„Kiekviena priklausomybė, kaip ir nuo mobiliojo telefono, žmogų įtraukia. Tuomet mes nebegalime matyti aplinkos, nebesuvokiame savęs kaip asmens ar netgi kartais pasimetame erdvėje“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sakė psichoterapeutė Daiva Žukauskienė.
Pasak „Spinter tyrimų“ neseniai atliktos apklausos, kas šeštas mobilųjį telefoną turintis Lietuvos gyventojas yra patyręs nelaimingų atsitikimų, susijusių su jo naudojimu. Pavyzdžiui, atsitrenkęs į medį ar praeivį, paslydęs ir pan.
Nesugebėjimas gyventi be mobiliojo telefono vadinamas nomofobija. Anot psichoterapeutės, mobilusis telefonas iš tiesų gali sukelti neadekvatų žmogaus elgesį ar net kai kuriuos psichikos sutrikimus. Pavyzdžiui, nerimą, kuris kyla kai žmogus šalia savęs neturi mobiliojo telefono arba jis tiesiog išsikrauna.
„Tokioje situacijoje žmogus gali jaustis tarsi prieblandos būsenoje, nes nežino, ką daryti. Jį apima didžiulė panika ir jis savęs visiškai nekontroliuoja. Jeigu žmogus pasiekia tokią stadiją, jau galime kalbėti apie priklausomybę nuo mobiliojo telefono. Pastarąją būtina gydyti, nes tai trukdo normaliam žmogaus gyvenimui“, – kalbėjo D. Žukauskienė.
Paklausta, ar Lietuvoje yra žmonių, kurie jau gydosi nuo priklausomybės mobiliajam telefonui, D. Žukauskienė atsakė teigiamai bei pridūrė, kad ir jos aplinkoje yra nemažai žmonių, kurie sau meta iššūkį, pavyzdžiui, „Diena be telefono“, „Savaitgalis be telefono“ ar tiesiog „Vakarienė be telefono“.
„Jeigu mes einame to link, kad stengiamės apriboti ir kontroliuoti kažko vartojimą, tai jau reiškia, kad turime priklausomybę ir bandome su ja kovoti. Pradžioje – savarankiškai. O jeigu žmogui nepasiseka, jis turi pradėti lankyti terapiją“, – sakė D. Žukauskienė.
Anot jos, kai kurie žmonės kreipiasi ne dėl to, kad turi priklausomybę nuo mobiliojo telefono, o todėl, kad ji griauna tarpusavio santykius. Pavyzdžiui, vyras kaltina žmoną, kad ji mažai su juo bendrauja, nes nuolat įnikusi į mobilųjį telefoną arba atvirkščiai.
„Tai yra antraeilė problema, kuri žmonėms kelia nemalonius išgyvenimus, konfliktus ir aštrias diskusijas, ką toliau daryti. Viena iš rekomendacijų yra pasekti save, kiek laiko praleidžiama su telefonu rankose“, – paaiškino D. Žukauskienė.
Pasak jos, negalima įvardinti trukmės, kiek laiko derėtų praleisti prie telefono.
„Jeigu darbas reikalauja operatyvumo ir žmogus nuolat turi būti pasiekiamas, tai jo darbo įrankis bus telefonas arba planšetinis kompiuteris. Tačiau žmogus gali labai sureikšminti tai, kad jeigu jis nepatikrins el. pašto, ištiks katastrofa. Reikėtų susimąstyti, ar žmogus iš tiesų savęs nepervertina“, – sakė psichoterapeutė.
Vis tik dažniausiai žmonės laiką prie telefono leidžia iš nuobodumo, norėdami, kad jis greičiau praeitų. Taigi po tuo gali slypėti visai kiti poreikiai nei turėtų tenkinti mobiliosios technologijos. Pavyzdžiui, žmonės bijo vienatvės, o žmogus su telefonu rankose niekada nesijaus vienišas.
Daugiau apie tai – laidoje:
