Gyvenimas

2019.08.17 18:06

Darbas Kipre emigrantės akimis: paprašysi laisvadienio – atleis

Po to, kai 5 mėnesius dirbo be laisvų dienų, darbdavio paklaususiai, kada galės atsipūsti, Kipre gyvenančiai emigrantei Erikai Vaickutei buvo atsakyta: „You‘re fired“, dabar turi išeiginių visam gyvenimui.“ Apie juodąją Kipro pusę prabilusi mergina atvirai išklojo, su kokiais sunkumais susiduria ten klientams besišypsantys padavėjai.

Ketverius metus Kipre gyvenanti E. Vaickutė emigravo, nes bėgo nuo labai blogos kompanijos. Alkoholis, narkotikai, visokie juodi darbeliai – tai buvo tapę šios merginos kasdienybe. Mama laiku atvedė ją į protą ir nusprendė, kad dukrai kuo skubiau reikia keisti aplinką.

„Nuėjau blogais keliais, susidėjau su blogomis kompanijomis. Man buvo 16 metų“, – pasakoja ji. Mergina neidavo į mokyklą, bėgdavo iš namų ir negrįždavo į juos kartais net kelis mėnesius.

Žmonės be reikalo neišvažiuoja – lyg teisindamasi sako E. Vaickutė, atsisėdusi nuomojamo buto balkone, Agia Napos kurorte, kur dirba padavėja. Šis miestas jai tapo baltu gyvenimo lapu: niekas nežino jos praeities, tad niekas nesmerkia ir neteisia.

„Tuometiniai mano draugai pardavinėdavo narkotikus. Pusė iš jų numirė arba sėdi kalėjime. Kompanijoje visąlaik buvau jauniausia. Esu naivi, manimi lengva manipuliuoti, naudotis“, – atvirauja pašnekovė.

Ji ritosi į dugną, tačiau šalia buvo žmonių, kurie merginą paprotino. Po draugės komentaro, kad jei nenurims, viską praras, E. Vaickutė nusprendė susitvarkyti savo gyvenimą, ėmė vaikščioti pas psichologus.

Kad dukra ritasi žemyn, laiku pamatė ir mama. Pasiūlyti emigracijos planą jai buvo skaudu – juk skirtis su savo atžala nenorėtų niekas. Tačiau tuo metu kitos išeities tiesiog nebuvo.

„Išsiuntė dėl to paties, kaip ir brolį. Buvo pasirinkimas: arba eini studijuoti... O aš toks žmogus, baigiau mokyklą ir tikrai daugiau nebestudijuosiu“, – sako ji.

Paliko Airiją, nes buvo per daug lietuvių

Pirmoji E. Vaickutės stotelė buvo Danija, kur giminės ją įtaisė į vietinį kailių fabriką. Nors gaudavo puikią algą, palaipsniui pašlijo jos sveikata, nes darbas buvo ypač alinantis – sako dirbdavusi ir po 20 val. per dieną. Ten atsidurti ji nelinkėtų net ir didžiausiems priešams. Todėl keliavo toliau, bandė rasti, kur būtų geriau.

„Minimaliai mokant kalbą galima pradėti dirbti padavėja. Išvažiavau į Norvegiją. Surinkinėjau indus nuo stalų restorane. Nepatiko. Išvažiavau į Švediją. Jie man pasiūlė tą patį darbą. Išvažiavau į Airiją. Airijoje dirbau maisto prekių parduotuvėje“, – kalba pašnekovė.

Užaugau be mamos meilės. Todėl galvojau, kad ji manęs nemyli. Tėvo nepažįstu.

Tačiau ir šią šalį ji paliko supratusi, jog čia lietuvių – per daug. Daug jaunų žmonių skundžiasi, kad nenori dirbti nekvalifikuoto darbo, atsisako to, kas nekelia malonumo. O štai E. Vaickutės požiūris kitoks – ji nesitiki pinigų ant lėkštutės.

„Mano mama visąlaik turėjo dirbti. Mes niekada jos nematydavome. Užaugau be mamos meilės. Todėl galvojau, kad ji manęs nemyli. Tėvo nepažįstu“, – lakoniškai atsako mergina.

