Švediško kraujo turintis Jarlas Brantingas gali diskutuoti įvairiais klausimais: apie budizmą, Generolo Vėtros atminimo lentą arba kodėl žmonija vis dar neranda atsakymo į Hamleto iškeltą klausimą: „Būti ar nebūti“. Būsimas vienuoliktokas kartu su mama jau yra išleidęs knygą, surengęs keletą personalinių parodų, tačiau labiausiai jį šiuo metu domina politika.
Su mama diskutuoja, bet nesipyksta
Archyvinis laidos „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“ įrašas, kuriame 10-metis berniukas prisipažino, kad myli savo mamą, tačiau turi ir savo nuomonę, feisbuke sulaukė tūkstančių peržiūrų.
„Kai pamačiau tą vaizdo įrašą, pagalvojau, negi aš kažkada buvau tokia graži mergaitė“, – juokaudami pradėjome pokalbį su J. Brantingu.
17 metų sulaukusio vaikino pasaulėžiūra, atvirumas ir minčių vingrybės žavi ir šiandien. Vaikinas per vasaros atostogas daugiausia laiko praleidžia Dzūkijoje esančioje sodyboje, kur ir buvo filmuotas, kai buvo 10-ies. Net būdamas ten J. Brantingas nuo interneto ir telefono visiškai neatsiriboja, nes nuolat seka, kas vyksta Lietuvoje.
Pašnekovas prisipažino, kad nė dienos negalėtų praleisti be knygų. Dažniausiai jis vienu metu skaito kelias. Ant jo lentynos šiuo metu yra Platono „Puota“, o išminties jis nuolat semiasi iš Jaroslavo Hašeko knygos „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Tiesa, jis jau tris kartus perskaitė Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“.
Tėtis iki šiol gyvena Švedijoje. Ir dabar, ir vaikystėje ten esu praleidęs nemažai laiko, tačiau švedų kalbos niekada neišmokau, nes susišnekėti galima ir gestais. Bet, kaip sakoma: gyveni ir mokaisi.
Vaikinas po ranka visada turi kelių žanrų knygų, o kurią skaityti, pasirenka atsižvelgdamas į savo nuotaiką ir nuovargį.
„Žinoma, kažkiek laiko praleidžiu ir gamtoje, nes, kaip sako budistai, visada yra svarbu balansas. Šios taisyklės bandau laikytis gyvenime“, – portalui LRT.lt sakė J. Brantingas.
Tiesa, nors pašnekovas stengiasi viskuo domėtis, tačiau tikina kartais sulaukiantis klausimų, į kuriuos staiga atsakyti negali.
„Tie klausimai gali būti bet kokie: susiję su politika ar tiesiog labai gyvenimiški, pavyzdžiui, Hamleto iškeltas: „Būti ar nebūti“. Kiek žmonija pažengė į priekį, tačiau į šį klausimą atsakymo dar nerado. Jeigu diskutuotume apie mūsų tautos praeitį, vieno atsakymo irgi nerastume. Tačiau tokiais klausimais reikia diskutuoti ir bandyti priartėti prie tiesos“, – mąstė J. Brantingas.
Turi švediškų šaknų
Tai, kad pašnekovas turi švediško kraujo, išduoda jo vardas ir pavardė, kuriuos jis paveldėjo iš Švedijoje gyvenančio tėčio. J. Brantingas vyresnysis yra buvęs Lietuvos garbės konsulas Švedijoje, verslininkas. Pašnekovo tėtis yra kilęs iš garsios švedų giminės, kurios vienas atstovų – žymus švedų politikas, buvęs Švedijos socialdemokratų partijos vadovas ir ministras pirmininkas Hjalmaras Brantingas, kartu su kitais apdovanotas Nobelio taikos premija.
Vyresnio amžiaus žmonės turi daugiau žinių, todėl iš jų galima daugiau išmokti. Tačiau kiekvienas vaikas yra kitoks.
„Tėtis iki šiol gyvena Švedijoje. Ir dabar, ir vaikystėje ten esu praleidęs nemažai laiko, tačiau švedų kalbos niekada neišmokau, nes susišnekėti galima ir gestais. Bet, kaip sakoma: gyveni ir mokaisi“, – kalbėjo J. Brantingas.
Tiesa, pašnekovas kur kas daugiau laiko praleidžia su mama ir jų santykiai iš tiesų ypatingi. Mama jį nuo mažų dienų pratino prie meno pasaulio, todėl jie kartu lankydavosi operose, teatruose, kur 12-metis berniukas be vargo žiūrėdavo sudėtingiausius spektaklius.
10-metis J. Brantingas vaizdo įraše prisipažino, kad jų su mama požiūriai išsiskiria. To jis neneigia ir šiandien, tačiau jų diskusijos pykčiais niekada nesibaigia.
„Dėkoju mamai už puikų auklėjimą, nes ji tam skyrė labai daug savo laiko. Tačiau man sunku spręsti, ar jis buvo išskirtinis. Kiekvienoje šeimoje vaikai auklėjami kitaip, nes jose gyvena skirtingos asmenybės“, – svarstė pašnekovas.
