Gyvenimas

2019.08.08 21:28

Gyvenimo be keturkojų neįsivaizduojanti alytiškė: grynaveislių šunų be dokumentų nebūna

„Aš jau neįsivaizduoju savo gyvenimo be šuns. Man tai ne tik draugas, bet ir kompanionas visose situacijose. Visada laukia sugrįžtančios. Be šunų namai negyvi“, – sako parodinių šunų vedlė, rinkodaros ir komunikacijos specialistė Iveta Komičiūtė.

Pirmasis šuo Ivetos namuose atsirado, kai jai buvo 13 metų. Tai buvo giminaitės padovanotas jaunas šuo vardu Pucas. Pucas neturėjo kilmės dokumentų, tačiau tai visai netrukdė jam tapti visos šeimos numylėtiniu. Meilė savam augintiniui merginą paskatino ne tik praverti įdomaus šunų pasaulio duris, bet ir įžengti pro jas.

Išėjusi pasivaikščioti su Pucu, Iveta netruko susipažinti su kitais šunų šeimininkais, klausėsi jų patarimų, kaip rūpintis ir dresuoti mylimus išdaigininkus. Kol kartą Jaunimo parke susipažino su moterimi, auginančia du mopsų veislės šuniukus ir su savo augintiniais dalyvaudavusia šunų parodose. Ji supažindino Ivetą su dresūros pagrindais, veždavosi į parodas.

Grynaveislių šunų be dokumentų nebūna, jei pirkote tokį ir jums buvo pasakyta, jog šuo veislinis, tik neėmė dokumentų – jus apgavo, o jei manote, kad kam tie dokumentai, į parodas neisiu, taip pat labai klystate.

Mokė šunis ir mokėsi pati

Netrukus mergina susipažino su kita šunų mylėtoja, supažindinusia su parodos dalyvių – jaunųjų vedlių pradžiamoksliu.

„Tada pradėjau rimtai domėtis šia veikla. Nuvažiavau į šunų parodą ir dalyvavau jaunųjų vedlių konkurse. Dalyvavau labai entuziastingai, dabar, turėdama anuometę patirtį – gavusi pora pamokų, pažiūrėjusi filmukų internete ir pasiskaičiusi forumuose rastą informaciją, dalyvauti nesiryžčiau“, – pirmuosius žingsnius prisiminė I.Komičiūtė.

Tolesnį gyvenimo etapą mergina apibūdino lakoniškai – kartu su šunimis mokėsi ir ji. Periodiškai nuvykdavo į jaunųjų vedlių ir dresūros pamokas kituose miestuose, ruošė parodoms kitų žmonių šunis. Noras dalyvauti parodose su savo augintiniu ją paskatino įsigyti volfšpicų veislės kalytę Avrorą. Su ja Iveta važinėjo po Lietuvos ir užsienio parodas. „Dabar ji veteranų čempionė“, – su meile apie augintinę kalba Iveta.

Visi Avroros vaikų pasiekimai parodose pelnę aukštus įvertinimus ir yra ne vienos šalies čempionai.

Pasiliko sau

Taip susiklostė, kad netrukus atsirado ir trečias šuo. Avroros pirmos vados sūnus Bendžis neišvyko į užsienį, o žmogus, norėjęs jį įsigyti Lietuvoje, nekėlė pasitikėjimo, tad Ivetos šeima nusprendė jį auginti pati.

Bendžis merginą džiugino puikiais rezultatais – tapo Lietuvos jaunimo čempionu, vėliau pelnė apdovanojimus Latvijos, Estijos, Baltijos šalių šunų čempionatuose, pateko į geriausių Lietuvos šunų TOP 16.

„Įstojus į Alytaus šunų mylėtojų klubą „Canis“, ši mano veikla dar labiau suaktyvėjo, pradėjau vesti parodinės dresūros pamokas. Klubas rengia parodas, išvykas šunų mylėtojams, dalyvaujame miesto šventinėje eisenoje bei kituose renginiuose, kartais patys juos organizuojame. Vienas didesnių renginių numatomas spalio 6 dieną kartu su Alytaus kultūros ir komunikacijos centru – šventė skirta paminėti Pasaulinę gyvūnų dieną, į kurią kviesime atvykti alytiškius ir su augintiniais, ir be jų.

Į daugiau kaip šimtą šunų mylėtojų vienijantį klubą gali stoti tiek veislinių, tiek beveislių šunų augintojai ir net neturintys šunų alytiškiai. Klubo nariais tampa žmonės, ne šunys, tad jame laukiami visi, tiesiog klubas nepalaiko dauginimo veiklos“, – pasakoja I.Komičiūtė.

Tapo gyvenimo būdu

Parodinė dresūra ir dalyvavimas parodose didžiausias Ivetos pomėgis, tapęs gyvenimo būdu. Pasitaiko laikotarpių, kad į parodas vyksta keletą savaitgalių iš eilės. Kartais su savo augintiniais, kartais su kitų žmonių.

