Gyvenimas

2019.08.15 17:51

Baltijos kelyje dirbusi režisierė Regina Stadalnikaitė: niekas netikėjo, kad tai įmanoma

žiūrėkite dokumentinį filmą „Ir ateis ta diena. Baltijos kelias“
Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.08.15 17:51

„Filmuotuose Baltijos kelio kadruose žmonės išvydo ne kokio nors valdininko ar partiečio kreipimąsi, o visos tautos sprendimą, žmonių akis, kurios pasakė daugiau nei patys vaizdingiausi pasakojimai“, – portalui LRT.lt sako dokumentinio filmo „Ir ateis ta diena. Baltijos kelias“ režisierė Regina Stadalnikaitė, prisiminusi, kaip buvo kuriamas filmas.

Prieš tris dešimtmečius, minint 50-ąsias Molotovo–Ribbentropo pakto metines, Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės susikibo rankomis į 650 kilometrų ilgio grandinę ir nutiesė Baltijos kelią.

Tuo metu LRT režisiere dirbusi R. Stadalnikaitė su nedidele kūrybine grupe išvyko filmuoti šio neeilinio istorinio įvykio ir tądien užfiksuotus kadrus vėliau sudėliojo į dokumentinį filmą „Ir ateis ta diena. Baltijos kelias“.

„Per penkis dešimtmečius subrandintas siekis, kad Lietuva taptų laisva ir nepriklausoma, varė į priekį. Iniciatyvinių grupių trijose Baltijos valstybėse dėka nuspręsta organizuoti Baltijos kelią. Žinoma, toks įvykis negalėjo būti suorganizuotas per porą dienų, iniciatyvinės grupės jau kurį laiką rūpinosi sklaida, o Baltijos kelio metu, didžiulį vaidmenį atliko Lietuvos radijas“, – prisimena R. Stadalnikaitė.

Tik tie kadrai, tik stovinčiųjų akys galėjo geriau už pačius vaizdingiausius pasakojimus papasakoti apie tokį galingą tautos jausmą.

Tam, kad maždaug du milijonai žmonių iš trijų valstybių susikibtų rankomis ir sudarytų daugiau nei šešis šimtus kilometrų besidriekiančią gyvą grandinę, reikėjo itin tiksliai viską sukoordinuoti. Tuo rūpinosi pagrindinėje radijo studijoje dirbę vedėjai.

„Jie koordinavo visą eigą. Būtent per radiją buvo pranešama, kokiu keliu geriausia atvykti, kur jau susidarė nepravažiuojamos spūstys, kaip jas apvažiuoti ir pan. Maždaug 19 val. radijo eteryje pasigirdo varpų gaudesys – ženklas, kad metas susikibti už rankų. Tuomet visi žengė kelis žingsnius į kelio vidurį, susikabino rankomis ir sustojo, atrodė, kad kelyje stojo visa Lietuva“, – pasakoja R. Stadalnikaitė.

Taip pat skaitykite

Tądien užfiksuoti kadrai buvo svarbūs ne tik kaip istorijos įamžinimas – jei Baltijos kelias nebūtų nufilmuotas, pasaulis taip ir nebūtų išvydęs nenusakomos trijų tautų vienybės bei pasiryžimo. Beje, Baltijos kelyje ir užsienio žurnalistų darbavosi ne tiek daug, kiek jau vėlesniuose istorijos įvykiuose, pavyzdžiui, Sausio 13-osios naktį ar pasirašant Nepriklausomybės atstatymo aktą.

„Tuo metu buvo be galo svarbu nufilmuoti tai, kas vyko. Šiandien tai gali padaryti bet kas savo mobiliuoju, o tuo metu net ir nedideles buitines kameras turėjo vienetai. Nufilmuoti buvo sudėtinga ir mažai kas galėjo tai padaryti.

Būtent filmuotuose kadruose pasaulis pamatė ne kokio nors valdininko ar partiečio kreipimąsi, o išvydo net trijų valstybių žmonių sprendimą. Tik tie kadrai, tik stovinčiųjų akys galėjo geriau už pačius vaizdingiausius pasakojimus papasakoti apie tokį galingą tautos jausmą. Tikiu, kad kelio dalyviams ta akimirka išliko kaip stipriausia emocija ir ryškiausias prisiminimas apie nenusakomą tautos vienybę, kuria net sunku patikėti ir kuri įkvėpė kitas tautas“, – sako režisierė.