Išleido knygą ir surengė keletą parodų
Prieš šešerius metus vaizdo įraše J. Brantingas sakė, kad jam labiau patinka bendrauti su suaugusiais žmonėmis. Tiesa, anot pašnekovo, per tą laiką kai kurie dalykai pasikeitė, nes kai pradėjo mokytis Vilniaus licėjuje, jis nuolat būna apsuptas įdomių bendraamžių.
„Vyresnio amžiaus žmonės turi daugiau žinių, todėl iš jų galima daugiau išmokti. Tačiau kiekvienas vaikas yra kitoks. Nemanau, kad tokius dalykus kaip knygas, muziką, mąstymą, galima skirstyti į vaikiškus ir nevaikiškus. Pirmiausia visi esame žmonės, nors vaikai kartais netgi tam tikrus dalykus suvokia taip, kaip suaugę nė nepagalvotų“, – kalbėjo pašnekovas.
Esu vienas iš tų, kurie su pavydu žiūri į grojančius žmones ir žavisi jų meistriškumu.
Sulaukęs 10 metų, J. Brantingas galėjo laisvai diskutuoti apie istoriją, po poros metų kartu su mama literatūrologe, poete Silvija Laurenčikaite išleido knygą „Cupės ir Zupės gyvenimas bei nepaprasti nuotykiai“, kurią pašnekovas pats iliustravo. Jo tikinimu, pavadinimas neturėtų suklaidinti – šią knygą į rankas drąsiai gali imti ir vaikai, ir suaugę, nes kiekvienas joje ras kažką įdomaus.
J. Brantingas piešia nuo pat mažų dienų, nors to niekur nesimokė, iki dvylikos metų spėjo surengti net keturias personalines parodas. Tiesa, pas dailininkę juvelyrę Marytę Gurevičienę jis yra lankęs emalio dirbtuves.
„Visada bandžiau piešti tai, ką matau, ir taip norėjau išreikšti save“, – pabrėžė pašnekovas.
Ypač smalsaus vaikino dėmesys šiuo metu krypsta į politiką, todėl laiko tapybai lieka vis mažiau. Šie du dalykai, anot J. Brantingo, yra labai artimai susiję, nes politikų ir dailininkų pagrindinė užduotis turėtų būti sukurti geresnį pasaulį. Tik vieni tai daro drobėje, o kiti – realybėje.
„Aš gyvenimo į sritis neskirstau, nes mes visi tiesiog gyvename. Jeigu žmogus nesidomi tuo, kas yra aplinkui jį, tai kam tada iš viso gyventi? Pirmiausia aš domiuosi gyvenimu. Žmogui yra įgimti tokie dalykai, kaip žinių troškimas, siekis daryti gera aplinkiniams“, – svarstė J. Brantingas.
Jis turi ir daugiau pomėgių – rašo prozą, poeziją, tačiau šios veiklos pernelyg neafišuoja ir palieka savo malonumui. Vaikinas mėgsta ir muziką, tačiau jokiu instrumentu negroja, o dainuoja tik vonioje, kol mama neliepia nutilti.
„Esu vienas iš tų, kurie su pavydu žiūri į grojančius žmones ir žavisi jų meistriškumu“, – atviravo pašnekovas.
Norėčiau likti studijuoti Lietuvoje. O jeigu išvažiuočiau, tai norėčiau grįžti ir gyventi čia.
Galvoja likti Lietuvoje
LRT TELEVIZIJOS žiūrovams vaikinas gali būti pažįstamas iš laidos „Tūkstantmečio vaikai“, kurioje jis ne kartą dalyvavo.
„Tai yra graži tradicija išbandyti savo bendrąjį išsilavinimą“, – juokavo pašnekovas, kuris pirmą kartą iššūkį sau metė trečioje klasėje. O paskutinį kartą – šiais metais. Jam teko pažinti ir pergalės skonį, ir pralaimėjimų kartėlį.
„Gyvenime juk visą laiką negali laimėti. Be to, aš dalyvaudavau ne siekdamas nuskinti pergalę, o norėdamas pasitikrinti žinias. O pralaimėjimas yra geras tuo, kad jis skatina pasitempti kitą kartą“, – kalbėjo vaikinas.
Nors iki mokyklos baigimo J. Brantingui liko dar pora metų, tačiau jis jau susimąsto, ką galėtų veikti po to.
„Norėčiau likti studijuoti Lietuvoje. O jeigu išvažiuočiau, tai norėčiau grįžti ir gyventi čia. Mūsų šalis yra graži ir man čia patinka. Iš galimų studijų krypčių galėtų būti teisė, ekonomika, politikos mokslai“, – sakė pašnekovas.
Tai, kad vaikinas iš tiesų domisi Lietuvos aktualijomis, paaiškėjo, kai paklausėme, kas jį paskutinį kartą nuliūdino. Toks įvykis, anot J. Brantingo, buvo visai neseniai, kai Generolo Vėtros atminimo lentą nuspręsta nukabinti apie tai nepadiskutavus. Pašnekovas prasitarė, jog jis yra diskusijų šalininkas.
