Gyvenimas

2019.08.10 12:20

Keturi vyrai savaitę praleido laukinės gamtos prieglobstyje: be telefono, bet su kuprine „viskas įskaičiuota“

„Pasakyk man, kaip tu atostogauji, ir aš pasakysiu, kas tu“, – ši perfrazuota išmintis tinka alytiškiui Linui Žvaliauskui ir jo bendražygiams, jau antra vasara iš eilės keliaujantiems į Laplandiją. Išvykdami, kaip įprasta technologijų visuomenėje, apie tai praneša feisbuko draugams. Tačiau tikrai ne tam, kad šie galėtų sekti įspūdžius – atvirkščiai, keliautojai savaitei išnyksta iš visų įmanomų radarų.

Kaip jiems sekasi, nežino net artimiausi žmonės. Kodėl? Nes Laplandijos šiaurėje neveikia mobilusis ryšys, o informacinė švara, žygio dalyvių manymu, – vienas didžiųjų jo privalumų.

„Per liepos savaitę mūsų pasaulyje nenutiko nieko ypatingo, o štai 1990-ųjų kovą, kol mėnesį keliavau po Kolos pusiasalį, Lietuva tapo nepriklausoma“, – prisimena L. Žvaliauskas, šiaurės ekspedicijos sumanytojas ir labiausiai iš keturių žygeivių patyręs keliautojas, kurio turistiniai įgūdžiai pravertė ir Laplandijoje.

Tikras turizmas, nuoširdi kelionė – apie ką kalbame?

Alytiškis L. Žvaliauskas konstatuoja: tikras turizmas tampa egzotika, nes žmonės posovietinėje erdvėje visomis keturiomis puolė prie „viskas įskaičiuota“ tipo „popsinių“ kelionių. Vis mažiau lieka keliautojų, kuriuos vilioja žmogaus neliesta gamta ir noras mesti iššūkį sau – kuo ilgiau išgyventi be civilizacijos, tik su būtiniausiais daiktais, telpančiais į kuprinę ant pečių.

„Kitaip sakant, tai yra mano jaunystės laikais populiarus turizmas, kai kelionės buvo nuoširdžios“, – sako L. Žvaliauskas, su palapine ir meškere išmaišęs visą tuometinės Sovietų Sąjungos šiaurę.

Žygyje svarbios žmogiškos savybės, nes turizmo įgūdžių galima išmokti, o keliauti drauge kvieti patikrintus žmones.

Ir šiandien jis ieško nepaliestos švarios gamtos, o kadangi Sibiras tapo neįkandamas dėl kelionės išlaidų (pavyzdžiui, į Murmanską kadaise galėjai nuvažiuoti ar nuskristi už 25 rublius, tai yra penktadalį tuometinės algos), tai dabar jo žvilgsnis nukrypo į Skandinaviją.

Šiaurės ekspediciją į Laplandiją L. Žvaliauskas su draugais rengia jau antrus metus. Šiemet keturių keliautojų grupė pasiekė 69-ąją lygiagretę, o kitąmet svajoja perkopti ir 71-ąją. Be kelionę planuojančio jos neformalaus vadovo Lino, žygyje dalyvavo dar vienas alytiškis – Dainius Česynas. Jiedu su L. Žvaliausku – bendradarbiai, tačiau taip pat juos vienija ir pomėgiai: turizmas, žvejyba, dviračiai.

Kelionė prasideda nuo sąrašo

„Žygyje svarbios žmogiškos savybės, nes turizmo įgūdžių galima išmokti, o keliauti drauge kvieti patikrintus žmones“, – įsitikinęs L. Žvaliauskas.

Pasiruošimas šiaurės ekspedicijai prasidėjo nuo sąrašo, kurį pats sudarė ir išsiuntė bendrakeleiviams. Jame išvardyti daiktai, kuriuos būtina turėti, palikta tuščia grafa kiekvieno svoriui užsirašyti bei pastaboms – pasižymėti, ko neprireikė, o ko pritrūko. Tokia informacija praverčia ateityje.

