Gyvenimas

2019.08.12 21:05

Klaipėdietė Liuksemburge netikėtai tapo lietuvių kalbos mokytoja: jaučiausi įšokusi ne į savo roges

Agnė Kibildaitė, LRT.lt2019.08.12 21:05

Klaipėdietė Neringa Strumilė, dėl vyro karjeros palikusi Lietuvą ir artimuosius, Liuksemburge netikėtai tapo lietuvių kalbos mokytoja. „Maniau, kad per pirmą pamoką klasėje bus mirtina tyla, o aš imsiu mikčioti“, – LRT. lt portalui pasakojo moteris ir patikino, kad noras svetur išsaugoti gimtąją kalbą privertė ją išlipti iš komforto zonos.

Klaipėdietė Neringa Strumilė, dėl vyro karjeros nutarusi palikti Lietuvą ir artimuosius, Liuksemburge tapo lietuvių kalbos mokytoja. Nors gyvendama Lietuvoje moteris neįgijo pedagoginės patirties, tačiau noras svetur išsaugoti gimtąją kalbą paskatino ją išlipti iš komforto zonos ir užsiimti nauja veikla.

„Nuo mažens mėgstu iššūkius, naujoves, esu ryžtinga. Išvydusi skelbimą, kad lituanistinė mokykla Liuksemburge ieško naujo komandos nario, nutariau pretenduoti į istorijos mokytojos vietą. Deja, kaip ir daugelyje mokyklų, įsikūrusių svetur, taip ir šioje – ypač trūko lietuvių kalbos specialisto. Todėl istorikė tapo lietuvių kalbos mokytoja“, – pasakojo moteris.

Penkių lietuvių emigrančių iniciatyva įkurtoje lituanistinėje mokykloje „Avilys“ šiuo metu dirbanti Neringa mano, kad pašaukimas tapti mokytoja visą laiką slypėjo jos šeimos istorijoje. Ne viena artima moteris, taip pat ir Neringos mama, buvo pedagogės.

Maniau, kad per pirmą pamoką klasėje bus mirtina tyla, nes vaikų nedomins mano dėstoma medžiaga, jie neįsitrauks į žaidimus. Baiminausi, kad vaikai ims mane ignoruoti.

„Be jokios praktikos sutikusi tapti lietuvių kalbos mokytoja, jaučiausi įšokusi ne į savo roges. Tačiau praėjus pirmos pamokos jauduliui ir artimiau susipažinusi su vaikais įsitikinau, mokytojos pašaukimas vis dėlto glūdi manyje.

Kadangi su mokyklos vadovybe dėl darbo susitarėme dar pernai birželio mėnesį, visą vasarą nuosekliai ruošiausi pirmajai pamokai. Kartu su vyru Arnoldu svarstėme, kaip galėčiau kuo geriau atlikti savo pareigas. Supratau viena, mažamečių auditorijos nesudomins tik sausa teorija. Dėl to į vaikų ugdymo programą įtraukiau ir įvairius Kakės Makės žaidimus, kurie patraukia mažamečių dėmesį ir priverčia juos prakalbėti lietuviškai“, – tikino pašnekovė.

Daugiau nei metus Liuksemburge gyvenanti moteris su šypsena pamena išaušusį pirmosios pamokos rytą. Tuo metu Neringa labiausiai bijojo vaikų.

„Maniau, kad per pirmą pamoką klasėje bus mirtina tyla, nes vaikų nedomins mano dėstoma medžiaga, jie neįsitrauks į žaidimus. Baiminausi, kad vaikai ims mane ignoruoti. Arba dar blogiau, kad kalbėdama prieš susirinkusią klasę aš užsikirsiu, imsiu mikčioti, o juk privalėjau tapti taisyklingos lietuvių kalbos vartosenos pavyzdžiu“, – mintimis dalijosi Neringa.