Tad ji anksti suprato, kad pinigus teks užsidirbti pačiai: „Man niekada nebuvo nupirktas nei telefonas, nei batai – viskas pirkta dėvėtų drabužių parduotuvėse. Iki šiol ten perkuosi ir nesiskundžiu.“

Penkios šalys, daugybė pakeistų darbų, intrigos, pykčiai, liūdesys – visa tai E. Vaickutė atlaikė viena. Todėl, kaip sako pati, po ilgo kelio, atvedusio į Kiprą, ji nieko nebebijo.

„Aš labai stiprus žmogus, turiu savo nuomonę, nors dar esu palūžusi. Manau, dar reikėtų nueiti pas psichologus. Viską darau viena. Kai man sunku, verkiu, skambinu mamai, bet stengiuosi viską daryti“, – kalba pašnekovė.

Besišypsantys padavėjai liūdesį skandina alkoholyje

Dažnam Kipras primena rojų, tačiau laidos herojė ragina atsipeikėti. Ji sako, kad šioje kurortinėje saloje žmonės problemų turi tiek pat, kaip ir bet kur.

„Buvo ir tokių atvejų, kai galvojau: pinigų nėra, ką dabar daryti? Žiema, darbo nėra. Anksčiau bijojau bendrauti su žmonėmis. Dabar, kai pradėjau dirbti bare, tiesiog nueinu pas žmones ir man nėra gėda. Sakau: paskolinkite man 50 eurų, neturiu už ką valgyti. Ir duoda. Geriau nueisiu ir paprašysiu, nei nueisiu ir pavogsiu“, – tikina mergina.

Nuo pat atvykimo pradžios visi ženklai perspėjo, kad lengva nebus. Atrodė, žmonės prieš ją susimokė ir kenkia tyčia.

Nuėjau pas bosą ir paklausiau: kada man bus išeiginė? Sako: „You‘re fired“, dabar turi išeiginių visam gyvenimui.“

„Pradėjau dirbti viename bare, paklausiau savo boso: ar duosite man kur gyventi? Sako: ne, turi susirasti. Sakau: o kaip man susirasti? Aš čia pirmą dieną, nežinau, kur eiti, kur kokia gatvė. Jei ir susirasiu, nežinosiu, kaip grįžti atgal į barą. Jis man sako: nieko nežinau“, – apie neįtikėtiną darbdavių abejingumą pasakoja E. Vaickutė.

Šioje situacijoje jai padėjo vienas lietuvis, tačiau leido apsistoti pas jį vos dvi dienas: „Jis dirbo tame pačiame bare. Buvo labai prisidirbęs, vogdavo iš klientų, atiduodavo blogą grąžą. Jį tiesiog deportavo.“

Tad tik turistui Kipras gali pasirodyti tobulas. Čia gyvenantys žino, kiek ten blogybių, apie kurias niekas viešai nekalba. Tie žmonės, kurie per jūsų atostogas Kipre restorane prie stalelio prieina plačiai šypsodamiesi, mandagiai kalba, iš tiesų kenčia, lieja ašaras ar dar blogiau – skandina nuovargį ir liūdesį alkoholyje ar vartoja vaistus.

Taip darė ir ji, kai viename darbe net 5 mėnesius dirbo be laisvadienių. „Nuėjau pas bosą ir paklausiau: kada man bus išeiginė? Sako: „You‘re fired“, dabar turi išeiginių visam gyvenimui“, – kalba emigrantė.

Gėda dėl kitų lietuvaičių

Kiekvieną sezoną į salą atvyksta tūkstančiai jaunų žmonių, ieškančių darbo. Vis daugiau atvažiuoja emigrantų iš trečiųjų šalių, o jie dirbti sutinka net ir apverktinomis sąlygomis. Vėliau nuo to kenčia kiti.

Tačiau saugotis E. Vaickutė pataria ne tik tiems, kurie Kipre dirba, bet ir atostogaujantiems. Sala tiesiog knibžda vagių ir sukčių – jie akylai stebi, ieško atsipalaidavusių, išsiblaškiusių ar patiklių turistų.

Daug jaunų į Kiprą atvykusių dirbti žmonių viliojami užsiimti nešvariais darbeliais, jiems žadamas didesnis ir greitesnis uždarbis. Kriminalinis pasaulis vietiniams puikiai žinomas, bet niekas apie tai nenori kalbėti.

