Gyvenimas

2019.07.29 17:38

Sugrįžusieji „Misijos Sibiras“ dalyviai: misija tik prasideda

per 10 dienų sutvarkyta net 130 kapų
LRT TELEVIZIJOS laida „Labas rytas, Lietuva“2019.07.29 17:38

Kad istorija neliktų užmiršta, reikės skleisti žinią, tad žengtas tik mažas žingsnis, taip sako vienas ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvių Manvydas Borusas. Komanda Kazachstane sutvarkė net 130 kapų, nors tokio skaičiaus nebuvo užsibrėžę. „Tikslas buvo padaryti kiek įmanoma daugiau ir išnaudoti kiekvieną minutę“, – pažymi kita misijos dalyvė, LRT žurnalistė Audra Avižiūtė.

Monika Kaškauskaitė misiją įvykdė jau trečią kartą. Dainą, kurią atliko laidos „Labas rytas, Lietuva“ studijoje, ji sukūrė prieš dvejus metus. „Svajojau, kad mano daina nukeliautų ten, į Kazachstaną arba Sibirą. Ir mano svajonė išsipildė“, – sako ji.

Kalbėdama apie šių metų „Misijos Sibiras“ tikslus, komandos narė A. Avižiūtė teigia, jog konkrečių tikslų nebuvo išsikelta.

„Tikslas buvo padaryti kiek įmanoma daugiau ir išnaudoti kiekvieną minutę. Turėjome pareigą, garbę pastatyti kryžių, kurį mums perdavė čia, Lietuvoje. Taip pat pastatėme dar du koplytstulpius politiniams kaliniams ir tremtiniams svarbiose vietose. Apsilankėme 18-oje kapinių. Sutvarkėme 130 tautiečių kapų, kas, mūsų komandos akimis, tikrai didelis skaičius“, – pasakoja ji.

Komanda turėjo ir dar vieną prašymą – surasti vieną konkretų Jurgio Dirvonskio dukros Nijolės kapą. Pasak M. Boruso, įvykdyti šią užduotį užtruko dvi dienas.

„Vieną dieną [ieškojome] kapinėse, kuriose tikėjomės, kad jis yra. Iš tų kapinių pamatėme, kad už geležinkelio yra antros kapinės, kurios buvo lankytos pernai. Kai kurie iš mūsų komandos ten nuėjo, apžiūrėjo, vaizdas nuotraukoje sutapo. Antrą dieną leidomės ten šukuoti kapinių antrą kartą ir pavyko“, – pažymi M. Borusas.

„Misijos Sibiras“ dalyviai keldavosi apie 7 valandą ryto, tiesa, virtuvės komanda keldavosi dar viena valanda anksčiau. Šiai komandai priklausiusi M. Kaškauskaitė tikina, jog pagaminti pusryčius 16-ai žmonių tikrai užtrunka.

Ten kur kas mažiau žalumos, o ypač didžiulį įspūdį paliko plačios stepės, per kurias gali matyti į tolį dar 15 km.

„Turėdavome apie valandą susiruošti, maždaug 8-ą pajudėdavome iš stovyklavietės. Tuomet kapinės, kapinės, kapinės, pietūs, kapinės, kapinės, grįžtame į stovyklą ir gaminame koplytstulpį: vaikinai visu pajėgumu užguldavo rąstus ir taip gimė du labai gražūs koplytstulpiai.

Kai kada įsiterpdavo susitikimai su ten gyvenančiais žmonėmis. Lankėmės ir Lietuvio kunigo pastatytoje Karagandos bažnyčioje“, – prisimena A. Avižiūtė.

Ekspedicijoje komanda išgirdo ir įdomių istorijų. Pavyzdžiui, vienas rusų kilmės su Lietuva nieko bendro neturintis žmogus gyveno mieste, kuriame buvo lageris. Jis komandos nariams parodė, kur buvo lagerio teritorija, taip pat komandai pavyko pamatyti barako liekanas.

„Fotografo Dmitrijaus Rugio seneliai buvo lietuviai, ištremti į Sibirą, vėliau atvykę į Kazachstaną dirbti. Jis yra buvęs Lietuvoje, ir, nors lietuviškai nemoka, jo atsiminimai apie Lietuvą šviesūs ir gražūs“, – teigia A. Avižiūtė.

Įspūdį dalyviams paliko ir Kazachstano gamta, kuri nuo Lietuvos tikrai skiriasi. Anot M. Kaškauskaitės, ten kur kas mažiau žalumos, o ypač didžiulį įspūdį paliko plačios stepės, per kurias gali matyti į tolį dar 15 km.

