Miškininkas, ekologas Raimundas Ereminas yra vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris ekskursijas veda ne po Lietuvos žymiausius objektus, o po miškus. „Tokia mintis kilo, kai dirbau girininkijoje ir beveik grėsė badas. Tuomet iki algos buvo likę pora dienų, o piniginėje turėjau vos 20 eurų“, – pusiau rimtai, pusiau juokais portalui LRT.lt prisipažino vyras.
Pasivaikščiojimai po bet kokį mišką
Miškininkystę ir ekologiją studijavęs R. Ereminas meilę gamtai pajuto dar vaikystėje. Šiandien jis mišką, kur gausu nepaprastų ir dar neatrastų dalykų, siūlo atrasti ir kitiems.
„Aš prisistatau kaip rekreacinės miškininkystės atstovas ir toks esu pirmasis Lietuvoje“, – sakė pašnekovas, dar neseniai dirbęs miškininku Palangoje.
Vieną dieną R. Ereminas tikino supratęs, kad tik matuoti medienos nebenori, bet mieliau su kitais dalintųsi savo žiniomis, nuotykiais ir patirtimi. Taip jis prieš dvejus metus pradėjo vesti ekskursijas po miškus.
„Miškininkystė yra tokia sritis, apie kurią dauguma žino labai mažai, o ji – iš tiesų įdomi. Pavyzdžiui, verta žinoti, kaip miškas keičiasi, kas yra kirtimai, kaip nustatyti miško amžių, kaip jį sodinti, saugoti ir pan. Aš dirbu tą darbą, kurį turėtų atlikti regioniniai parkai ir Valstybinė miškų urėdija, tačiau tai mano privati pilietinė iniciatyva“, – kalbėjo R. Ereminas.
Mano pasivaikščiojimai yra labai informatyvūs, nes nematau prasmės vienam paskui kitą eiti 10 kilometrų mišku.
Miškininkas pabrėžia, kad jo ekskursijų po miškus nereikėtų painioti su edukacijomis, nes tokių niekada nevedė.
„Aš net nesuprantu šio žodžio reikšmės. Miške tiesiog vyksta susitikimai su manimi, miškininku, kurių metu visi tiriame artimiausią aplinką ir aš dalinuosi savo patirtimi. Mėgstu su žmonėmis ar vaikais nueiti į bet kokį mišką, į kurį mane pakviečia, nes niekada nežinai, ką jame gali rasti. Nors pasiūlau ir jau ištyrinėtus savo maršrutus“, – pasakojo pašnekovas.
Jis į pasivaikščiojimus po miškus leidžiasi tiek su suaugusiais, tiek su vaikais. Bendraudamas su mažaisiais miško lankytojais, miškininkas savo žinias stengiasi perduoti per pramogą. Jis per 30 minučių ar valandą turi padaryti viską, kad vaikai susipažintų su uosiu, juodalksniu ir blinde bei žinotų, kas yra trakas ar pomiškis. Tai – ko jie niekada neišmoks mokykloje.
Su suaugusiaisiais miškininkas bendrauja visai kitaip. Tuomet jis apie miške patirtus nuotykius nekalba, o dalijasi žiniomis.
„Mano pasivaikščiojimai yra labai informatyvūs, nes nematau prasmės vienam paskui kitą eiti 10 kilometrų mišku. Pažinčiai su mišku tikrai pakanka 1–1,5 kilometro“, – kalbėjo R. Ereminas, kuriam pasivaikščiojimai po mišką su kitais yra pagrindinė jo veikla.
Norinčių leistis į pažintį su mišku jam netrūksta. Kartais per dieną jis turi net po dvi miško lankytojų grupes.
Užpuolė vapsvos
R. Ereminas niekuomet miške nebuvo pasiklydęs, tačiau visai neseniai su vaikų grupe buvo patekęs į nemalonų incidentą, kai ant jų užkrito vapsvų lizdas. Nuo šių vabzdžių nukentėjo ne tik miškininkas, bet ir vaikai.
Kadangi ilgą laiką dirbu miškuose, tai nenoriu, kad pradėčiau bijoti žmonių. Būti su visuomene taip pat yra labai malonu.
„Dvidešimt vaikų bėgo per mišką ir klykė. Kai grįžome į stovyklą, išsikvietėme greitąją pagalbą. Apsiraminę vaikai man padėkojo ir sakė, kad jiems buvo linksma. Tačiau niekada negali žinoti, kurioje miško vietoje yra vapsvos. Žiemą pasivaikščiojimai po mišką yra saugesni, nes tuomet nebūna nei erkių, nei vapsvų“, – sakė R. Ereminas.
