Gyvenimas

2019.08.18 22:31

Vaistininkė Marijui – apie vaistų deficitą sovietmečiu ir gydytojų raštą receptuose

LRT RADIJO laida „Darbas – ne vilkas“, LRT.lt2019.08.18 22:31

Darbas – ne vilkas. „Nepriklausomybės“ vaistininkė: anksčiau vaistinėje turėdavome „bidonus“ spirito ir tik 10 dienų galiojančią mikstūrą

Vaistai – ne duona ar dešra, ir turėtų būti pardavinėjami tik vaistinėse. Taip mano LRT RADIJO laidos „Darbas – ne vilkas“ pašnekovė Asta Trumpienė. Trisdešimtmetį vaistininke dirbanti moteris tiki kiekvieno vaisto nauda. „Jeigu netikėčiau, negalėčiau dirbti“, – pažymi A. Trumpienė.

A. Trumpienę kalbina LRT RADIJO laidos „Darbas – ne vilkas“ vedėjas Marijus Mikutavičius.

– Yra žmonių, kurie jumyse mato blogį. Vaistininką kartais laiko žmogumi, pardavinėjančiu vaistus, kurie negydo.

– Kai darbininkų paklausia, ką jie daro, vienas sako, kad kilnoja plytas, o kitas sako, kad stato katedrą. Taip ir vaistininkas: jeigu norėsi būti vaistininku, ir būsi vaistininku, o ne pardavėju. Mus lygina su pardavėjais galbūt dėl mūsų valstybės, leidžiančios pardavinėti vaistus degalinėse, parduotuvėse ir t. t.

– Jūs galvojate, kad vaistai turėtų būti pardavinėjami tik vaistinėse?

– Tik vaistinėse. Tai ne paprasta prekė – ne saldainis, duona ar dešra.

Kai pradėjau dirbti, Vilniuje buvo 30 vaistinių. Jos buvo didžiulės, turėjo didelius gamybinius skyrius.

– Jūs pasiskirstote: viena eilė prie vaistų, kita – prie kosmetikos. Tas, kuris pardavinėja kosmetiką, šiukštu nepardavinėja vaistų.

– Vaistus gali pardavinėti tik vaistininkas, baigęs mokslus ir turintis licenciją.

– Vaistinėje dirbate 30 metų. Esate „nepriklausomybės“ vaistininkė. Kaip pasikeitė vaistinės?

– Kai pradėjau dirbti, Vilniuje buvo 30 vaistinių. Jos buvo didžiulės, turėjo didelius gamybinius skyrius. Vaistinėse būdavo gaminami milteliai, skysčiai, gamindavome vaistus ligoninėms. Būdavo ir mikstūrų, ir spirito bidonų. Dabar gamybos nebeliko. Vilniuje, Kaune yra po kelias [tuo užsiimančias] vaistines.

– O galima sakyti, kad švieži vaistai kaip šviežia žuvis – yra geriau?

– Mikstūra galiodavo 10 dienų. Dabartinės galioja ilgai, nes kitos gamybos sąlygos.

– Kodėl kai kurios [vaistinės] išlaikė tradiciją ir pačios tebegamina vaistus?

– Yra priemonių, kurios reikalingos konkrečiam žmogui. Gamybiniais vaistais tos nišos nepatenkinsi.

Dabar žmonės pradėjo labiau savimi rūpintis. Gal dėl to ir vaistų mums reikia daugiau.

– O kaip jūs paaiškintumėte, kad sovietmečiu žmonės išgyvendavo su 30 vaistinių, o dabar, kad išgyventų, jų reikia 30 kartų daugiau?

– Tos vaistinės buvo labai didelės. Buvo ir vaistų deficitas. Dabar žmonės pradėjo labiau savimi rūpintis. Daugiau galimybių išsitirti, prevencinių programų. Gal dėl to ir vaistų mums reikia daugiau.

– Jūs vis dėlto negalėtumėte pasakyti, kad tikite kiekvienu buteliuku, kuris stovi jūsų vaistinėje ant lentynos? Ar viskas yra auksas?

– Jeigu netikėčiau, negalėčiau dirbti. Viskas reikalinga todėl, kad yra begalė žmonių, kuriems reikia būtent to, o ne kito vaisto. Tikėjimas atsiranda dėl žinių – ne tam mokomės 5 metus, kad netikėtumėme tuo, ką darome.

Jei žmogus nori gydytis firminiais vaistais, kodėl turėtų pirkti generinius? Dabar pasirinkimo laisvė ribojama – taip neturėtų būti.

– Tuos 5 metus kalate vaistų pavadinimus?

– Ne, mokomės chemijos, tarptautinių vaistų pavadinimų, apie augalus.

– Ar visada perskaitote tai, ką daktarai parašo receptuose?

– Po 30 metų visada.

– Kai kuriuos vaistus esu įpratęs gauti be recepto. Kartais gaunu, o kartais negaunu. Jeigu baudos ir atsakomybė būtų siaubingai didelė, ko gero, vaistininkas man neparduotų be recepto. Bet gal jiems niekas negresia?

– Baudos gresia. Yra slapti pirkėjai, kurie gali tave patikrinti.

– Kokia jūsų nuomonė apie generinius vaistus?

– Jie nėra blogis. Reikia duoti žmogui pasirinkimo laisvę – jei jis nori gydytis firminiais, kodėl turėtų pirkti generinius? Dabar pasirinkimo laisvė truputėlį ribojama. Manyčiau, kad taip neturėtų būti.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.