„Jei nesu suplanavusi kelionės į parodą, atrodo, kad kažko trūksta“, – pasakoja mergina.

Iveta jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be šunų. „Jie puikiai jaučia visas žmonių nuotaikas. Kai liūdna, atėję prisiglaudžia – turi ką apsikabinti, jei linksma – turi su kuo džiaugtis, jei nori pasivaikščioti – visuomet turi kompanioną.

Posakis, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas, ne be reikalo atsiradęs, mes šuniui esame visas pasaulis ir jis dėl šeimininko viską padarytų. Žinoma, taip yra tada, kai šuniui skiriame pakankamai dėmesio“, – su meile apie šunis kalba mergina.

Labiau dresuojasi žmogus

I.Komičiūtė aiškina, kad dresūroje svarbiausia šeimininko kontaktas su šunimi ir gyvūno motyvacija. „Jei tu neįdomus šuniui, tai nieko nepavyks, gero rezultato nebus. Jei ryte sočiai primaitinsi šunį ir pradėsi dresuoti – gali dresuotis vienas. Dresūra vyksta skatinimo principu. Tačiau, kad ir ką sakytume, labiau dresuojasi žmogus nei šuo“, – pastebi šunų vedlė.

Kad augintinis būtų laimingas ir džiugintų savo šeimininką, nereikia bijoti kreiptis pagalbos į profesionalus, jie patars visais rūpimais klausimais. Kartais pasitaiko, kad dresūros pamokas lanko kelerius metus, tačiau norimo rezultato taip ir nepasiekia.

„Dažniausiai taip nutinka, kai šeimininkas nedirba su augintiniu namuose. Dresuoti šunį reikia visose gyvenimo situacijose, ne tik pamokose. Tada auginti būna ir lengviau, ir smagiau. Be to, reikia paprasčiau žiūrėti į šunų išdaigas ir prisiminti, jog beveik visada esame kalti mes patys“, – primena Iveta.

Anot I.Komičiūtės, šuns socializacija yra visą gyvenimą trunkantis procesas ir labai svarbu jį pradėti nuo mažens. Už ankstyvąją socializaciją atsakingas veisėjas, o šeimininkas turi ją kryptingai tęsti.

Socializacijos reikia, kad šuo saugiai jaustųsi eidamas gatve, prasilenkdamas su vaiku, sutikęs nepažįstamą žmogų ar šunį, išgirdęs įvairius garsus bei daugybėje kitų situacijų.

„Viso to išmokti padeda specialistas, tačiau joks specialistas negyvens su šunimi ir neves „ekskursijos“ per gyvenimą. Augintinio socializacija ir dresūra – nuolatinis šeimininko darbas“, – sako I.Komičiūtė.

Gyvūnas – ne daiktas

Turėti augintinį – brangus malonumas, tik iš šalies atrodantis, kad nereikia didelių pastangų. „Žmogus privalo įsivertinti, ar galės kiekvieną mėnesį skirti pakankamai finansų kokybiškam ėdalui, gyvūno reikmenims, dresūrai, antiparazitiniams preparatams, jei šuns kailis kerpamas – kirpimo paslaugoms, o mylimam augintiniui susirgus, veterinarinių paslaugų kaina gali siekti daugiau nei kelis šimtus eurų.

Be to, kasdien reikia skirti po kelias valandas pasivaikščiojimams, dresūros pamokėlėms, socializacijai. Jei žmogus dirba dvylika valandų, gyvena vienas ir nori auginti šunį, šuo nebus laimingas. Todėl sprendimas turėti augintinį privalo būti gerai apgalvotas, prisiimant atsakomybę už papildomą gyvybę namuose“, – aiškina I.Komičiūtė.

Įvertinęs savo galimybes, žmogus turėtų atsakyti į kitą, ne mažiau svarbų klausimą, kokio šuns nori. Jei nori konkrečios veislės, turinčio tik tai veislei būdingas išvaizdos ir charakterio savybes, reikėtų įsigyti veislinį su kilmės dokumentais.

„Grynaveislių šunų be dokumentų nebūna, jei pirkote tokį ir jums buvo pasakyta, jog šuo veislinis, tik neėmė dokumentų – jus apgavo, o jei manote, kad kam tie dokumentai, į parodas neisiu, taip pat labai klystate.

Tada geriau priglausti gyvūną iš prieglaudos nei remti daugintojus, besinaudojančius gyvūnais, jie, pardavę jums šuniuką, greičiausiai ištrins jūsų telefono numerį, o ištikus bėdai nesuteiks jokios pagalbos. Pasitaiko, kad iš tokių daugyklų įsigyti šuniukai nugaišta jau per pirmas paras.

Jei veislė nesvarbi, geriau kokiam prieglaudos nelaimėliui suteikti naują gyvenimą, ir jis taps nuostabiu šeimos nariu“, – pataria Iveta.