Pirmąją pamoką lyg per miglą prisimenanti Neringa sako, matyt, dienos įspūdžiai išsitrynė kartu su praėjusiu nerimu ir abejonėmis dėl pasirinktos darbo krypties.

„Dabar galiu pasidžiaugti, kad vos per kelis mėnesius mes su vaikais tapome ne tik komanda, o taip pat ir artimais bičiuliais. Vaikai drąsiai su manimi dalijasi dienos įspūdžiais, pasakoja įvairiausias istorijas – kur su tėvais lankėsi, kai pirmą kartą viešėjo Lietuvoje, kokius naujus patiekalus ten ragavo, kaip bendravo su seneliais ir artimaisiais“, – džiaugsmo neslėpė pašnekovė.

Moteris tikina, laikotarpis, kai manė, kad atsidūrė ne savo vėžėse, jau praeityje. Išsprendusi kilusius nesklandumus dėl vaikų ugdymo, išklausiusi pedagoginių ir psichologinių žinių kursą ir toliau tobulėjanti Neringa džiaugiasi kiekvienu emigrantų vaikų išmoktu nauju lietuvišku žodžiu.

Vaikai drąsiai su manimi dalijasi dienos įspūdžiais, pasakoja įvairiausias istorijas – kur su tėvais lankėsi, kai pirmą kartą viešėjo Lietuvoje, kokius naujus patiekalus ten ragavo, kaip bendravo su seneliais ir artimaisiais.

Tiesa, lietuvių kalbos pamokos Liuksemburge vyksta tik šeštadieniais. Įprastai lietuvių emigrantų vaikai lanko vietines arba tarptautines mokyklas ir tik savaitgaliais turi galimybę susirinkti į Neringos vedamus užsiėmimus.

„Vaikus reikia motyvuoti, kad jie norėtų laisvą šeštadienio laiką skirti dar vienai pamokai, o ne pramogoms su draugais. Dėl to kiekvieną užsiėmimą neriuosi iš kailio, kad sudominčiau vaikus ir čia jie norėtų sugrįžti dar kartą“, – sakė Neringa.

Taip pat skaitykite

Persikėlusi gyventi į Liuksemburgą, Strumilų šeima stengėsi ne tik tobulėti profesinėje srityje, o ir kuo greičiau perprasti liuksemburgiečių kultūrą, vyraujantį gyvenimo būdą, tačiau susidūrė su tam tikrais sunkumais.

„Lietuviai įpratę prie greitesnio gyvenimo tempo, mes norime veikti čia ir dabar, o liuksemburgiečiai mums tiesiog kala į galvą, kad atsipalaiduotume.

Pavyzdžiui, kai ketinome naujuose namuose įsivesti interneto ryšį, vietinių gyventojų buvome informuoti, kad Liuksemburge nusistovėjusios įprastos gyvenimo tėkmės emigrantai nepaskubins ir darbai nebus atlikti per kelias valandas, kaip mes norėjome“, – sakė N. Strumilė.

Kita problema – artimų žmonių stoka, kurią, laimei, šiandien galima užpildyti pasitelkiant išmaniąsias technologijas, tačiau tai neatstoja tikrojo bendravimo su šeima.

„Nors liuksemburgiečiai labiau atsipalaidavę nei lietuviai, jų šeimos uždaros. Į savo gretas jie retai kada įsileis emigrantus, tokius kaip mes. Dėl to vietinių draugų čia kol kas neradome. Tačiau kiekvieną dieną susiskambiname su mama, stengiamės nepaleisti artimo ryšio, nors mus ir skiria tūkstančiai kilometrų“, – tikino pašnekovė.

Taip pat skaitykite

Tiesa, šiuo metu lietuvių emigrantų šeima svarsto galimybę grįžti į Lietuvą. Neringa su vyru Arnoldu puoselėja viltį, kad jų atžala Aronas galės lankyti tikrą lietuvišką mokyklą, o ne savaitgalinius lietuvių kalbos užsiėmimus.