuosi savo drąsa, nes, stovėdamas ten, prisiminiau vieno kalbinto kunigo žodžius. Kai jį verbavo Saugumas, prašydamas nutekinti informaciją apie parapijos gyventojus, kunigas jiems pasakė: „Mano kultūra neleidžia su jumis bendrauti.“ Taigi, tokius pat žodžius pasakiau saugumiečiams. Šie žodžiai kunigui kainavo dešimties metų tremtį į Kazachstaną, o man tik išugdė pasitikėjimą savimi.

– Ar buvo baisu dirbti?

– Niekas nebuvo baisu, netgi žūti Sausio 13-ąją nebuvo baisu. Aš dirbau per Sausio 13-ąją ir buvau pastatytas prie sienos sušaudyti. Istorija apie tai nutyli, tačiau mes, radijo darbuotojai, buvome išrikiuoti koridoriuje, o už nugarų desantininkai. Tuo metu netgi buvo užvesti automatai, liko tik paspausti gaiduką. Mums absoliučiai nebuvo baisu žūti, nes žinojome, už ką kovojame.

– Kokios mintys aplanko tuo momentu, kai automatai yra užtaisyti ir lieka tik paspausti gaiduką?

– Daugiau apie nieką negalvojau, tik apie laisvę ir Lietuvą. Galvojau, kad jeigu mes suklumpam, bus viskas... Mumis labai tikėjo ir klausėsi šimtai tūkstančių, jeigu ne milijonas. Nebuvo nė menkiausios abejonės, nes buvome vienintelis transliuotojas.

– Kaip manote, ar mes susirinktume dabar į Baltijos kelią?

– 2009 metais vedžiau laidą Baltijos kelio dvidešimties metų sukakčiai paminėti. Klausytojams pateikėme tokį patį klausimą. Tais laikais Lietuvoje buvo sunkmetis. Ne vienas pašnekovas buvo piktokas ir pasakė, kad dabar nestotų į Baltijos kelią. Pagrindinis argumentas buvo neteisingai praturtėjusi visuomenės dalis, sugriauti kolūkiai.

Bet aš tikrai neabejoju jaunimu, nes jis yra nuostabus ir nuostabesnis už mus. Žaviuosi ir didžiuojuosi, kad toks išaugo.