Gyvenimas

2019.08.26 21:14

Pas psichologą. Psichologinę krizę gali sukelti ir pozityvus įvykis

LRT RADIJO laida „Radijo popietė“, LRT.lt2019.08.26 21:14

Yra žinoma, kad kiekvienas susiduriame su krizėmis, tačiau atliekant lietuvių psichologinės būklės tyrimą tai pripažino tik trečdalis, LRT RADIJO laidoje „Radijo popietė“ teigia Krizių įveikimo centro direktorė Kristina Lymantaitė. Kurį laiką užsienyje gyvenusi ir dirbusi pašnekovė tvirtina – užsieniečiai turi geresnius dorojimosi su krizėmis įgūdžius.

Ne taip seniai atliktas lietuvių psichologinės būklės tyrimas parodė, kad psichologinių sunkumų patiria kas trečias Lietuvos gyventojas, o kas dešimtas išgyvena rimtą krizę. Mintimis apie šį tyrimą ir kaip vertinti tokius aukštus rodiklius pasidalijo Krizių įveikimo centro direktorė K. Lymantaitė ir psichologė, psichoterapeutė Asta Groblytė.

– Kaip atpažinti krizę? Kada tai tiesiog įprastas sunkumas, su kuriais susiduriame kiekvienas, o kada – krizė?

A. Groblytė: Mes, psichologai, krize vadiname būseną, kuri atsiranda po išorinio įvykio: kai žmogaus gyvenime įvyksta staigus, galbūt netikėtas įvykis, kuris pakeičia gyvenimą, reikalauja naujų prisitaikymo būdų, nes ankstesnieji nebetinka.

Psichologinė krizė gali apimti ir fizinius, ir emocinius, ir kognityvinius aspektus. Gali lydėti apetito, miego sutrikimai, net kūno skausmai be organinės priežasties.

– Tyrimo duomenys rodo, kad dažniausiai krizę sukelia artimojo netektis ar sunki pačių žmonių liga. Tai patirtys, su kuriomis vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu susiduria dažnas. Kokios dar situacijos žmogui sukelia krizę?

A. Groblytė: Dažniausiai, kai kalbame apie krizę, turime omenyje tokius įvykius, kaip netektis, plačiąja prasme. Netektys – tai ir darbo, sveikatos, statuso praradimas. Norėčiau pabrėžti, kad ne tik pats įvykis ar įvykio pobūdis apibūdina psichologinę krizę, bet ir mūsų santykis su tuo įvykiu.

Skyrybos gali būti išgyvenamos labai skirtingai. Būna skyrybų, kurios įvyksta labai greitai, būna skyrybų, kurios tęsiasi 4 metus. Tai skirtingo lygio kriziniai įvykiai. Egzamino neišlaikymas vienam žmogui gali būti tiesiog nemaloni nesėkmė, kitam gali būti labai didelė tragedija.

Pirmo vaiko gimimas, paaukštinimas pareigose, persikėlimas gyventi į kitą šalį – pozityvūs įvykiai, bet atsitinka, kad įvykiai, kurie reikalauja daug adaptacinių jėgų, yra sukrėtimas.

Aišku, yra krizinių įvykių, kurie savaime yra labai sunkūs beveik visais atvejais. Tokios netektys, kaip artimojo savižudybė, vaiko netektis arba buvimas nelaimingo atsitikimo liudininku, yra iš sunkesnių įvykių. Dažnai pagalbos iš aplinkos gali ir neužtekti, rekomenduotina profesionalo pagalba.

– Krizes gali sukelti ne tik negatyvūs įvykiai, bet ir pozityvūs. Kaip tai paaiškinti?

A. Groblytė: Psichologinė krizė susijusi su dramatiškais pokyčiais. Jie mūsų gyvenime nebūtinai neigiami. Pirmo vaiko gimimas, paaukštinimas pareigose, persikėlimas gyventi į kitą šalį – pozityvūs įvykiai, dažnai laukti, kuriais turėtume pagrindo džiaugtis, bet atsitinka, kad įvykiai, kurie reikalauja iš mūsų daug adaptacinių jėgų, yra sukrėtimas. Normalu, kai po tokių staigių įvykių atsiranda psichologinės krizės simptomų.

– Ar yra kažkokių rizikos faktorių, kas labiau linkęs sunkiau išgyventi pokyčius?

A. Groblytė: Krizės neatsiejamos nuo mūsų gyvenimo. Gal ir būtinos. Tai dažnai susiję su brandos šuoliais, padeda daugiau sužinoti apie save, išmokti įveikti sunkumus. Vyresni žmonės, kurie savo gyvenime yra patyrę ir netekčių, ir nesėkmių, dažnai turi daugiau resursų išgyventi krizinius įvykius. Jauni žmonės gali būti labiau pažeidžiami, ypač, jei neturi aplinkos, kuri teiktų paramą ir pagalbą.

Kitas faktorius – mūsų organizmas. Psichika moka dorotis su krizėmis lygiai taip pat, kaip su ligomis. Bet kartais per trumpą laiką žmogus patiria tris labai sunkius įvykius. Tada pajėgumų gal ir neužtekti.

Yra ir fizinės sveikatos resursai: sergantys, psichikos sutrikimų turintys tokias krizes gali išgyventi sunkiau.

K. Lymantaitė: Kaip viena iš rizikos grupių įvardijami vyresnio amžiaus žmonės. Nors jie turi geresnius gebėjimus įveikti krizę, nes turi patirtį, tyrimas parodė, kad į rizikos grupę papuola žmonės, kurie turi finansinių sunkumų.

Žinome mūsų senjorų, pensininkų, bedarbių situaciją – jeigu patiri finansinių sunkumų ir dar išgyveni krizę, gali būti dvigubas smūgis. Nepaisant to, kad su patirtimi ateina geresnis įgūdis valdyti krizę, vis dėlto yra situacijų, kai tai nebepadeda.

Tarsi matome augantį sąmoningumą, bet 70 proc. vis dėlto to neįvardijo, nors yra žinoma, kad kiekvienas susiduriame su krizėmis.

– Kas buvo netikėta atliekant lietuvių psichologinės būklės tyrimą?

K. Lymantaitė: Tarsi buvo galima tikėtis, kad 100 proc. respondentų atsakys, jog nors kartą gyvenime yra patyrę krizę. Bet tai įvardijo tik 30 proc. Tarsi matome augantį sąmoningumą, bet 70 proc. vis dėlto to neįvardijo, nors yra žinoma, kad kiekvienas susiduriame su krizėmis.

Tad tyrimo duomenys dviprasmiški, bet atspindi tikrovę, kad ne kiekvienas galime atpažinti krizę. Kiti mano, kad krizė ištinka žmones, kurie serga rimtomis psichikos ligomis, o iš tiesų krizės ištinka visiškai sveikus žmones. Ir reakcija į krizę yra sveiko žmogaus reakcija.

– Kada krizė yra užsitęsusi?

A. Groblytė: Sunku įvardyti tikslius skaičius – statistikos vidurkis yra apie visus, bet apie nieką. Bendrinė nuostata – 2 mėnesių turėtų užtekti. Jeigu po 2 mėnesių situacija ne gerėja, o blogėja, vadinasi, reikia profesionalios pagalbos. Bet tai individualu – jei yra sutrikęs miegas, 2 mėnesių, aišku, nelauksime.

Mane nustebino, kad vienas dažniausiai patiriamų krizės požymių – kad ir kiek miegočiau, miego vis tiek trūksta. Taip atsakė 30 proc. respondentų. Galima manyti, kad šis požymis labai akivaizdus. Bet tai rimtas požymis, kuris neišvengiamai daro įtaką tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai, produktyvumui, apskritai gyvenimo kokybei.

– Tyrime atsiskleidė rezultatai, kad kas dešimtas žmogus išgyvena rimtą krizę. Kaip vertinti tokį rodiklį lyginant su kitomis šalimis – ar lietuviai patiria daugiau sunkių išbandymų nei kitų šalių gyventojai? Ar čia galime kalbėti apie menkesnius dorojimosi su krize įgūdžius, o gal kančios aukštinimą mūsų kultūroje?

A. Groblytė: Akivaizdžių duomenų neturime, bet nemanyčiau, kad krizinių įvykių yra daugiau nei aplinkinėse šalyse. Gyvename ne karo zonoje, ne perversmų laike. Tikėtina, kad įvykių skaičius labai panašus.

Kitas klausimas apie psichologinę higieną, žinojimą, ką daryti su sunkiomis būsenomis, ir rūpinimąsi savimi bei kitu. Čia skirtumų yra – net ne iš tyrimų, o empirinės patirties.

Teko dirbti užsienyje, mačiau, kad žmonės turi stipresnius dorojimosi su krize įgūdžius. Ne todėl, kad patys tuos įgūdžius specialiai ugdė, bet aplinka buvo labiau palaikanti.

K. Lymantaitė: Teko kurį laiką dirbti užsienyje. Tikrai mačiau, kad žmonės turi stipresnius dorojimosi su krize įgūdžius. Ne todėl, kad patys tuos įgūdžius specialiai ugdė, bet aplinka buvo labiau remianti, palaikanti.

Žmogus daugiausiai laiko praleidžia darbe. Teko dirbti NVO organizacijose, kurios tikrai rūpinosi darbuotojų emocine gerove. Grįžus į Lietuvą pajutau didžiulį skirtumą. Bet matome pozityvų pokytį, ypač užsienio kapitalo įmonėse čia, Lietuvoje. Įmonės rūpinasi prevencija.

A. Groblytė: Psichologas neišnaikins visų gyvenimo kančių, kaip gydytojai neišnaikins visų ligų. Tik klausimas apie beprasmį kentėjimą, kuris neveda nei į brandą, nei į naujų resursų atsiradimą, kuriame jaučiamės užstrigę, gyvybingumas tik mažėja. Apie šitą kančią kalbame, kai kalbame apie psichologinę pagalbą.

Visas pokalbis – laidos įraše. Laidos vedėja – Agnė Kairiūnaitė.

Taip pat skaitykite

Parengė Indrė Česnauskaitė.