Gyvenimas

2019.08.11 16:22

10 dienų nuo išorinio pasaulio atsiskyrusi alytiškė labiausiai kovojo su tyloje užklupusiomis mintimis

Ar įsivaizduojate stovyklą, kurioje laikomasi tauriosios tylos: kūno, kalbos ir proto. Stovykla, kurioje 10 dienų negalima bendrauti nei žodžiais, nei gestais, 10 dienų be mobiliojo telefono, 10 dienų visiško atsiskyrimo nuo išorinio pasaulio. Ar tokio tipo stovykla naudinga šių išmaniųjų technologinių laikų žmogui?

Alytiškė Miglė Laniauskaitė šią vasarą dalyvavo vienoje iš šių rengiamų vipasanos stovyklų Lietuvoje, kuri šį kartą vyko Molėtuose. Savo 10 dienų tauriosios tylos patirtimi pasidalijo sudomindama stovyklos tvarka, reikalavimais ir įgyta patirtimi.

Vipasana – tai viena seniausių Indijos meditacijos technikų. Prieš daugiau kaip 2,5 tūkst. metų jos buvo mokoma Indijoje, kaip universalaus vaisto nuo visuotinių bėdų. Žodis „Vipassana“ reiškia matyti daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų.

Vipasanos mokoma 10 dienų kursuose, kuriuose dalyviai išmoksta šios technikos pagrindų ir skiria pakankamai laiko praktikai, kad patirtų naudingų rezultatų.

Meditacija, joga ir savęs pažinimas

Nors stovykla nereikalauja turėti meditacijos patirties, M. Laniauskaitė meditacija ir joga pradėjo domėtis prieš trejus metus.

Tai mokymai ir praktika, kurią tobulinant išmokstama pasinėrimo į apmąstymus tyloje bei fizinių ir mentalinių pratimų, tokių kaip asanos, pranajama arba askezė.

Miglę įspėjo, kad knygos, rašymo priemonės bei atsivežtas savas maistas negalimas.

Miglė teigia, jog noras dalyvauti atsirado supratus, kad ši stovykla padės geriau pažinti savo vidų, praplėsti sąmoningumą, išmokti gyventi čia ir dabar.

Daugelis žmonių gyvena ateities lūkesčiais ar praeities nuoskaudomis, amžinai planuodami ir tikėdamiesi, kažkur užstrigę savo mintyse dažnai neįvertina ir nepasidžiaugia dabartine situacija, žmonėmis, kurie juos supa.

Būnant tyloje, galvoje sukasi daug minčių, užsiėmimų metu stovyklos dalyviai mokėsi jas kontroliuoti, susipažino su nauja meditacijos rūšimi.

Pasiruošimas vipasanos stovyklai

Mergina, pirmą kartą dalyvavusi tokioje stovykloje, teigia, kad specialaus pasiruošimo nereikėjo, kadangi nebuvo aišku, kaip viskas vyks, todėl vadovavosi tik keletu taisyklių, kurių turėjo laikytis pakuodamasi daiktus kursui.

Lagamine turėjo būti sukrauti kuklūs drabužiai, kurie neapnuogintų ir neišryškintų kūno linijų. Buvo būtinos higienos priemonės be aštraus kvapo, kurios neatkreiptų dėmesio, žinoma, žadintuvas, kuris padėtų keltis kiekvieną ankstų rytą, ir indai valgyti.

Miglę įspėjo, kad knygos, rašymo priemonės bei atsivežtas savas maistas negalimas. Todėl mergina kruopščiai atrinko būtinus daiktus ir išskubėjo tobulinti savo meditacijos žinių.

Netikėtumai ir penkios priesaikos

„Didžiausias išbandymas kiekvienam naujam stovyklos dalyviui – proto pasipriešinimas būti atsiribojus nuo išorinio pasaulio“, – teigia M.Laniauskaitė.

Stovykloje dalyviai gyveno po 3–4 kambaryje, kitose šalyse įprastai gyvenama po vieną atskirose celėse, tokios sąlygos yra tinkamesnės susikaupimui.

Iš šalies gali atrodyti viskas labai paprasta, jokio telefono, knygų ar kitų dėmesį atitraukiančių daiktų, tačiau, kai yra draudžiama bendrauti ne tik žodžiais, bet ir gestais, į galvą pradeda lįsti visokios mintys. Tokias mintis galima vadinti „vidiniais demonais“, tai leidžia suprasti, kaip sunku kontroliuoti mintis visiškoje tyloje.

