„Pirmą draugą kirpau 3 valandas. Jis iki dabar juokiasi, nes aš jam nesakiau, kad taip ilgai užtruksime, vėlavo į treniruotę“, – LRT RADIJO laidoje „Darbas – ne vilkas“ profesinę pradžią prisimena kirpėjas Šarūnas Korizna. Jo teigimu, moterys kerpasi kur kas rečiau nei vyrai, o šiais laikais prisiminti, kaip apkirpai žmogų, labai paprasta – tereikia patikrinti jo anketą feisbuke ar instagrame.
Š. Korizną kalbina LRT RADIJO laidos „Darbas – ne vilkas“ vedėjas Marijus Mikutavičius.
– Kodėl žmonės nusprendžia tapti kirpėjais?
– Buvo taip, kad dirbau vadybinį darbą. Pavargau, viskas buvo atsibodę, išėjau iš darbo be plano pailsėti, apgalvoti, ką noriu veikti. Mėnesį nieko neveikiau, džiaugiausi gyvenimu. Po to pradėjau mąstyti, ką daryti.
Buvo Darbo biržos akcija „Atrask save“. Ten jie suteikia galimybę mokytis, sumoka už kursus. Nežinojau, ko noriu. Mano draugas pasakė: vietoje tavęs eičiau į kirpėjus. Pradėjau galvoti: man patinka bendravimas su žmonėmis, prisiminiau, kad mokyklos laikais kirpdavau draugus garaže. Ilgai pamąstęs nusprendžiau eiti į kirpėjus.
Prigalvodavome įvairių šukuosenų, būdavome jaunatviški maksimalistai. Nebūdavo svarbu nuomonės.
– Kodėl tu kirpdavai savo draugus garaže?
– Turėjau mašinėlę, jie ateidavo kirptis, [norėdavo] įvairių šukuosenų.
– Bet su mašinėle daug gudrybių neprigalvosi.
– Prigalvodavome, būdavome tokie jaunatviški maksimalistai. Nebūdavo svarbu nuomonės.
– Kiek truko kursai?
– Apie 8 mėnesius – ir tave paleidžia.
– Jūs praktikuodavotės ant gyvų žmonių?
– Pradžioje ne. Iš pradžių ant manekenų.
– Bet viena pamoka ir sugadinate manekeną.
– Viskas palaipsniui – kerpi po truputį, šukuosenos tokios, kad nereikėtų iš karto trumpinti.
– O gyvi žmonės – tai savanoriai?
– Ačiū draugams, šeimai, kurie nebijojo. Būna dėstytoja, kuri prižiūri, ir tu būni labai atsargus. Pirmą draugą kirpau 3 valandas. Jis dar iki dabar juokiasi, nes aš jam nesakiau, kad taip ilgai užtruksime, vėlavo į treniruotę.
– Po to turite išlaikyti egzaminus?
– Taip. Ateina žmogus, turi nuspręsti, ką su juo daryti, pasakyti, ką nori daryti, ir tai padaryti.
Šiais laikais nėra sunku atsiminti klientų. Jeigu neatsimeni žmogaus, gali pasitikrinti feisbuke, instagrame, kaip jis atrodo.
– Ir jus paleido į platųjį pasaulį – darykite ką norite su savo žirklėmis?
– Taip. Prieš tai buvo praktika salone, ten man pasiūlė likti.
– Kiek reikia turėti nuolatinių klientų, kad galėtumėte sakyti, jog turite pakankamai klientūros?
– Manau, apie 150. Įsivaizduokite, moterys kerpasi kas 3–6 mėn. Vyrai kerpasi žymiai dažniau.
– Kokia kirpimo kaina?
– Vidutiniškai 20 eurų.
– Ar jūs atsimenate klientų vardus, šukuosenas?
– Šiais laikais nėra sunku atsiminti – yra feisbukas, instagramas. Jeigu neatsimeni žmogaus, gali pasitikrinti, kaip jis atrodo.
– Ar būna įnoringų žmonių, su kuriais sudėtinga dirbti?
– Man atrodo, visur tokių žmonių gali pasitaikyti, bet kažkaip susitvarkai.
Nori padaryti stilizuotą šukuoseną, bet išėjus iš salono žmogui tenka tuo rūpintis, o dažnu atveju nesirūpinama.
– Ar būna tokių, kurie amžinai irzlūs, nepatenkinti, vis kažkoks plaukas jiems maišo?
– Turiu vieną draugą, kuris yra pedantas. Su juo tenka ilgai būti, apžiūri kiekvieną plauką.
– Ko paprastai nori vyrai?
– Dažniausiai – paprastai, kad jiems nieko nereikėtų daryti, naudoti jokių priemonių, gerai gultų [plaukai]. Kaip kirpėjas nori padaryti stilizuotą šukuoseną, bet išėjus iš salono žmogui tenka tuo rūpintis, o dažnu atveju nesirūpinama.
Kiek turiu draugų – apkerpu, išeina gražūs, po to susitinki, o jie nieko nepasidarę. Visą laiką ginčijamės.
– Kalbant apie patį procesą – smagiau kirpti žmogų, kuris nori visą laiką kalbėtis, ar ramiau, kai tai daroma tylint?
– Kartais smagu kalbėti, kartais smagu patylėti.
– Ar jūs iš tikrųjų esate žmonių psichologai? Žmonės tikrai išdeda visas savo bėdas?
– Tikrai būna, kad pasipasakoja, nori su kažkuo pasišnekėti. Pasitiki ir atsiveria.
– Labiau atsiveria vyrai ar moterys?
– Gal labiau moterys.
– Apie ką jos pasakoja?
– Temomis neapsiribojama.
Visas pokalbis – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