Ar žygio vadovas tikrino, kaip jungos (taip juokais Dainius praminė save ir kitus du bendrakeleivius, turėjusius mažiau patirties nei Linas) susidėjo daiktus? Pasirodo, kad taip. „Visų kuprines galėjau palengvinti dar bent 5 kilogramais“, – užtikrina pašnekovas. Didžiąją dalimi perteklinis svoris – drabužiai, pamaina sušlapus, bet lietaus pavyko išvengti ir jų neprireikė.

Dėliodami maršrutą rinkomės tokias vietas, kur tikėjomės sutikti mažiau žmonių ir pagauti daugiau žuvies, nes žvejyba vis dėlto yra pagrindinė mūsų ekspedicijos tema.

„Svorio atžvilgiu tokia kelionė, kai „viskas įskaičiuota“ kuprinėje ant tavo pečių, yra pati nedėkingiausia, nes prisideda žūklės inventorius ir laivas“, – pastebi L. Žvaliauskas.

Penkis kilogramus sveriančias valtis ir irklus nešėsi visi žygeiviai, nes šis vandens transportas – vienvietis.

Kelionė buvo suplanuota taip, kad 1,8 tūkst. kilometrų (į vieną pusę) per 28 valandas įveikę keliautojai palieka automobilį ir keliauja pėsčiomis sudėtingu reljefu kelias valandas, kol pasiekia upę, o paskui plaukia valtimis iki pirmos stovyklavietės.

Ant pečių iki upės tenka neštis 100 litrų talpos kuprines, kurios sveria po 40 kilogramų. Jose – visi daiktai, reikalingi aštuonių dienų stovyklavimui gamtoje.

Kad lengviau būtų įsivaizduoti, ką tai reiškia, galima pasižiūrėti į ekspedicijos nuotraukas, kaip atsistoti ant kojų su kuprine žygeiviams padeda jų kolegos – pačiam nelabai realu.

„Ar verta su tokiu svoriu lenktis kelti netyčia iškritusio butelio vandens – didelis klausimas, man taip nutiko, ir surizikavau pasilenkti“, – šypsosi D. Česynas.

Paupyje pripučiamos valtys ir nusigaunama iki pirmos stovyklavietės. Stovyklavietėje keliautojai praleidžia dvi paras ir plaukia iki kitos sustojimo vietos, ten vėl įsikurdami dviem nakvynėms. Dėka puslankiu besisukančios upės keliautojai parplaukia į vietą, iš kur žvyrkeliu pėsčiomis jau galima nusigauti pas paliktą automobilį.

Svarstyklės – būtinos

Taupant gramus ir vietą kuprinėje, vienu svarbiausių pasirengimo ekspedicijai atributų tapo svarstyklės. Pasirodo, daiktų krovimas prasideda... nupjautu dantų šepetėlio kotu, jis tada sveria vos 5 gramus. O ant pečių keliauja ne tik valtys, bet ir palapinės, miegmaišiai, kilimėliai, irklai, žvejybos įranga, bridkelnės, bridbačiai, puodai, drabužių pamaina… Pagal nerašytas keliautojų taisykles, kiekvienas ekspedicijos dalyvis įsideda ir kažkokią malonią staigmeną bendražygiams. Šiemet tai buvo kietasis sūris, kelios vytintos dešrelės, šokoladukas.

Kadangi tenka plaukti ir daiktai gali sušlapti, tai juos dar privalu hermetiškai supakuoti.

Viena laimė, kad Laplandijos upės švarios, taigi neteko temptis ant pečių geriamojo vandens. Didžiąją dalį 8 dienų maisto raciono sudarė pagauta žuvis, kuprinėse žygeiviai nešėsi grikių kuopų (po 250 gramų keturiems žmonėms dienai), sausos sriubos, aliejaus, druskos.

