To, kad liepą sukako 50 metų, kai Zita Ikamaitė dirba LRT, ji pati nė neužfiksavo. „Visiškai nejaučiu tų metų. Vaikštau į suomišką pirtį, truputį sportuoju, turiu gerų draugų. Man labai patinka su žmonėmis bendrauti. Vaikštau į parodas, į koncertus, tikrai nesu nuoboda, kuri sėdi ir dejuoja“, – optimizmo nestokojo Z. Ikamaitė.
Karjerą LRT Z. Ikamaitė pradėjo baigusi Vilniaus politechnikumą, būdama 18-metė. Šiuo metu Z. Ikamaitė užima atsakingas centrinės aparatinės grupės pamainos vadovės pareigas, be jos auditorijos nepasiekia nė viena vaizdo transliacija.
Pati centrinė aparatinė kartais vadinama televizijos širdimi. Čia atkeliauja signalai iš viso pasaulio, o vaizdas paskirstomas į visus tris kanalus – LRT TELEVIZIJĄ, LRT PLIUS ir LRT LITUANICĄ bei portalą LRT.lt
Nuo pirmosios Z. Ikamaitės darbo dienos prabėgo nemažai laiko, tačiau ją moteris labai gerai prisimena ir net iki šiol bendrauja su savo pirmąja vadove, dabar gyvenančia Izraelyje, kartais pas ją nuvyksta.
„Buvau labai jauna, viskas buvo labai įdomu. Mano tėvai labai džiaugėsi, kad įsidarbinau televizijoje, nes tais laikais televizija buvo „lygis“. Nors ir dabar žodis „televizija“ kai kam kelia įspūdį. Nors jaunimas tikriausiai jau kitaip ją vertina“, – į prisiminimus leidosi Z. Ikamaitė.
Jau dirbdama LRT moteris baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Anot Z. Ikamaitės, tiek darbas, tiek mokslas vedė tobulėjimo keliu. LRT dirbti ji pradėjo kaip technikė, vėliau karjeros laipteliais pakilo iki inžinierės, o dabar dirba pamainos vadove.
„Čia labai įdomu dirbti ir dabar. Mano darbe labai daug veiksmo, nes į centrinę aparatinę ateina visi signalai. Anksčiau mes patys signalus nukreipdavome tik į televizijos bokštą, o dabar – į visą pasaulį“, – kalbėjo Z. Ikamaitė.
Skaito angliškas knygas, žiūri BBC ir CNN
Z. Ikamaitei ypač įdomu buvo dirbti atgimimo laikotarpiu, nes LRT lankydavosi daug korespondentų iš viso pasaulio, kurie į savo šalis siųsdavo karščiausias Lietuvos naujienas.
Anot jos, dabar dirbti yra kur kas lengviau, nes technika labai ištobulėjo. Z. Ikamaitė su šypsena prisimena tuos laikus, kai įrašai buvo atliekami magnetofonais ir daug mygtukų reikėdavo spaudinėti rankomis.
„Tačiau kad ir kokia technika bei galimybės buvo, viską padaryti suspėdavome ir viską padarydavome gerai“, – sakė pašnekovė.
Dirbant centrinės aparatinės grupėje būtina mokėti užsienio kalbų. Z. Ikamaitė puikiai moka rusų ir anglų kalbas. Pastarosios moteris mokėsi mokykloje, vėliau tobulino įvairiuose kursuose ir stovyklose.
„Kadangi kiekvieną dieną angliškai nekalbu, tai kalba nėra labai sklandi, tačiau nuolat skaitau angliškas knygas, žiūriu BBC ir CNN televizijas, filmus“, – kalbėjo pašnekovė.
Visada siekia tobulėti
Z. Ikamaitės manymu, tai, kad ji LRT jau dirba 50 metų, lėmė jos noras nuolat tobulėti ir mokytis naujovių.
„Viskas priklauso nuo žmogaus, ar jis nori keistis. Jeigu žmogui jo darbas yra neįdomus, tuomet jis tikrai neišdirbs 50 metų. Jeigu nesugebėčiau perprasti naujos technikos, aš irgi nesugebėčiau dirbti savo darbo“, – atviravo pašnekovė.
Moteris prisipažįsta, kad tik labai retas žiūrovas suvokia, kaip visa vaizdo medžiaga patenka į eterį. Z. Ikamaitė kartais iš giminaičių ir draugų juokais sulaukia komentarų, kad ji tik sėdi ir nieko neveikia. Tačiau vis tik tai nėra paprastas darbas, nes reikia labai gerai išmanyti aparatūrą.
Dažnai įvairių laidų vedėjai išsako savo dėkingumą už kameros dirbantiems žmonėms, kurių pastangas ir darbą žiūrovui yra sudėtinga įvertinti. Z. Ikamaitė, išgirdusi klausimą, ar kada nors jautėsi nemaloniai dėl to, kad yra nematoma televizijos dalis, susimąstė.
„Aš niekada nepasiduodu ir neleidžiu, kad kažkas mane pažemintų. Negalima galvoti, kad už kadro dirbantis žmogus yra kažkuo prastesnis. Galbūt mus kartais įvertina per mažai, galbūt per „bitinukus“ galėtų parodyti daugiau dėmesio. Tačiau aš esu optimistė“, – atviravo moteris.
Ir po 50 metų darbo LRT moteris sako, kad jos darbas yra toks įdomus, kad iš jo išeiti dar tikrai nenorėtų.
Z. Ikamaitė yra iš tokių darbuotojų, kurie negali, o galbūt ir nenori pasakyti Ne, todėl išgirdusi pagalbos šauksmą ji greitai atsiduria darbe. Dėl darbo ji labai lengvai gali atsisakyti ir atostogų.
„Ar man sunku atvažiuoti? Galiu ir automobiliu, ir troleibusu, ir autobusu“, – šypsojosi moteris.