Iš anksto buvo planuojama, kad už rankų susikibusių žmonių grandinė bus filmuojama ir iš paukščio skrydžio, tam į dangų pakilo sraigtasparnis. Tiesa, pašnekovė prisimena, kad net ir po ilgo derinimo, daugybės raštų ir skambučių bandant susitarti, Baltijos kelio išvakarėse buvo pranešta, jog sraigtasparnis vis dėlto nepakils.

Atrodė, kad kelyje stojo visa Lietuva.

„Nepaisant to vieną operatorių su asistente išsiuntėme į Paluknį su viltimi, kad sraigtasparnis galiausiai pakils. Kai darbų įkarštyje jį pamatėme danguje, ėmė kauptis ašaros. Supratome, kad visa ta nenusakoma didybė, galybė ir vienybė bus įamžinta, – prisiminimais dalijasi R. Stadalnikaitė. – Manau, kad kai kurios struktūros netikėjo, jog įmanoma, kad susirinks tiek daug žmonių ir kad tautos taip išreikš savo siekį Molotovo–Ribbentropo paktą pripažinti negaliojančiu.

Manau, kad nebuvo tikimasi, kad visa tai dar bus ir užfiksuota bei parodyta visam pasauliui, o visas tas garsas ir pareiškimas pasieks Maskvą. Tai buvo vienas iš labai svarbių žingsnių pripažįstant paktą negaliojančiu. Nežinia, ar be Baltijos kelio 1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba būtų pasirašiusi Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą.“

Istorinius kadrus įamžino operatorius Donatas Buklys, užfiksavęs, kaip buvo statomi kryžiai, sąjūdžio rezoliucijos priėmimą Akademiniame teatre, diktorių darbą radijuje, mitingą kalnų parke, ant Kryžių kalno, Antavilių senelių namus, interviu gatvėse ir akimirką, kai tūkstančiai žmonių susikibo rankomis Ukmergės plente.

Filmui panaudoti ir operatoriaus Jono Marcinkevičiaus kadrai iš Sąjūdžio kiemelio, kur buvo aptariami paskutiniai Baltijos kelio akcentai ir surenkamos gėlės, taip pat akimirkos prie Katedros aikštės, kur susirinko tremtiniai, skautai ir kiti. Baltijos kelią iš paukščio skrydžio įamžino Eugenijus Kryžanovskis, kuris filmavo iš sraigtasparnio, skridusio nuo Gedimino bokšto iki Ukmergės plento.

Siūlymas iš Baltijos kelyje nufilmuotų kadrų sumontuoti filmą iš pradžių buvo atmestas, tačiau kūrybinė komanda vis tiek stengėsi įamžinti neeilinę trijų tautų akciją. Buvo nuspręsta, kad lietuvių, latvių ir estų kadrai bus sumontuoti į vieną dokumentinį pasakojimą.

Tik tie kadrai, tik stovinčiųjų akys galėjo geriau už pačius vaizdingiausius pasakojimus papasakoti apie tokį galingą tautos jausmą.

„Taigi mes turėjome skristi į Estiją, kad būtų sumontuotas bendras filmas, pasakojantis, kaip atrodė visos trys valstybės. Tačiau paskutinę sekundę mane pasikvietė vadovai ir suprasdami, kad subruzdo užsienis ir įvairios institucijos, manęs paprašė sukurti filmą, kuris būtų rodomas per Lietuvos televiziją. Žinoma, sutikau“, – pamena R. Stadalnikaitė.

Pirmojoje filmo versijoje tos dienos emocija buvo perduodama vaizdais ir muzikiniu garso takeliu, bet greitai po to filmas buvo papildytas istorine informacija anglų kalba.

Filmas „Ir ateis ta diena. Baltijos kelias“ režisierei šiandien yra vienas brangiausių jos darbų. „Tuo metu dauguma televizijos darbuotojų palaikė Sąjūdį, nepriklausomybės ir laisvės idėjas. Todėl buvome kaip vienas kumštis, nė vienas neskaičiavome savo laiko ir negalvojome, kiek pastangų turėsime įdėti. Vieningai vieni kitiems stengėmės padėti“, – pastebi režisierė.

„Ir ateis ta diena. Baltijos kelias“ :

Dokumentinis filmas „Ir ateis ta diena. Baltijos kelias“

Taip pat skaitykite