Nupirko porą gėrimų ir jos jau eina į viešbutį. Nesakau, kad buvau angelas, bet niekada neinu su bet kuo ir nedarau bet ko.

Anot pašnekovės, miestelyje, kuriame gyvena ir dirba, yra ir mafijos. Du dideli klubai teikia striptizo paslaugas, tačiau tiesa ta, kad ten užsiimama prostitucija, pardavinėjami narkotikai. Ketvirtą sezoną saloje dirbanti emigrantė tikina nuolat matanti ir atvykusių lietuvių merginų, kurios savęs visai nebrangina.

„Nupirko porą gėrimų ir jos jau eina į viešbutį. Man nemalonu. Jeigu pakeisiu darbą, sakys: o, tu lietuvė. Pas mus buvo tokia ir tokia lietuvė. Noriu sakyti – nelyginkite visų. Nesakau, kad pirmą sezoną buvau angelas, bet niekada neinu su bet kuo ir nedarau bet ko“, – tikina E. Vaickutė.

Atsispirti vilionėms sunku, tam reikia užsiauginti storą odą – tik tada Kipre gali jaustis saugus ir užtikrintas. Gyvendama toli nuo šeimos, ji sako čia subūrusi gerų draugų kompaniją, kuri visada jai gali padėti.

„Mes čia turime tik vienas kitą. Savo bare boso žmoną vadinu mama. Ji man padeda, einame kartu pavalgyti arba į pliažą. Lietuva nebėra mano namai“, – pažymi emigrantė.

Gauna pašalpą, bet negali išvykti

Dar vienas sunkumas, su kuriuo susiduria atvykusieji į Kiprą – nuolatinio būsto paieškos. Butas, kurį dabar vadina namais, E. Vaickutei nukrito kaip stebuklas iš dangaus, bet iki tol teko nueiti juodą kelią.

„Užėjome į kambarį, ten nebuvo lavono, bet apibrėžta. Sakome: kas čia? Sako: nieko, išvalysime, sutvarkysime ir galėsite įsikelti. Ateini nuomotis butą, o ten gali būti ir negyva katė, ir apdegę, ir netvarkinga. Į tualetus baisu žiūrėti“, – kalba ji.

Išlaidų daug, kainos kurortiniuose miesteliuose tikrai kandžiojasi, tad ar čia įmanoma užsidirbti? Išgirdusi klausimą, mergina tik nusišypso ir sako, kad jai pačiai sukaupti turto dar nepavyko, nors alga ji ir nesiskundžia.

Vis dėlto daugelis sezoninių darbininkų po vasaros Kipre lieka nepatenkinti. Tačiau E. Vaickutė teigia, jog tokie žmonės patys kalti, kad gyveno per daug atsipalaidavę ir per mažai stengėsi dirbti – o dirbti gerai ji sugeba.

Kai vasaros sezonas baigiasi ir baras uždaromas, emigrantė pasilieka saloje. Tam čia sudarytos visos sąlygos – vietinė darbo birža nuolatiniams Kipro gyventojams moka žiemos pašalpą, kuri atitinka 60 proc. atlyginimo. Tačiau, kad gautų išmoką, tenka laikytis keleto taisyklių.

„Turi atvažiuoti kiekvieną mėnesį pasirašyti. Negalima išvykti iš šalies. Aišku, aš išvažiuoju, nes keliauju. Taip galima prisižaisti: jeigu tau paskambins ir lieps atvažiuoti už valandos, o tu būsi Amerikoje, tada sėkmės. Tau nurašys pašalpą“, – tikina ji.

Taip daroma, nes vietiniai puikiai žino, jog yra tokių, kurie atvyksta tik pasirašyti, kad gautų pinigus, o žiemos metu grįžta į savo gimtinę dirbti įprasto darbo. Ir nors kartais kiprietiškos pašalpos stringa, tai ne priežastis E. Vaickutei palikti salą. Ji sako, kad priprato prie vietos gyvenimo ritmo, ir planuoja čia praleisti daug metų.

Plačiau – laidos įraše (nuo 23.49 min.).

Parengė Indrė Česnauskaitė.

(Ne)emigrantai. Juodoji Kipro pusė – padavėjai priversti vergauti