Gyvenimas

2019.08.17 21:23

Piligrimų kelias Lietuvoje „Camino Lituano“: svarbūs ir patogūs batai, ir vidinis pasirengimas

LRT RADIJO laida „Vasaros popietė“, LRT.lt2019.08.17 21:23

Jeigu įsivaizduojate, kad keliaujama nuo bažnyčios iki bažnyčios – taip nėra, LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ pažymi asociacijos „Camino Lituano“ narys Vytautas Dubniakovas. Jo tikinimu, tarp tų, kurie ryžtasi leistis į 500 kilometrų piligriminę kelionę per Lietuvą, tikrai ne visi eis religine kryptimi.

Anot V. Dubniakovo, „Camino Lituano“ – tai 500 kilometrų ilgio šiuolaikinis piligrimų kelias, kuris tęsiasi per visą Lietuvą ir yra prisijungęs prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo.

„Kelias prasideda ties Latvijos–Lietuvos siena, eina per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su „Camino Polaco“ piligrimų keliu“, – sako pašnekovas.

500 kilometrų ilgio kelias suskirstytas į 20 etapų po maždaug 25 kilometrus. Įveikti vieną etapą užtrunka maždaug 7 valandas. Visų etapų maršrutus ir daugybę kitos informacijos, pavyzdžiui, kur nakvoti, valgyti ir ką pamatyti, galima rasti „Camino Lituano“ svetainėje internete. Tačiau kita asociacijos narė Rasa Augutytė išskiria 5 pačius įdomiausius maršrutus.

„Camino Lituano“ projektas – savanoriškas, o visi jam plėtoti skirti resursai – vidiniai.

Įdomiausi maršrutai:

1. Rozalimas–Burbiškis

2. Paberžė–Kėdainiai

3. Prienai–Punia

4. Alytus–Miroslavas

5. Meteliai–Lazdijai

Pasak pašnekovės, Rozalime ypač unikalus Kleboniškio buities muziejus. Burbiškio dvaras, gerai žinomas dėl jame vykstančios tulpių šventės, taip pat nepaprastai graži vieta pasivaikščioti, pasimėgauti gamta. Ten galima pasigrožėti ir Vytauto, Adomo Mickevičiaus paminklais, dailiais mediniais tilteliais.

Kaip pasakoja R. Augutytė, eidami maršrutu Paberžė–Kėdainiai galite pamatyti tėvo Stanislovo gyvenamąją vietą, aplankyti jo kapą. Įspūdingų vietų gausu ir Isos slėnyje, dar keliaujama senuoju Rygos keliu, menančiu LDK laikus. Pasirinkus šį maršrutą galima aplankyti poeto Česlovo Milošo gimimo vietą Šetenius.

Piligrimų kelio atkarpoje Prienai–Punia einama paslaptingu Žvėrinčiaus mišku. Vienas įstabiausių šio maršruto objektų – Nemajūnų šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Kelionę galima užbaigti mėgaujantis pažintiniu pasivaikščiojimu Punioje, kurioje vienas žymiausių objektų – piliakalnis.

Vienas dalykas – imti ir pervažuoti Lietuvą mašina, kitas dalykas – „pratrepsėti“.

Keliaujant nuo Alytaus į Miroslavą užsukama į unikalų Vidzgirio mišką, kuris paskelbtas botaniniu draustiniu. Ten veši plačialapiai bei griovių ir šlaitų miškai, skroblynai, ąžuolynai, auga įvairūs vertingi augalai, gyvena saugomų gyvūnų rūšys. Aplankomas Radžiūnų piliakalnis.

Piligriminę kelionę pradėjus nuo Metelių, galima pasigrožėti didinga Kristaus Atsimainymo bažnyčia. Vos palikus Metelius, raginama užkopti į 15 metrų aukščio apžvalgos bokštą „Nendrių pėdas“, nuo kurio atsiveria įspūdingas vaidas. Lazdijai – paskutinė „Camino Lituano“ stotelė Lietuvoje. Už jos driekiasi Lietuvos–Lenkijos siena, o už šios prasideda lenkiškasis Šv. Jokūbo kelias „Camino Polaco“.

„Camino Lituano“ projektas – savanoriškas, o visi jam plėtoti skirti resursai – vidiniai. „Idėja kilo žmonėms, kurie nuėjo tikrąjį „Camino“ Ispanijoje. Jie suprato, kad tą patį galima padaryti Lietuvoje. Vienas dalykas – imti ir pervažuoti Lietuvą mašina, kitas dalykas – „pratrepsėti“, – pažymi V. Dubniakovas.

Vienas organizacijos tikslų – į Lietuvą pritraukti piligrimų ir iš užsienio. Kaip teigia pašnekovai, tai padaryti tikrai pavyksta. Buvo žmogus, atkeliavęs į Lietuvą įveikti „Camino Lituano“ ir iš Pietų Afrikos.

Užsidaryti religiniame aspekte nėra teisinga. Žmonių, einančių grynai religine kryptimi, nebus šimtas procentų.

Anot V. Dubniakovo, pasirinkus pažinti vietoves einant piligrimų keliu, tai tampa kelione į save, į kitus žmones, kuriamas ryšys su aplinka, kurioje esi.

„Užsidaryti religiniame aspekte nėra teisinga. Žmonių, einančių grynai religine kryptimi, nebus šimtas procentų. Piligrimų kelias – platesnė sąvoka. Tai ne vien piligrimystė – tai šalies kultūros, istorijos pažinimas“, – teigia asociacijos „Camino Lituano“ narys.

Jeigu įsivaizduojate, kad keliaujama nuo bažnyčios iki bažnyčios, nuo altoriaus iki altoriaus – taip nėra, pažymi jis. Tačiau pašnekovas priduria, kad bažnyčia – dalis mūsų istorijos, kultūros, tad nenuostabu, kad daugiausia piligrimų kelio etapų ir prasideda, ir baigiasi ties bažnyčia.

Nors specialaus pasirengimo nereikia, R. Augutytė rekomenduoja pasirūpinti patogia avalyne, ypač, jei siekiama įveikti visus 500 kilometrų. „Reikia vidinio pasirengimo, noro pažinti, nebijoti. Jeigu eini vienas, reikės įveikti ir miškelius, ir laukus. Daug kilometrų nebus jokios trobelės“, – tikina ji.

Jeigu keliauti vienam nesinori, asociacijos feisbuko paskyroje galima paieškoti bendraminčių, kurie dažnai parašo, kur ir kada keliaus, ir kviečia prisijungti kitus norinčius.

R. Augutytė yra keliavusi Šv. Jokūno keliu Ispanijoje ir teigia pastebėjusi, jog ten žmonės keliauja linksmiau, nori pramogų, susitikimų. O Lietuvoje, pasak pašnekovės, daugiau rimties, susikaupimo. Čia – tikras kelias į save, dažniausiai būni su savimi.

Plačiau – laidos įraše (nuo 1.07.46 val.).

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.