Svorio atžvilgiu tokia kelionė, kai „viskas įskaičiuota“ kuprinėje ant tavo pečių, yra pati nedėkingiausia, nes prisideda žūklės inventorius ir laivas.

„Nei žvyno, nei uodegos“

Skurdus peizažas, reta minimalistinė augalija, baltosios naktys, bailūs žmogaus nematę gyvūnai ir žuvies pilnos upės – tokia Laplandija pasitiko žygeivius, kurių tikslas buvo praleisti savaitę laukinės gamtos prieglobstyje. Vietinių gyventojų šiaurinėje dalyje nėra, tačiau žvejų sutikti teko.

L. Žvaliauskas mielai dalijasi kelionės įspūdžiais, tačiau įspėja: konkrečių vietovardžių jis neminės. Žmonių yra įvairių, nuo kai kurių apsilankymo gamtą geriau apsaugoti, kiek tai įmanoma.

Žinoma, Laplandijoje vyksta ir komercinė žvejyba. Alytiškiams teko matyti suomių, įsikūrusių pačioje geriausioje jų nusižiūrėtoje žvejybos vietoje, kuriuos atskraidino malūnsparnis, taip pat ir jų žvejybos įrangą, didžiules palapines. Toks malonumas „viskas įskaičiuota“ kainuoja apie 700–1000 eurų vienam žmogui.

Teko sutikti lenkų, kurių automobilyje matė šaldymo įrangą, tikėtina – ne alui, bet žvejybos laimikiui.

D. Česynas pasakoja, kad žvejybos leidimas savaitei jiems kainavo po 20 eurų, žuvies jie neišsivežė, valgė tik vietoje. Gamtos apsaugos patruliai teritoriją kontroliuoja, ir baudos yra labai didelės, bet patikrinti žvejų leidimus jie gali nebent nusileidę malūnsparniu.

Žvejyba draudžiama 9 mėnesius per metus, o kai kuriuose vietose – apskritai neleidžiama, nes saugomos tam tikros žuvų rūšys. Gamtos apsaugos pareigūnų lietuviams nei pernai, nei šiemet sutikti neteko.

„Dėliodami maršrutą rinkomės tokias vietas, kur tikėjomės sutikti mažiau žmonių ir pagauti daugiau žuvies, nes žvejyba vis dėlto yra pagrindinė mūsų ekspedicijos tema. Kiršliai, pusmetriniai upėtakiai, lašišos – laimikis tikrai gausus. Teko nemažai keliauti po Kolos pusiasalį ir Sibirą, galiu pasakyti, kad gamta ten žymiai gražesnė, bet žuvies Laplandijoje nepalyginamai daugiau. Gaila, kad dabar Rusijos gamta nusiaubta, upės išnuomojamos užsieniečiams komercinei žvejybai“, – sako L. Žvaliauskas.

Bomžėjimo procesas gamtos fone

Šiaurės ekspedicijoje pravertė kai kurios išbandytos senojo turizmo gudrybės, pavyzdžiui, tentas virš ir šalia stovyklavietės. Jis ne tik apsaugo nuo lietaus ar vėjo – po juo kaupiasi laužo dūmai, kurie atbaido krauja siurbius. Vien dėl įkyrių vabzdžių tokia išvyka, net ir vienai dienai, tikriausiai būtų sunkiai pakeliama daugumai gamtos mylėtojų.

„Lietuvoje uodų nėra!“ – vienu balsu užtikrina Linas ir Dainius. Šiemet į Laplandiją jiems taikėsi nuvykti karštą savaitę, kai temperatūra kilo iki 26 laipsnių. Kaitra išprovokavo mašalus ir varmus, o atvėsus suaktyvėjo uodai.

Gelbėjo nykštukinio beržo dūmas, kuris, anot L. Žvaliausko, yra „žvėriškas“ – mediena turi daug deguto, atbaidančio vabzdžius. Repelentai ir dūmai kiaurai persigėrė stovyklautojų drabužius ir padėjo apsisaugoti nuo įkandimų. Jie tai juokais praminė bomžėjimo procesu.

