Gyvenimas

2019.07.31 17:30

Kiekvieną akimirką žmonių gyvybes gelbstinti donorystė negali tapti verslu

LRT.lt2019.07.31 17:30

Donorystė negali būti verslo objektas, nes paskirtis yra ne uždirbti, o padėti. Tokį suvokimą prieš 19 metų pasėjo ir iki šiol kasdien puoselėja Nacionalinio kraujo centro Donorų grupės vadovė Jūratė Končiuvienė, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Su jaunatvišku užsidegimu J. Končiuvienė kalba apie neatlygintinos kraujo donorystės, kuri Lietuvoje visiškai įsitvirtino 2016 metais, svarbą. Dabar Nacionalinis kraujo centras priima tik tuos donorus, kurie mainais gauti nieko nesitiki.

Anksčiau, iki 2018-ųjų, kraujo donorai už 450 ml dovanoto kraujo gaudavo atlygį. Iš pradžių jiems būdavo skiriami pietų talonai, kelios papildomos dienos atostogų, paskui – 40 litų, kurie vėliau buvo perskaičiuoti į talonus.

„Visame pasaulyje laikoma, kad žmonių dovanotas kraujas yra saugesnis negu tų, kurie už savo kraują laukia piniginio atlygio“, – pažymi donorų organizatorė.

Ir tai ne koks prietaras. Mat prieš duodamas kraują žmogus privalo užpildyti anketą, leidžiančią įvertinti kraujo kokybę. Kai kurie žmonės, bijodami negauti pinigų, galėdavo ją užpildyti nelabai sąžiningai. Ateinančiam savanoriškai paaukoti kraujo tokių pagundų nekyla, nes jis nėra vedamas savanaudiškų paskatų.

„Buvo daug žmonių, kurie ateidavo duoti kraujo vedini būtinybės. Pavyzdžiui, donorų pagausėdavo prieš rugsėjo 1-ąją, kai reikėdavo ruošti vaikus į mokyklą“, – pasakoja ji.

Asmeninė pamoka

Kol nepraveri ligoninės durų, atrodo, kad visi sveiki. Aplankęs savo artimą ligoninėje, iš karto pamatysi, kiek daug žmonių, kuriems reikia pagalbos. Dar dirbant mokytoja, antros dukters besilaukiančios Jūratės gyvybei iškilo grėsmė, todėl jai prireikė daug kraujo.

„Dabar tik prisimenu, kaip nuveždavo į operacinę, o atsibusdavau jau palatoje. Paskui man gydytojai sakė, jog pasisekė, kad nebuvau iš Vilniaus, nes čia kraujo dar buvo, bet savo krauju išgyti padėjo ir artimieji“, – savo pirmąją lemtingą patirtį su paaukotu donorų krauju prisimena ji.

NKC dirbusi buvusi klasės draugė pasiūlė pabandyti pradėti organizuoti neatlygintinos kraujo donorystės judėjimą. „Surašiau tokios veiklos planą, anuomečiam NKC vadovui jis patiko, ir netrukus jau pasirašėme įdarbinimo dokumentus“, – apie savo darbinės veiklos centre pradžią pasakoja Jūratė Končiuvienė.

Pradėjo nuo savęs

Įgyvendinti neatlygintinos donorystės idėją pirmieji pradėjo NKC darbuotojai, taigi pradėjo nuo savęs. Tie, kurie patys negalėjo duoti kraujo, pasikvietė savo artimuosius, giminaičius, draugus. „Tai buvo sėkminga akcija, todėl nusprendėme panašias organizuoti kitose įstaigose ir įmonėse“, – sako donorų grupės organizatorė.

Pradžia nebuvo sėkminga. Vilniaus miesto savivaldybėje į kvietimą dovanoti kraujo atsiliepė tik 7 kraujo donorai. Paskui akcijose kvietė dalyvauti mokymosi įstaigas. Entuziastingai atsiliepė Vilniaus kooperacijos kolegijos Sveikatos priežiūros fakultetas, paskui ir Vilniaus universitetas, Gedimino technikos universitetas. Studentai buvo vaišinami bei šviečiami apie kraujo donorystės svarbą ir naudą, pasirengimą jai, o kitą dieną jau būdavo kviečiami aukoti kraujo.

„Ne visi ir mūsų darbuotojai buvo įsitikinę, kad galėsime tai padaryti, nes žmonės jau buvo įpratę už kraują gauti pinigų, bet ir didžiausi skeptikai pritilo, kai išvydo mus, iš kolegijos grįžtančius su 80 dovanoto kraujo maišelių“, – šypsosi Jūratė.

Organizatoriai suprato, kad reikia donorus kažkuo ir paskatinti. Pradžioje rankomis surašydavo padėkos lapelius, o tuomet kilo idėja ieškotis rėmėjų. Pirmieji atsiliepė „Stiklių“ restorano savininkai, paskui prisidėjo ir „Pergalės“ saldainių fabrikas.

Jūratei Končiuvienei įsiminė tai, kad gavusi pasiūlymą dalyvauti neatlygintinos kraujo donorystės akcijoje greitai atsiliepė Finansų ministerija, kuriai tada vadovavo buvusi Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji viena pirmųjų atėjo dovanoti kraujo. Ryšys nenutrūko ir su Prezidentūra.

Plakato jėga

„Supratome, kad mums reikia gero plakato, kuris sujaudintų žmones. Suradome fotomodelį berniuką ir radome spaustuvę „Kreivės“, kurios vadovas sutiko plakatų tiražą atspausdinti nemokamai, o savivaldybė leido jais papuošti sostinės autobusų stoteles“, – įsimenančią priemonę prisimena Jūratė.

Plakate buvo pavaizduotas berniukas su nedidele žaizdele ir užrašas: „Šiandien man reikia tavo kraujo. Kai užaugsiu – atiduosiu“. To plakato poveikis buvo didžiulis.

Su šiais plakatais grupė nuvažiavo į Zarasus. Visose aplankytose įmonėse rikiavosi ilgesnė eilė, kurioje žmonės už kraują norėjo atlygio, ir trumpesnė, kurioje norėjo duoti kraujo neatlygintinai.

Moteris iš „Zarasaičio“ siuvimo įmonės Jūratei papasakojo, kad už atlygį kraujo davė ne kartą, tačiau pamačiusi plakatą nusprendė padėti tam berniukui iš plakato, o vėliau į neatlygintinos donorystės eilę perviliojo ir daugiau savo kolegų bei artimųjų.

„Antai netoli Vilniaus esančiame Širvintų rajono Šiaulių kaime pastaruosius šešetą metų į neatlygintinos donorystės akcijas žmonės ateina po darbo pasipuošę, atsineša savo keptų pyragų, saldumynų. Jiems tai didelė šventė. Jie suprato, kad nemokamai duoti kraujo yra kilnu“, – daro išvadą ji.