Kapinės – visiškai kitokios. Ten nėra rūpinimosi kapinėmis kultūros. Žmonės palaidoja savo artimuosius ir kapai paliekami.

„Nustebino ir kapinės – jos visiškai kitokios. Ten nėra rūpinimosi kapinėmis kultūros. Jeigu mes, kaip kiti juokauja, turime darželius prie kiekvieno kapo, tai ten visi kapai yra aptverti aukštomis tvorelėmis. Žmonės palaidoja savo artimuosius ir kapai paliekami. Kartais per medžius ir krūmus labai sunku prasibrauti“, – kalba ekspedicijos dalyvė A. Avižiūtė.

Ten nėra ir taisyklių, kaip kapai statomi. Dažnai kapai užstatomi taip, kad jų neįmanoma pasiekti. „Kartais tekdavo apsisukti, grįžti ir bandyti prieiti iš kito krašto“, – teigia M. Borusas.

Tačiau kai ką perpratus užduotis atrasti lietuvių kapus tapo šiek tiek lengvesnė. „Vaikščiodami pastebėjome, kad katalikų kapai yra nusukti į kitą pusę. Tiesa, 70–80 proc. kapų buvo vokiečių, bet tai buvo palengvinimas“, – sako A. Avižiūtė.

Vis dėlto, kaip sako ekspedicijos dalyvis M. Borusas, misija tik prasideda: komandos dar laukia daugybė susitikimų skleidžiant žinią apie įgyvendintą misiją. Kiek vėliau pasirodys ir filmas apie šių metų „Misiją Sibiras“.

„Padarėme mažą žingsnį, per ateinančius metus turėsime eiti ir pasakoti, ką matėme, patyrėme, kad istorija neliktų užmiršta“, – pažymi M. Borusas.

Antrus metus iš eilės komanda sulaukė neigiamo atsakymo dėl vizų vykti į Rusiją.

Šių metų „Misija Sibiras“ į Kazachstaną išvyko liepos 17-ąją. Prisidėti prie šios misijos panoro daugiau nei 1 000 žmonių. Bandomajame žygyje dalyvavo apie 80 jaunuolių, iš kurių buvo surinkta šešiolikos narių komanda.

Šiais metais planuota vykti į Krasnojarską, tačiau antrus metus iš eilės komanda sulaukė neigiamo atsakymo dėl vizų vykti į Rusiją. Ekspedicijos komanda šiemet aplankė lietuvių kalinimo ir tremties vietas Karagandos ir Jekibastūzo apylinkėse, ieškojo kapų Nur Sultano kapinėse.

Liepos 29 d. laikinai einantis pareigas užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su „Misija Sibiras‘19“ dalyviais. „Laimei, projektas gyvuoja. Sugrįžote į Lietuvą sėkmingai įvykdę ypač svarbią misiją, kuri turi prasmę kiekvieno iš jūsų gyvenime, taip pat ir Lietuvos istorijai. „Misijos Sibiras“ veikla yra prisilietimas prie tautos tragedijos“, – sakė jis.

Susitikime su ministru ekspedicijos dalyviai pasidalijo jautria istorija apie Karagandoje surastą kapą, kuriame palaidota vos 8 mėnesių sulaukusi 93 metų politinio kalinio J. Dirvonskio dukra Nijolė. Dalyviai turėjo tik 70 metų senumo kapo nuotrauką, o žemėlapį atstojo J. Dirvonskio prisiminimai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Misijos Sibiras“ projekto vadovai išsakė padėką Kazachstano ambasadai Vilniuje ir kelionėje sutiktiems Kazachstano gyventojams. Kaip ir pernai, komandai visos ekspedicijos metu ypač padėjo Lietuvos garbės konsulas Karagandoje Vitalijus Tvarijonas.

Tikslių duomenų nėra, bet manoma, kad Karlago lageriuose Kazachstane galėjo kalėti apie 90 tūkstančių tautiečių. Kazachstane iki šiol gyvena maždaug 5 tūkstančiai lietuvių, dauguma jų – ištremtieji ar buvę politiniai kaliniai.

Plačiau – laidos įraše (nuo 13.38 min.).

Taip pat skaitykite

Parengė Indrė Česnauskaitė.

„Labas rytas, Lietuva“ II dalis. „Misija Sibiras“ sugrįžo: tikslas buvo padaryti kaip įmanoma daugiau ir išnaudoti kiekvieną minutę