Atskira tema – maudynės. Jau nekalbant apie tai, kad vanduo Laplandijos upėse yra ledinis, siekia vos 8–9 laipsnius, maudantis ypač skaudžiai puola varmai. „Atsisėdi ant dugno, kad kyšotų iš vandens tik galva, o ant jos tupia būriai varmų. Kai išlipi, privalai tuo pačiu metų šluostytis, rankšluosčiu vaikyti vabzdžius ir dar kažkaip bandai užsitraukti drabužius“, – įspūdžiais dalijasi D. Česynas.

L. Žvaliauskas mano, kad galbūt šita mašalų gausybė lemia tai, jog į panašius žygius dažniau išsiruošia vyriška kompanija. „Pavyzdžiui, mano žmona mėgsta žygius, bet į tokius uodynus neina. Aišku, priprantama, ir nieko baisaus, bet turi priimti tai kaip neišvengiamybę. Dar labai svarbu nepradėti kasytis įkandimų, nes iškart visas sutinsti“, – pasakoja Linas.

Labai geras jausmas savaitę praleisti be jokio ryšio su pasauliu ir informacijos.

Jam pačiam ilgiausiai gamtoje, be civilizacijos patogumą, yra tekę būti mėnesį Kolos pusiasalyje. Kiekviena savaitė – vis kitokia: pirma – „nei du, nei vienas“, antrą pradedamas jausti malonumas, trečią jau visai džiaugsmingai praleidi, o ketvirtos pabaigoje, kaip sako Linas, apima nostalgija – norisi namo.

Akis į akį su savimi ir šiaure

Laplandijos šiaurėje telefonų išjungti, kad per atostogas galva pailsėtų, nereikia – mobiliojo ryšio tiesiog nėra. Nepasižiūrėsi net orų prognozės, taigi teko vežtis nedidelį barometrą. Nėra vietinių gyventojų, jei atsitiktų kokia bėda – tektų šauktis pagalbos nuplaukus upe žemyn.

Žinoma, žygeiviai turėjo pasiruošę vaistinėles ir naminės svarainių užpiltinės, kuri žygyje yra universalus vaistas nuo visų ligų. Naudojo taupiai, likutį netgi namo parsivežė.

Kalbai pasisukus apie šį būtiną tikro turizmo elementą, L. Žvaliauskas prisimena smagią istoriją, kaip sovietmečiu oro uoste iš jo grupės turistų buvo atimta gertuvė samanės. Norėdamas išvengti tokio paties likimo, jis sugalvojo originalią išeitį – kitam žygiui artėjant Varėnos konservų fabrike užsakė specialią skardinę, į kurią supylė 10 litrų dzūkiškos ir užklijavo gamyklinį užrašą „Marmeladas“.

„Labai geras jausmas savaitę praleisti be jokio ryšio su pasauliu ir informacijos“, – sako D. Česynas, telefoną naudojęs nebent žemėlapiui pasižiūrėti. L. Žvaliauskas pastebi, kad panašios kelionės ir ilgesnis pabuvimas gamtoje leidžia pažvelgti į kasdienybę kitomis akimis – tarsi lengviau.

„Toks turizmas leidžia kitaip pajusti gamtą, pažinti ją, jei mokyklose vaikai būtų sudominami panašiais dalykais, galbūt nebūtume ta tauta, kuri kerta medžius nacionaliniuose parkuose“, – svarsto pašnekovai.

O apskritai – kiekvienam savo, taigi labai svarbu atrasti keliones, kurios teikia daugiausia džiaugsmo ir poilsio – plačiąja prasme, – kaip pajuokauja L. Žvaliauskas, į Turkiją jo niekas „net surišto nenuvežtų“. Ir į paskutinį interviu klausimą – kada suplanuotos „normalios atostogos“, Linas ir Dainius atsako vienu balsu: „Jau buvo!“