Anot jo, didžiausi pavojai miške yra šuliniai, minėtosios vapsvos ir miško kirtimai, kur bet kada ant galvos gali nukristi medis. Nepaisant to, pašnekovas patikino miške besijaučiantis labai stiprus, nors pridūrė: „Vieni iš pavojingesnių yra žmonės.“
R. Eremino tikinimu, Lietuvoje yra keletas miškų, į kuriuos žmonės vengia eiti, nes juose yra daug erkių, aukšta žolė. Tokių vietų galima rasti netgi prie Vilniaus.
Asmenybė, kuri išsiskiria paprastumu ir atvirumu
Anksčiau vienkiemyje gyvenęs pašnekovas šiuo metu mėgaujasi miesto šurmuliu.
„Kadangi ilgą laiką dirbu miškuose, tai nenoriu, kad pradėčiau bijoti žmonių. Būti su visuomene taip pat yra labai malonu“, – juokavo pašnekovas.
R. Eremino sūnus pamažu seka tėčio pėdomis ir taip pat labai gerai jaučiasi miške. Dėl to miškininkas labai džiaugiasi. Nuolatinį vyro buvimą miške toleruoja ir žmona.
Tikrai nesu tas mąstytojas, kuris atsiklaupęs prie eglės medituoja. Netgi nemoku to daryti. Esu labai paprastas žmogus.
„Viskas yra gerai. Aš dažnai namo grįžtu. Mano meilė miškui šeimyniniam gyvenimui netrukdo. Tikrai nesu tas, kuris dvi paras neišlenda iš miško. Pakanka man ir trijų valandų. Tikrai nesu tas mąstytojas, kuris atsiklaupęs prie eglės medituoja. Netgi nemoku to daryti. Esu labai paprastas žmogus“, – atviravo pašnekovas.
R. Eremino atsidavimu gamtai ir užsidegimu tam, ką jis daro, negalima nesižavėti. Jis taip pat nebijo išsakyti savo nuomonės apie esamą miškų politiką.
„Šiuo metu miškai kertami labai intensyviai. Nereikia galvoti, kad visuomenė yra kvaila ir nieko nemato. Po dešimt metų iškirstų miškų bus dvigubai ar dar daugiau. Tai, ką iškirsti, skaičiuoja ne žmogus, o robotas. Būtent kompiuteris išrenka miško plotus, kuriuos reikia retinti arba iškirsti. Taigi žmogiškasis faktorius čia negalioja“, – atvirai kalbėjo miškininkas.
Anot jo, žmonės tokiais kraštovaizdžio darkymais yra nepatenkinti ir bando priešintis, tačiau kol kas tai neduoda vaisių.
„Turėtų būti priimtas toks politinis sprendimas, kad dabartinė miškų politika pakeistų kryptį. Juk ne karo metais gyvename“, – patikino R. Ereminas.
Talkų organizavimas nepasiteisina
Aktyvus miškininkas R. Ereminas turi ir daugiau nusivylimų, nes, anot jo, šiais laikais suorganizuoti talką yra gana sudėtinga. Jo galvoje neseniai kilo idėja sutvarkyti Pavilnio mišką, kurį jis vadina viena gražiausių, tačiau užmirštų Vilniaus vietų, tačiau kol kas šią idėją nustūmė į šalį.
Šiuo metu miškai kertami labai intensyviai. Nereikia galvoti, kad visuomenė yra kvaila ir nieko nemato.
„Darbo ten nėra daug, tačiau vienas to daryti nesiryžtu. Vienas tą vietą tvarkyčiau visą dieną, o jei man padėtų nors dešimt žmonių, tai užtruktume tikrai neilgai“, – sakė R. Ereminas.
Paklaustas, ar nebandė pagalbininkų ieškoti feisbuke, sakė, kad tokios paieškos nepasiteisina. Pernai jis taip būrė žmones tvarkyti laužavietes aplink Balžio ežerą.
„Tuomet prie akcijos prisijungė vos vienas mano draugas, nors feisbuke buvo prisiregistravę tūkstantis žmonių“, – kalbėjo miškininkas.
Po tokios nesėkmės jis prie tvarkymo akcijos pakvietė prisijungti vaikų globos namų auklėtinius, su jais ir nukasė nelegalias laužavietes. R. Ereminas sakė, kad vaikams tai buvo pramoga, o jam – nepamainoma pagalba.
Tokių tvarkymo akcijų, prie kurių kviečiama prisijungti kuo daugiau žmonių, Lietuvoje vyksta ne viena. Šiais metais kaunietis Giedrius Bučas organizavo 90 km žygį aplink laikinąją sostinę, kurio tikslas buvo surinkti šiukšles.
Apie akciją taip pat buvo paskelbta socialiniame tinkle. Ketinančių joje dalyvauti žmonių buvo tūkstančiai, tačiau pirmą dieną prie jos prisijungė tik dešimtys, o antrą dieną dar mažiau – vienetai.
Išsamiau – laidos įraše (nuo 25.30 min.):