Neįprasta Miglei buvo ir tai, kad kiekvieną rytą reikėjo pabusti 4 val., ir jį pradėti meditacija, tik vėliau sekė pusryčiai ir pasiruošimas likusiai dienai.

Nuo pirmos stovyklos dienos kiekvienas dalyvis įsipareigojo laikytis tam tikrų priesaikų: neatimti gyvybės nė vienam gyvam sutvėrimui, nevogti, susilaikyti nuo bet kokios seksualinės veiklos, nemeluoti ir nevartoti jokių svaigalų.

Vipasanos režimu – dešimt dienų

Stovykloje dalyviai gyveno po 3–4 kambaryje, kitose šalyse įprastai gyvenama po vieną atskirose celėse, tokios sąlygos yra tinkamesnės susikaupimui. Tačiau Miglė pasakoja, kad drauge su ja kambaryje gyvenusios merginos buvo rimtai nusiteikusios, laikėsi taisyklių bei gerbė viena kitą, todėl nebuvo sunku prisitaikyti prie režimo.

Šiose stovyklose vyrai ir moterys gyvena ir valgo skirtingose zonose, meditavimo salė taip pat padalyta į dvi dalis, kurios turi atskirus įėjimus.

Techniką, kurios mokėsi Miglė, praktikavo mokytojai iš kitų šalių, po kiekvienos meditacijos buvo skirtas laikas asmeniniams pokalbiams ir klausimams, susijusiems su technika, bei iškylančiomis problemomis.

Maisto racioną sudarė kruopos, sėklos, vaisiai, daržovės ir vegetariški skanėstai, tokie kaip morkų pyragas ar naminiai kepti sausainiai. Valgydavo du kartus dienoje, vakare mergina su kitais stovyklos dalyviais gerdavo arbatą ir valgydavo vaisius.

Viso kurso metu dalyviai negalėjo palikti aptvertos stovyklos teritorijos ar priimti lankytojų. Telefoną, rašymo priemones, knygas ir visą kitą inventorių, kas galėtų blaškyti dėmesį, reikėjo atiduoti iš karto vos tik atvykus.

Dalydamasi savo patirtimi mergina pripažįsta, kad dešimties dienų laikotarpis šiek tiek gąsdino. Didžiausi priimti iššūkiai – visiška tyla ir keliasdešimt valandų meditacijos.

Miglė tikina, kad laikas stovykloje leido geriau pažinti save, įgauti daugiau disciplinos meditacijoje, praplėsti sąmoningumą, paleisti nusistovėjusias nuoskaudas ir nereikalingus įsitikinimus. Po kursų atsirado daugiau motyvacijos, pasitikėjimo savimi ir gyvenimo eiga. Žinoma, labiau išsiugdė kantrybė ir mėgavimasis tyla.

Vidinės patirtys

Dalydamasi savo patirtimi mergina pripažįsta, kad dešimties dienų laikotarpis šiek tiek gąsdino. Didžiausi priimti iššūkiai – visiška tyla ir keliasdešimt valandų meditacijos. Miglė teigia, kad prieš važiuojant sunku įsivaizduoti tai, jog dešimt dienų ne tik negalėsi bendrauti žodžiais, bet ir komunikuoti veido išraiška ar ženklais.

Kurso dalyvė pasakoja, kad vipasanos stovykla pareikalavo ypač daug psichologinės stiprybės. Būnant stovykloje atsirado didesnis ryšys su aplinka ir savimi. Šventieji tylos įžadai stovyklos metu padėjo tapti jautresnei aplinkai – išgirsti garsus, į kuriuos anksčiau neatkreipdavo dėmesio, bei pamatyti mažytes detales gamtoje.

Miglė teigia, kad su savo mintimis teko kovoti ne tik tyloje, bet ir meditacijų metu. Valandas trunkančiose meditacijose, kurios pasikartodavo 4–5 kartus per dieną, į galvą lįsdavo visokios mintys, kurios kiekvieną dalyvį išbandydavo tiek psichologiškai, tiek fiziškai.

M. Laniauskaitė įsitikinusi, kad šią stovyklą kartos. Pasisemta nauja patirtis suteikė begalę naujų pojūčių, kurie išmokė ne tik intelektualiai suprasti visuotines problemas, bet jas visas patirti savo kūnu. Ji tikina, kad toks mokymasis yra žymiai stipresnis ir turi ilgesnę išliekamąją vertę.